Kiek Lietuvai kainavo karas su Kinija – ne tik Taivanas galėjo būti tikroji pykčio priežastis

Mes, tikėtina, sužlugdėme Pekino strategiją, kurios įgyvendinimas kainavo milijardus eurų. Tiesiog nelabai norime matyti to, kas vyksta šalia mūsų. Beje, čia ir atsakymas, kodėl Baltarusijai reikėjo Astravo atominės elektrinės.

Pilnas interviu video reportaže.

– Ar mes, kalbant apie ekonominius rodiklius, nugalėjome Kiniją?

– Mes jos nenugalėjome ir vargu ar nugalėsime. Mums svarbiausias klausimas kaip elgtis būnant tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos, nes su šia valstybe susiję daug šalių ir verslų. Kinija, liaudiškai kalbant jau „užlenkė“ daug verslų.

Dabar klausimas kaip elgtis, kad apsaugotume savo rinką ir tuo pačiu nebrangintume dalies žaliavų ir paslaugų. Tuo pačiu nesusigadintume santykių su JAV ir apsaugotume savo pramonę.

Naujam EK parlamentui tai bus labai sudėtingas uždavinys, nes JAV įvedė 100 proc. muitus elektromobiliams, saulės ir vėjo energetikai. Šių prekių srautas, kuris plaukė į Ameriką ir Indiją pasuks į ES. Europiečiai turės taip pat įvesti muitus, galbūt tik mažesnius nei amerikiečiai.

– Kokioj pozicijoje mes likome po ekonominio karo su Kinija?

– Žiūrint Lietuvos ekonominius santykius su Kinija, tai mūsų prekybos disbalansas tik padidėjo. Importuojame kur kas daugiau nei eksportuojame. 2020 m. į ten išveždavome prekių už 300 mln. eurų ir įsiveždavome už 1,1 mlrd. EUR.

2021-2022 m., kai jie uždarė mūsų prekių įvežimą, eksportas krito 6 kartus iki 50 mln. eurų“ bet mūsų importas užaugo iki 1,6 mlrd. eurų. Po to, kai „pradėjome glaistyti kampus“, eksportas po truputį atsistato ir jau viršijo 100 mln. eurų, tačiau importas iš ten užaugo iki 2,2 mlrd. eurų. Kalbant ekonomiškai, jie laimėjo kur kas daugiau. Mes pralaimėjome. Tačiau sunku įvertinti, kiek dėl to mūsų eksportas augo į JAV, kuri tapo ketvirta šalimi pagal mūsų eksportą ir Japonija bei Pietų Korėja.

Nuo 2019 iki 2023 m. Pasaulio banko duomenimis mūsų ekonomika augo 35 proc. Nuo 55 iki 78 mlrd. JAV dolerių. Pusę augimo suvalgė infliacija. Tačiau 17 proc. realus augimas didelis. Pernai pramonė šiek tiek traukėsi. Originalių lietuviškų prekių eksportas mažėjo 11 proc. Tai skaudus rodiklis, tačiau per keletą metų augimas vis tiek išlieka 4 proc.

Taigi, kalbant apie karą su Kinija mes pralaimėjome, tačiau reikia vertinti ir platesnį kontekstą – kiek dėl to augo eksportas kitur. Tam reikia gilesnės analizės.

– K vežame į Kiniją?

– Šiandien tai lazeriai ir specialūs metalo lydiniai, tikslūs prietaisai. Jų prekybos net nestabdė per patį ekonominio karo piką. Prieš tai vežėme ir maistą: alų, mėsą. Dabar ši sritis sustojusi. Negalime vežti jokių sertifikuojamų prekių. Skaudžiausia buvo, kad mūsų įmonės, kurių buvo apie 300, įsigydavo prekes ir komponentus, sumokėdavo ir jų negaudavo, arba gaudavo su didžiuliu pavėlavimu.

Eksportas buvo neoficialiai sabotuotas. Mums tai buvo skaudu, nes buvome apdirbamosios grandinės viduryje – iš atsivežtų komponentų surinkinėdavome daiktus ir veždavome užsakovams. Buvo sustabdyta grandinė. Praradome pasitikėjimą, o įmonės stokojo apyvartinių lėšų, nes pinigai buvo pervesti kinams.

Be to, tai buvo pandeminiai metai. Konteineris iš Kinijos kainavo 15 tūkst. JAV dolerių ir jiems krauti buvo eilė. Jie tiesiog uždarydavo uostą ir niekas nekraudavo. Laivai stovėdavo pusiau pakrauti. Reikėdavo laukti 2-3 savaites, o lietuviški konteineriai būdavo tiesiog iš eilės paimami patikrai ir taip kelis kartus. Į eilę tekdavo stoti iš naujo.

Laimei, šie dalykai baigėsi kai ES kreipėsi į Pasaulio prekybos organizaciją ir vieningai mus palaikė. Tikiuosi, kad tokių dalykų nebebus.

Suprantu kinus, kad jie sustabdė importą, tačiau negali būtų tokių dalykų, kad pervedus pinigus prekės nevežamos.

– Kokios tolimesnės santykių atsigavimo perspektyvos?

– Kol kas nematome perspektyvų, kad maisto pramonė į ten sugrįžtų. Idealu, kad su visais pavyktų draugauti, tačiau vertybės taip pat svarbu. Faktas, kad mūsų ekonomikai šis karas buvo skaudus. Tačiau tai ne tik mūsų, bet ir ES problema. Dėl žalinimo, kad nereikėtų mokėti papildomų mokesčių, kinai norėjo statyti daugybę gamyklų Baltarusijoje, laisvose ekonominėse zonose.

Dėl to vokiečiai į mus žiūrėjo labai atsargiai ir sakė, kad jei mes atiduosime Klaipėdos uostą, tai mes visą ES pramonę padarysime nekonkurencinga. Lietuva atsilaikė 2012-2016 m. ir uosto neatidavė. Jau 11 ES uostų kinai jau valdo.

Visi žino apie Astravo atominę elektrinę ir kitą, kuri buvo numatyta Baltarusijos teritorijoje. Tačiau jos skirtos ne Baltarusijai, o tam, kad naujosios kinų gamyklos būtų aprūpintos „švaria“ elektra.

Tai idealu – gamyklos Europos pašonėje ir šalia Klaipėdos uostas. Kadangi ši strategija nesuveikė, tai, sėpju, ir buvo tikroji pykčio priežastis. Kinai infrastruktūrai aplink atominę elektrinę skyrė 5 mlrd. JAV dolerių paskolą. Turėjo būti dvi didžiulės ekonominės zonos. Viena prie Minsko, kita šalia Gardino. Planuota gaminti įvairiausią produkciją su žemiausia CO2 emisija, nes kinai žinojo, jog Prancūziją atominę energiją patvirtins kaip „žalią“.

– Mes buvome tapę jų Šilko kelio dalimi tik to nematėme?

– Taip. Po 2014 m. Kinijos naujienų agentūra čia veikė keletą metų, nes buvo viltis, kad pavyks perimti uostą. Laimei, mums su ES pagalba pavyko atsisakyti jų investicijų. ES pramonei, jei to nebūtų, išgyventi būtų sudėtinga. Čia Lietuva pasielgė labai teisingai.

– Pasirodo, Aliaksandras Lukašenka ne toks jau paprastas.

– Galbūt jis atrodo kaip kolūkio pirmininkas, tačiau jis yra skaičiuojantis verslininkas ir to iš jo neatimsi.

– Kokioje dabar stadijoje tie pramonės parkai, kurie ten turėjo būti pastatyti?

– Mano žiniomis, Kinijos ambasadorius buvo nušalintas, o pagal gandus ir įkalintas, nes jam nepavyko įgyvendinti šios strategijos. Kol vyksta karas projektas sustabdytas. Tačiau manau, kad jei padėtis pagerės, kad ir po dešimties metų, jie šio plano neatsisakys.

Dabar jie koncentruojasi į prekybą su Lenkija, tačiau prekių siuntimas laivais brangus. Geležinkelis buvo patogesnis, nes per Rusiją konteinerius galėjo vežti labai greitai. Traukiniai su prekėmis iki šiol iki Kaliningrado važiuoja į Karaliaučių ir iš ten paskirstoma po Europą arba trečiąsias šalis.

Anksčiau važiuodavo iki 5 traukinių per dieną, šiandien po vieną kas antrą ar trečią dieną. Lenkai žaidžia su kinais. Mėgina ieškoti naudos, kaip ir vokiečiai, prancūzai. „Mercedes“ pagamintas Kinijoje kainuoja 50 proc. pigiau nei pagamintas Europoje. Kinai subsidijuoja, tačiau jau dabar aišku, kad jei įsileis elektromobilius iš ten, ES gamintojus jie nužudys.

Jie gamina standartizuotus gaminius. Mes, ES, norėdami išlikti, turėsime gaminti individualizuotus gaminius, pritaikytus kiekvienam žmogui. Kai jie užima naują nišą, sunaikina ją ir tada gali pakelti kainas bei atsiimti. Pavyzdžiui, saulės moduliai. Jie meta savo subsidijas, numarina įmones ES ir kai nebėra konkurencijos kelia kainą bei susigrąžina savo pinigus. Tai ilgalaikis finansų planavimas.

– Kaip mes atrodome šitame fone pasiekėme 80 proc. Europos pajamų vidurkio. Kartu su tuo perėmėme ir nenorą dirbti.

– Lietuviai daug darbštesni ir sąžiningesni nei, pavyzdžiui, italai, nes ten vystome savo projektus. Mes dar alkani ir dėl to einame į priekį. Jei mes galutinai tapsime vakariečiais, užstrigsime vadinamuosiuose vidutinių pajamų spąstuose.

– Ačiū už pokalbį.