Nedarbo spąstai – santykinis rodiklis, matuojantis bedarbio finansinę paskatą susirasti darbą, prarandant nedarbo ir kitas socialines išmokas. Kuo nedarbo spąstai aukštesni, tuo mažiau žmogui patrauklu ir naudinga pradėti dirbti.
2021 m. Lietuvoje šis rodiklis pasiekė 105 proc. – ir taip ne tik dar labiau atitrūko nuo bendro ES vidurkio (74 proc.), bet ir atsidūrė pirmoje vietoje tarp visų bendrijos šalių.
„Šimtas procentų yra ta riba, kuomet realios pajamos gyventojui įsidarbinus būtų lygios gaunamoms socialinėms išmokoms. Ribą viršijus, darbo bedarbiui ieškoti neapsimoka, nes išmokų netekus, realios asmens pajamos mažėja“, – teigė LLRI jaunesnysis ekspertas Rokas Subačius.
Tai, jo teigimu, kelią grėsmę įstrigti bedarbystėje: kuo ilgiau žmogus yra be darbo, tuo sunkiau jam sugrįžti į darbo rinką. „Darbą praradę asmenys dažnai susiduria su psichologiniais sunkumais, negali realizuoti savo sugebėjimų ir stokoja socialinių ryšių“, – pažymi ekspertas.
Didžiausią riziką patiria vieniši asmenys, kurių pajamos, įsidarbinus per pirmuosius tris bedarbystės mėnesius, būtų 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje (VDU). 2021 m. ši suma siekė apie 1065 eurus „ant popieriaus“.
„Žmogaus finansinė motyvacija ar demotyvacija grįžti į darbo rinką didele dalimi priklauso nuo valdžios sprendimų. Būtent valdžios institucijos gali pakeisti nedarbo išmokų dydžius, kitų socialinės paramos išmokų dydžius ir skyrimo tvarką, o taip pat ir nuo atlyginimo sumokamus mokesčius. Nedarbo spąstai traukiasi mažinant dirbančiajam tenkančią mokestinę naštą“, – teigė R. Subačius.
Tvarus poveikis, jo teigimu, būtų užtikrintas susiejus neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) ir minimalios mėnesinės algos dydžius. „Tokiu būdu sumažinus mokestinę naštą darbuotojui, nedarbo išmoka nepakiltų, tačiau dirbdamas žmogus gautų daugiau realių pajamų „į rankas“. NPD dydis daro didelę įtaką mažiausiai uždirbančiųjų pajamoms, būtent jie patiria didžiausią riziką pakliūti į nedarbo spąstus. Tad toks sprendimas padėtų mažinti ilgalaikį nedarbą, gerintų šalies socialinę situaciją“, – sakė LLRI jaunesnysis ekspertas.
Neaktyvius gyventojus įtraukti į darbo rinką ir sumažinti motyvaciją šešėliniam darbui padėtų mažesnis pajamų apmokestinimas. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2021 m. Lietuvoje vienam darbuotojui vidutiniškai buvo taikomas 36,5 proc. grynasis mokesčių tarifas (EBPO vidurkis – 24,6 proc.). Dėl to Lietuvoje vidutinės vienišo asmens gaunamos pajamos „į rankas“ sudarė 63,5 proc. bruto darbo užmokesčio, o EBPO vidutiniškai siekė 75,4 proc.
„Išsilaisvinimas iš nedarbo spąstų žmogui reikštų galimybes ne tik visavertiškai dalyvauti ekonominiame gyvenime, darbo rinkoje ir judėti aukštesnių pajamų link, bet ir realizuoti save bei išnaudoti savo talentus“, – kalbėjo R. Subačius.
Su visu analitiniu darbu galite susipažinti šioje nuorodoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą