Projekto „Kurk Lietuvai“ viena iš vadovių Rūta Kukulskytė sako, kad direktyva padės spręsti vieną iš didžiausių gyventojus nuo daiktų taisymo atbaidančių problemų – šių paslaugų kainą. Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, į kokių šalių taikomą praktiką Lietuva planuoja lygiuotis perkeldama direktyvą į nacionalinius teisės aktus bei kokios priemonės ją įgyvendinti yra geriausios.
Daiktus taisyti labiausiai atbaido kaina
R. Kukulskytė laidoje „Delfi diena“ pabrėžia, kad palyginti su ES, kur daiktų taisymo sektorius sparčiai traukiasi, Lietuvoje jis išlieka stabilus.
„Čia mes kažkiek ir laimime“, – akcentuoja R. Kukulskytė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo metu labiausiai gyventojus nuo taisymo atbaido daiktų taisymo kaštai.
Anot „Delfi diena“ pašnekovės, Direktyvą patvirtinus ES narėms, kiekviena šalis savarankiškai turės pasirinkti vieną taisymo skatinimo priemonę.
„Kiekviena šalis turės pasirinkti vieną taisymo skatinimo priemonę savarankiškai. Ji gali būti ir finansinio pobūdžio, ir nefinansinio“, – sako specialistė.
„Vienas iš efektyviausių būdų sumažinti taisymo kainą yra taisymo kainos kompensacija. Šią sistemą taiko jau 6 ES šalys. Dar 9 šalys taiko PVM lengvatas įvairiems taisymo darbams“, – priduria ji.
Lietuva pavyzdį ima iš kitų šalių
R. Kukulskytė atkreipia dėmesį ir į geruosius užsienio pavyzdžius, iš kurių mokosi Lietuva. Anot jos, gaminių taisymo skatinimas, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijos Tiuringijos labai teigiamai atsiliepia vartotojui.
„Tiek Austrijoje, tiek Prancūzijoje taikoma nacionalinė priemonė – bet kuris žmogus, sugedus elektronikos prietaisui (Prancūzijoje net ir drabužiams ar batams), gauna 50 proc. kompensaciją taisymui. Austrijoje ji neviršija 200 Eur, o Vokietijos Tiuringijos regione – 100 Eur“, – pavyzdį pateikia specialistė.
„Taip ir vartotojui sukuriama didžiulė paskaita taisyti, ir remiamas pats taisymo sektorius, kuris, kaip minėjau, Europoje traukiasi ir negali konkuruoti su pigia produkcija iš Azijos šalių. Mat, taisymas yra rankinis darbas ir Europoje atliekamo darbo kaina tiesiog yra labai aukšta“, – priduria ji.
R. Kukulskytė dar pažymi, kad Austrija taisymo kompensaciją finansuoja iš ES fondų, o Prancūzija – iš išplėstinės gamintojo atsakomybės.
Veikia panašiai kaip depozito sistema
Kita projekto „Kurk Lietuvai“ vadovė G. Petrauskaitė sako, kad išplėstinė gamintojo atsakomybė veikia panašiai kaip depozito sistema Lietuvoje.
„Žmogus įsigydamas prekę, sumoka papildomą nedidelę kainą – ekvivalentą mūsų depozito sistemai. Pavyzdžiui, pirkdami telefoną, eurą ar kelis sumokame didesnei gamintojų atsakomybės sistemai palaikyti. Tokiu atveju nunešus taisyti kokį nors gaminį, iš sukaupto fondo yra kompensuojama dalis taisymo kainos. Galbūt 50 proc., tai jau priklauso nuo nacionalinės sistemos. Šitas būdas laikomas tvariausiu kompensuoti taisymo kaštus, nes vartotojai patys išlaiko sistemą. Be to, tai skatina gamintojus gaminti tvaresnius gaminius, nes kuo sudėtingiau pataisomą gaminį gamintojas nori išleisti į rinką, tuo didesnės gamintojų atsakomybės mokestį vartotojas pirkdamas turi susimokėti“, – paaiškina ji.
„Tarkime, jeigu perku lempą, kuriai neįmanoma pakeisti lemputės (jeigu ji suges, turėsiu ją išmesti), turėsiu galbūt netgi pusę kainos sumokėti papildomai, nes negalėsiu lempos pataisyti“, – pavyzdį pateikia „Delfi diena“ pašnekovė.
Anot G. Petrauskaitės, tai visoms šalims, ko gero, geriausias būdas skatinti gaminių tasymą, nes jis yra finansiškai tvarus, taip pat padeda išlaikyti pačią sistemą.
Vis dėlto, pasak specialistės, ne visos šalys imasi tokių ambicingų projektų, nes tai iš esmės reikalauja didelių pokyčių ir politinės valios.
„Dėl to sprendimas taisymą finansuoti iš didesnės gamintojų atsakomybės galbūt nėra labai mėgstamas ir greitai įgyvendinamas kitose šalyse, bet Prancūzijos pavyzdys rodo, kad tai yra įmanoma ir, iš tiesų, kol kas nėra žinoma teisingesnio bei geresnio būdo kompensuoti daiktų taisymą“, – sako specialistė.
Ji taip pat pažymi, kad didesnis gamintojų atsakomybės mokestis nėra naujiena, jis jau taikomas plastikui, elektronikos gaminiams, tik kitokia apimtimi ir nefinansuoja taisymo.
„Mes siūlome jį tobulinti“, – apibendrina G. Petrauskaitės.
ELTA primena, kad naujomis taisyklėmis užtikrinama, kad gamintojai laiku ir efektyviai suteiktų remonto paslaugas bei informuotų vartotojus apie jų teises į remontą. Per garantinį laikotarpį suremontuotoms prekėms bus vieneriems metams papildomai pratęsta teisinė garantija, kas dar labiau paskatins vartotojus taisyti, o ne įsigyti naują gaminį.
Pasibaigus garantijai, gamintojas vis tiek privalės taisyti įprastus buityje naudojamus gaminius, kurie pagal ES teisę yra techniškai taisytini. Vartotojai taip pat galės pasiskolinti kitą įrenginį, kol jų bus taisomas arba pasirinkti atnaujintą įrenginį kaip alternatyvą.
Taisyklėmis siekiama sustiprinti ES taisymo paslaugų rinką ir sumažinti remonto išlaidas vartotojams. Gamintojai turės tiekti atsargines dalis ir įrankius už priimtiną kainą, jiems bus uždrausta taikyti sutarties sąlygas ir aparatinės ar programinės įrangos technologijas, kurios trukdytų pataisyti prekes. Visų pirma, jie negalės trukdyti nepriklausomiems taisymo paslaugų teikėjams naudoti jau panaudotų arba 3D spausdinimo technika pagamintų atsarginių dalių. Taip nebus galima atsisakyti taisyti gaminio vien dėl ekonominių priežasčių arba dėl to, kad jį anksčiau taisė kažkas kitas.
Kad remontas būtų įperkamesnis, kiekviena ES valstybė turės įgyvendinti bent vieną taisymo paslaugų skatinimo priemonę, pvz., taisymo paslaugų kuponus ir taisymui skirtus fondus, organizuoti informavimo kampanijas, rengti taisymo paslaugų kursus arba remti bendruomenės sukurtas remonto erdves.
Po EP balsavimo ES Tarybai oficialiai patvirtinus direktyvą, ES valstybės turės du metus pasiruošti jos taikymui.
Direktyva dėl teisės į remontą yra reikšmingas žingsnis ES siekiant pratęsti gaminių naudojimo trukmę, sumažinti atliekų kiekį ir remti tvaresnę ekonomiką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą