Pieno sektorius kryžkelėje: ar kooperacija ir naujos rinkos gali išgelbėti padėtį?

Kinija ilgą laiką buvo viena pagrindinių perteklinės europinės pieno gamybos realizavimo krypčių, todėl šios rinkos užsidarymas tapo stipriu smūgiu visai sistemai.

Perprodukcija stumia kainas žemyn

Per pastarąjį dešimtmetį Europoje pieno gamyba išaugo apie 12 mln. tonų, o kasmet numatomas dar beveik 1 mln. tonų augimas. Tai reiškia ne augančią paklausą, o nuolat didėjančią perteklinę pasiūlą.

Kai dalis gamybos, anksčiau iškeliaudavusios į trečiąsias šalis, lieka ES viduje, pasekmės neišvengiamos – kainų kritimas ir spaudimas visai tiekimo grandinei.

Lietuva – silpnoji grandis

Lietuva šioje padėtyje atsidūrė ypač jautrioje padėtye. Lietuvos pieno sektorius yra aiškiai eksportui nukreiptas, o vidaus rinka per maža sugerti perteklinius kiekius. Dėl to europinis kainų nuosmukis labai greitai persikelia į pieno supirkimo kainas šalies ūkiuose.

„Ūkininkams tai reiškia ne abstrakčius rodiklius, o kasdienius sprendimus: ar tęsti gamybą dirbant ties savikainos riba, ar mažinti bandas, ar visai trauktis iš pienininkystės.

Maži ir vidutiniai ūkiai tampa labiausiai pažeidžiami – būtent jie pirmieji pasiekia kainų dugną“, – pažymi Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius dr. Edvardas Gedgaudas.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad genetikos įtaka šiame procese tampa ypač svarbi, kai su mažiau karvių gamini daugiau, bet pigiau. Investuoti į veiksmingesnius gyvulius niekada nevėlu – tai vienas iš pigiausių sprendimų, žvelgiant iš šių dienų naujienų.

Kooperacija – būtina, bet ne pakankama

Vienas dažniausiai minimų sprendimų – pieno gamintojų kooperacija. Ji gali suteikti ūkininkams didesnę derybinę galią, padėti stabilizuoti kainas, sudaryti sąlygas investuoti į perdirbimą, logistiką ar aukštesnės pridėtinės vertės produktus. Europos šalių patirtis rodo, kad ten, kur kooperacija stipri, pieno krizės ūkininkams smogia švelniau.

Tačiau kooperacija nėra greitas vaistas. Jai reikia pasitikėjimo, ilgalaikės strategijos ir aiškios valstybės politikos, skatinančios ūkininkų bendrystę, o ne tarpusavio konkurenciją.

Naujos rinkos – ilgas, bet neišvengiamas kelias

Dr. E. Gedgaudas pažymi, kad užsidarius Kinijos rinkai tampa akivaizdu, kad pieno sektorius negali būti priklausomas nuo kelių eksporto krypčių. Naujų rinkų paieška Pietryčių Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ar Afrikoje yra būtina, tačiau sudėtinga. Tai reikalauja sertifikavimo, politinio dialogo, investicijų ir laiko.

Ūkininkas vienas šio kelio nueiti negali – būtinas valstybės, sektoriaus savivaldos ir verslo bendradarbiavimas. Tokioje bendrystėje sudėję patirtį ir galimybes padėtume sustiprinti savo pozicijas.

Lietuva turi turėti siekių išlaikyti pieno sektorių ne tik gyvybingą bet ir konkurencingą, kuriantį naujoviškus ir aukštos kokybės gaminius. Rinkose visada įvyksta svyravimų pasitaiko ir juodųjų gulbių, bet mums kaip pieno kraštui svarbu nepasimesti ir tęsti numatytus darbus pieno ūkiuose, perdirbime bei skatinti vidaus vartojimą.

Ne laikinas ciklas, o struktūrinė krizė

Svarbu pripažinti, kad dabartinė padėtis nėra trumpalaikis kainų svyravimas. Tai struktūrinė pieno sektoriaus krizė, kurioje susikerta perprodukcija, priklausomybė nuo eksporto ir silpna gamintojų pozicija rinkoje.

Jei Europoje ir toliau bus didinama gamyba neatsižvelgiant į tikrą paklausą, kainų dugnas gali tapti nuolatine būsena. Jeigu krizė sukels pieno gamybos sumažėjimą, tai sugrįžti į prieš tai buvusį lygį bus labai labai sunku.

Ką rinktis šiandien?

„Pieno sektoriaus ateitis priklausys nuo to, ar bus pasirinktas subalansuotas kelias: stiprinama kooperacija, aktyviai ieškoma naujų rinkų, kuriami nauji produktai, kartu užtikrinant ūkininkų pajamų stabilumą ir didesnę atsakomybę už perteklinę gamybą.

Priešingu atveju pieno sektorius ir toliau liks pirmasis, kuris sumokės kainą už globalius sprendimus ir užsidarančias rinkas“, – sako dr. E. Gedgaudas ir papildo – „žemės ūkio politikos nestabilumas neprisideda prie pieno sektoriaus stabilumo ne tik Lietuvoje bet ir ES”.

Šiandien pieno sektorius labai aiškiai siunčia signalą: be bendrystės, strategijos ir politinės valios kainų dugnas taps ne išimtimi, o norma.