Prezidento veto dar vienam, galbūt paskutiniam, valstybės nukryžiavimui (6)

Besibaigiant pavasario sesijai, Seimas priėmė valstybės įmonių pertvarkymo į akcines bendroves įstatymų paketą. Ne pirmą kartą gyvybiškai svarbūs ir visų mūsų interesus liečiantys įstatymai priiminėjami, kai mūsų išrinktieji mintyse jau atostogauja, o politinį elitą aptarnaujanti sisteminė žiniasklaida paprastai tyli.

Šį kartą toks valdančiųjų triukas nepasisekė - įstatymų paketą prezidentas grąžino Seimui svarstyti pakartotinai.

Apie tai, ko siekiama keičiant valstybės įmonių statusą, kalbamės su Seimo nariu Artūru SKARDŽIUMI, filosofu Vytautu RUBAVIČIUMI, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Algimantu NORVILU ir socialinių mokslų daktare Jolanta SOLNYŠKINIENE. Diskusiją veda  Gediminas JAKAVONIS.

Archyvų nuotr.

G. JAKAVONIS: Pačioje sesijos pabaigoje Seimo priimtais teisės aktais sudaromos prielaidos pertvarkyti valstybės įmones „Lietuvos oro uostai", „Oro navigacija", Vidaus vandens kelių direkciją ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją į akcines bendroves.

Kai visų mūsų turtas atiduodamas į privačių asmenų rankas, man tas primena paskutinių valstybingumo bastionų žlugimą. Tokiu būdu mes negalėsime turėti įtakos sprendimams, kurie lemia visų Lietuvos piliečių gyvenimą ir gerovę.

Kas vyksta Lietuvoje, kad valdžia atiduoda į privačias rankas svertus, kuriais gali valdyti valstybę? Juk aišku, kad valstybines įmones pertvarkius į akcines bendroves, kitas žingsnis - privatizacija.

Archyvų nuotr.

J. SOLNYŠKINIENĖ: Lietuva turi išplėtotą kelių ir geležinkelių infrastruktūrą, keturis tarptautinius oro uostus, geležinkelių sistemą, susietą su Klaipėdos jūrų uostu.

Šalį kerta du transeuropiniai geležinkelių transporto koridoriai, kuriais gabenama apie 80 proc. visų tranzitu per Lietuvą vežamų krovinių.

Reikšmingiausias koridoriaus projektas yra „Rail Baltic" - europinės vėžės geležinkelis, jungiantis Estiją, Latviją ir Lietuvą su Lenkija.

Jį baigus, Lietuva taps transeuropinių geležinkelių koridorių „Baltic-Adriatic" bei „North Sea-Baltic" dalimi. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad Lietuva turi istorinį šansą tapti tranzito paslaugas teikiančiu centru. Kad šis tikslas būtų pasiektas, reikia ne išskaidyti, o, vystant šį sektorių, sutelkti pastangas į vieną kumštį.

Gaminančia šalimi Lietuva jau netaps, neracionalu virkauti ir dūsauti apie prarastus istorinius šansus ir padarytas privatizacijos metu klaidas.

Išplėtotos logistikos šalimi - centru - Lietuva gali tapti jau vien dėl geografinės padėties ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių.

Šio istorinio šanso praleisti negalima!

Pasaulio transporto infrastruktūroje ir logistikoje vyksta didžiuliai pokyčiai.

Daugybė interesų grupių ir jų lobistų veikia kryptingai, siekdami susilpninti centrinį atskirų šalių reguliavimą tam, kad jiems naudingi sprendimai būtų priimami lengviau.

Įmonės „Lietuvos oro uostas", „Oro navigacija", Vidaus vandens kelių direkcija ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija turi išlikti valstybinėmis įmonėmis, o jų pertvarkymas į akcines bendroves reikštų valstybės kontrolės praradimą.

Ir čia reikėtų kalbėti ne tik apie kuriamą ekonominę naudą, bet ir apie nacionalinį saugumą, šalies padėtį kuriamos naujos tvarkos pasaulio žemėlapyje.

Reikėtų ne liberalizuoti, o sustiprinti geležinkelio, kelių ir oro infrastruktūros plėtros valstybinio valdymo subjektus ir tranzito srautų priežiūrą, jeigu dar norime būti šeimininkai savo valstybėje.

Pasaulis keičiasi, keičiasi ekonomikos varomosios jėgos.

Jeigu jau praleidome istorinį šansą ir nesugebėjome išlaikyti savo rankose, tinkamai pertvarkyti ir modernizuoti pramonės įmonių, nepraleiskime progos sutelkti pastangas sukurti modernią ekonomiką, besiremiančią užsienio prekyba ir startuoliais.

Turime puikias galimybes vystyti transporto ir sandėlių logistiką, taip papildydami šalies biudžetą įplaukomis iš užsienio prekybos.

O kiek darbo vietų galėtume sukurti! Surinkti biudžeto įplaukas ir kurti darbo vietas yra daugybė būdų, reikia tik noro ir darnaus valdžios darbo.

Archyvų nuotr.

A. NORVILAS: Panašu, kad personažas, subūręs valdančiąją publiką ir daug dešimtmečių organizavęs krizes, pagaliau pasiekė galutinį tikslą.

Karūna pasiekta ilgu ir sunkiu darbu, nenuilstamai organizuojant intrigas, apgavystes, pjudymus.

Jokių valstybingumo bastionų neliks. Viskas suderinta. Gražus prezidento gestas, bet jis pasmerktas paskęsti godžių interesų jūroje, nepaisant, kad ir kokios prasmingos bei iškilios būtų kalbos, skambančios iš Vyriausybės rūmų.

Jau pats teisės akto pristatymo Seimui būdas ir laikas rodo, kad viskas suderėta.

Su kuo suderėta? Ogi vis su tais pačiais.

Todėl skubu nuraminti abejojančius - jokių bastionų, ponai, juo labiau valstybingumo, tikrai neliks.

Archyvų nuotr.

V. RUBAVIČIUS: Pas mus politiniu vadinamas elitas veikia kaip vienokio ar kitokio lygmens administratorius, kuriam aukštesnės jėgos yra patikėjusios prižiūrėti Lietuva vadinamą teritoriją.

Tam elitui būdinga labai aiški ideologija - kultūrinėje ir socialinėje plotmėje visaip įgyvendinama kairuoliška genderizmo programa, o ekonomikoje stengiamasi galutinai privatizuoti viską, kas dar likę valstybiška.

Nors jau aišku, kad vadinamųjų neoliberaliųjų reformų vykdymas pasauliui kainavo ir kainuoja daug bėdų, tačiau Lietuvos valdantieji atrodo neoliberalesni už pačius neoliberalizmo klasikus.

Tebeaiškinama, koks neveiksmingas ar neįgalus yra valstybinis ekonomikos sektorių valdymas, tad ekonomiką galįs gelbėti tik kuo spartesnis privatizavimas. Privatizavimas gudresniųjų dar susiejamas su „modernizavimu" bei „pažanga", pridedant ir „europinių vertybių" dozę.

Tačiau daugelis valstybių jau skaudžiai pasimokė iš siaurakaktiško neoliberaliųjų reformų įgyvendinimo - nuskurdo vidurinioji klasė, turtas vis labiau sukaupiamas mažo „laimėjusiųjų" sluoksnio rankose, tam sluoksniui įgyjant oligarchinės politinės valdžios galią, valstybės praskolinamos vadinamosioms „finansų rinkoms".

Tai, beje, laikoma gėriu - juk visa valstybė ir jos gyventojai įsukami į tarptautinę globalią „laisvąją rinką" ir atiduodami jos malonei.

O „laisvoji rinka", tvirtinama, geriausiai žino, kaip elgtis. Jos poreikiams - visi mūsų siekiai.

Tačiau valstybių skolos šiuo metu ir yra tikrasis didžiųjų korporacijų pelnas - už skolas ne tik mokamos palūkanos, kitaip tariant, valstybė įkinkoma į jungą, tačiau jomis ir prekiaujama - kai kurių varganų valstybių skolos labai paklausios, už jas iš valstybių perimami valstybinės ekonomikos sektoriai, svarbiausi infrastruktūriniai verslai, taip pat ir nusižiūrėtos vietovės.

Kitas svarbus dalykas, apie kurį nelinkę kalbėti išvalstybinamojo privatizavimo veikėjai - neoliberaliojo privatizavimo sukeltos ar paspartintos ne tik vietinės, bet ir pasaulinės ekologinės bėdos.

Apie tai - gausybė mokslinių duomenų iš įvairių pasaulio regionų. Akcininkams ir savininkams svarbiausia greitas pelnas, neproduktyvias „ekologines išlaidas" perkeliant valstybei, kitaip tariant, mokesčių mokėtojams.

Pasaulį ištikusi pandemijos bėda kai kurių šalių politiniam ir ekonominiam elitui kaip tik ir yra geriausia proga įvykdyti savuosius valstybės galutinio privatizavimo sumanymus - visuomenės kankinamos kitų rūpesčių, tad daugelį dalykų galima įgyvendinti žmonėms nespėjus nė susivokti.

Valstybinių įmonių vertimas akcinėmis bendrovėmis yra valstybinio turto dalybos. Valdantieji tą ir stengiasi padaryti.

Archyvų nuotr.

A. SKARDŽIUS: Konservatoriams susitvarkius reikalus energetikos sektoriuje, atėjo eilė ir strateginiam transporto sektoriui.

Vyriausybė vardina pertvarkos privalumus: akcinių bendrovių statusą turinčios įmonės turės daugiau galimybių pritraukti įvairesnių formų kapitalą, skolintis, galės steigti dukterines įmones.

Tačiau nutylima svarbiausia detalė - būsimos akcinės bendrovės milijardais vertinamą viešąją transporto infrastruktūrą galės valdyti kaip nuosavą turtą.

Galės jį įkeisti, imti paskolas ir taškyti pinigus, kam tik panorės.

Pasirodo, kaip nesudėtingai galima užvaldyti valstybės valdomas įmones - užtenka pakeisti jų statusą, o tada galima pradėti jas „melžti" ar privatizuoti.

Tenka apgailestauti, kad tokie valstybei svarbūs klausimai priimami be diskusijų, be gilesnės analizės, be ekonomistų dalyvavimo.

Toks valdančiųjų žingsnis ne juokais išgąsdino prezidentą, kuris suskubo vetuoti priimtą įstatymą ir teikti pataisas, kad apsaugotų strateginį valstybės turtą.

Šalies vadovo nuomone, priimti įstatymai nepalieka valstybei būtinų instrumentų, kuriais būtų užtikrinta nacionaliniam saugumui svarbios viešosios transporto infrastruktūros kontrolė. Komercializuojant šias strategines valstybės valdomas įmones, būtina užtikrinti, kad viešosios transporto infrastruktūros objektai visada išliktų valstybės rankose, kad galimi kreditorių išieškojimai negalėtų būti nukreipti į šią infrastruktūrą ar valstybės biudžetą.

Valdantieji tikina, kad valstybės įmonių pertvarka vykdoma įgyvendinant Vyriausybės programą bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas ir siekiant diegti geriausią korporatyvinio valdymo praktiką.

Gal Ingrida Šimonytė pamiršo, jog „geriausią korporatyvinio valdymo praktiką" valstybės valdomose įmonėse jau įdiegė jos partijos bičiulis Audrius Kubilius, talkinant prezidentei Daliai Grybauskaitei.

Tačiau šioje srityje nepralenkiamas buvo Rokas Masiulis, ir jo globota privati „nepriklausomų" valdybos narių atrankos kompanija „Baltijos korporatyvinio valdymo institutas".

Nors Valstybės koordinavimo centras skelbia, kad valstybinių įmonių valdybos yra depolitizuotos, tačiau įmonių valdymas de facto patikėtas saujelei žmonių, tarp kurių gausu buvusių D. Grybauskaitės patarėjų ir R. Masiulio bendražygių.

Kai kurie „nepriklausomų" valdybų nariai geba dalyvauti net kelių strateginių įmonių valdyme, kadangi savų neužtenka, o svetimiems patikėti rimtus reikalus - nevalia.

Šiuo metu esantis valstybės valdomų įmonių (VVĮ) valdymas kelia realią grėsmę efektyvumui ir skaidrumui, kadangi įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos savo įmonių valdymui neturi jokios įtakos.

Keista, kad čia jokių grėsmių neįžvelgė nei Valstybės saugumo departamentas, nei kitos tarnybos.

G. JAKAVONIS: Tačiau mus įtikinėja, kad, tapusios uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, šios įmonės dirbs efektyviau...

A. SKARDŽIUS: Netinkamą įmonių valdyseną rodo ir veiklos rezultatai. VVĮ nuosavo kapitalo grąža siekė tik 2,1 proc. Laukiamų pelnų ir dividendų - kaip nėra taip nėra.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 49 valstybės valdomos įmonės ir 247 savivaldybių valdomos įmonės, kurios per kelerius pastaruosius metus į valstybės ir savivaldybių biudžetus paskyrė vidutiniškai apie 150 mln. Eur dividendų ir pelno įmokų per metus. Vienam gyventojui vidutiniškai tenkantis dividendų ir pelno įmokų dydis sudaro vos 53 Eur per metus.

Tačiau pačios VVĮ pinigus žarsto į dešinę ir į kairę: perka brangiausias paslaugas, vadovai išsimoka sau didžiausius atlyginimus, net įmonės akcijomis pasiskatinti už gerą darbą nepamiršta. VVĮ pinigai be jokios Vyriausybės kontrolės keliauja į Bermudus ar „investuojami" į Brazilijos uostus.

Vyriausybė privalo prisiimti atsakomybę už valstybės įmonių valdymą, o ne kratytis atsakomybės jas komercializuojant. Valstybės valdomos įmonės turi turėti aiškius tikslus, jos privalo uždirbti grąžą valstybei, jų veikla turi būti skaidri.

G. JAKAVONIS: Atsiskyrę nuo Sovietų Sąjungos, buvome tapę turtinga valstybe - turėjome savo atominę elektrinę, „Mažeikių naftą", laivyną, bet sugebėjom viską „išparceliuoti".

Vykdydami „išminčių" iš Vakarų valią, likome prie suskilusios geldos, bet ir dabar privatizavimui ruošiamės atiduoti turtą, kuris priklauso mums visiems, kuris dar leidžia mums savo valstybėje savarankiškai šeimininkauti.

Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai?

J. SOLNYŠKINIENĖ: Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai, atsakysiu trumpai. Todėl, kad rinkėjai neturi svertų paveikti valdžią.

Kai žmonės supras, kad jie realiai gali paveikti politikų ir valdininkų sprendimus - viskas iš esmės ims keistis. Tai galima išspręsti labai paprastai: reikia visuotino pajamų ir turto deklaravimo; asmeninės ne tik tarnautojų, bet ir politikų atsakomybės už priimtus sprendimus bei didesnės politikų atskaitomybės rinkėjams (paprasto atšaukimo iš pareigų mechanizmo bei mažesnės kvotos referendumui organizuoti) ir daugiau e.vyriausybės (t.y. minimizuoti galimybes korupcijai rastis). Viskas.

A. NORVILAS: Norėčiau priminti, kaip sunkiai, po kruopelę, atstatinėjo „Lietuvos geležinkelius" Jono Biržiškio sukurta komanda.

Pavyko suburti puikų inžinerinį, techninį personalą, kuris J.Biržiškio valdymo pabaigoje ne tik atnaujino geležinkelio kelyną, bet ir buvusią lūšnynų bei griuvėsių paunksmę, - taip geležinkelio stotis ir gamybinius pastatus kažkada pavadino aštriaplunksnis žurnalistas.

Buvo atnaujintas visas geležinkelių traukos parkas. Įsivaizduojate, Lietuva apie 10 metų gamino savus lokomotyvus, kuriuos net eksportuodavome. Pasikeitus vadovui ir prie vairo stojus Stasiui Dailydkai, geležinkelių klestėjimas tęsėsi.

Pagal visus techninius ir ekonominius rodiklius Lietuvos geležinkeliai buvo vieni geriausių Europoje, o buvusio soclagerio šalyse mums nebuvo lygių.

Mums daug kas pavydėjo. Bet, pakeitus akcinių bendrovių įstatymą, atsirado nepriklausomi valdybos nariai ir tada prasidėjo cirkai. Prasidėjo kliauzės, prabudo budri prezidentė.

Skyrė naują, visai nekorumpuotą ministrą, o tas - naują, visiškai nekorumpuotą, labai gerų vadybininkų vadovybę, nes, matote, Stasys Dailydka blogai vadovavo geriausiam geležinkeliui ir labai blogai skirstė labdaras.

Naujasis vadovas su labai gerais naujais vadybininkais ėmėsi darbų.

Archyvų nuotr.

Nupiešė ant šilumvežių Vyčius ir dar nutarė pagerinti mūsų traukos riedmenų parką - dyzelinius šilumvežius paversti dujiniais.

Dalyvaujant ministrui ir garbiems geležinkelių vadovams iš seno šilumvežio buvo iškeltas variklis ir paskelbta, kad Lietuva bus pirmoji pasaulyje, turinti dujinį šilumvežį. Bet su dujomis nepasisekė, techninis neraštingumas pralaimėjo.

Tyliai, tyliai užgeso trimitų garsai, buvo suvynioti kilimai ir viskas nurimo. Geležinkeliai labai sparčiai ritasi žemyn.

Tarpvalstybinių santykių krizė su Baltarusija ir krovinių praradimas bus auksinė galimybė puikiesiems vadybininkams nusiplauti rankas. Žlungantys geležinkeliai - „valstiečių" valdymo gėdos dėmė.

Ši valdžiukė gerokai energingesnė, apie geležinkelius dabar kalbama tik „Rail Baltic" kontekste. Bet šis projektas vertės nekurs.

Dar labai ilgai tai bus keleivių geležinkelis. Kroviniai čia atsiras tik uždraudus krovininių sunkvežimių eismą „Via Baltica".

Tuoj bus išnaudotas techninis mechanizmų resursas. Barbariškai nueksploatuotas mūsų geležinkelis, uždirbęs didžiules lėšas valstybei, tuoj pareikalaus milžiniškų investicijų į kelyno ir traukos parko atnaujinimą.

Patys naujų lokomotyvų nebepagamintume. Vien tik išmokyti naujus ir sugrąžinti išvaikytus specialistus prireiktų keleto metų. Tad mintis peršasi pati - privatizuokime.

V. RUBAVIČIUS: Labai norėčiau, kad rastųsi toks drąsuolis mokslininkas, kuris į mūsų valstybės raidą išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos pažvelgtų buvusio turimo turto „prichvatizavimo" aspektu.

Pamatytume, kaip buvo išvogta valstybė, tiksliau, apvogta Tauta ir visuomenė. Juk anuometinių valdančiųjų idėja buvo labai paprasta - svarbiausia suburti aktyvių išmanių privatininkų sluoksnį, kuris jau ir palaikysiąs „laisvąją rinką", tad nereikia ir kreipti dėmesio, kad išvagia, nes tai daro žinantys ir mokantys.

O jau įstatymines sąlygas „prichvatizavimui" kūrė politiniu laikomas elitas. Ne be naudos sau. Visi tapo turtingi, o kai kurie - labai turtingi.

Arba ilgam įsitvirtino valdančiųjų sluoksnyje. Tad pirmiausia ir vyko vadinamojo liaudies turto išgrobstymas, visiškai negalvojant apie nacionalinius ar valstybinius interesus, Tautos ar visuomenės ateitį. Reikėjo griebti dabar ir kuo daugiau.

Prisiminkime kad ir vadinamųjų investicinių čekių schemą, kurią įgyvendinant buvo „nuskalbta" didžioji dalis Lietuvos žmonių.

Pamenu, nesyk rašiau, kad būtina kurti tam tikrą privatizacinį socialinį kultūrinį fondą, kuriame būtų kaupiama dalis privatizuojant gaunamų lėšų, nes jos bus reikalingos pensijoms, švietimui ir sveikatos apsaugai.

Tačiau kam tokie fondai, jei galima sau pasiimti viską. 1996 m. laimėję rinkimus, konservatoriai paskelbė, kad „prichvatizacijos" vyksmas baigtas. Naujieji turtingieji lengviau atsiduso - jų turtas įteisintas, nebus jokių tyrimų. Teisingas ar korupcinis buvo tas sprendimas? Neteisingas, tačiau teisėtas ir visiškai korupcinis.

O galėjo būti ir kitoks - nutarti, kad už turto įteisinimą didieji „prichvatizatoriai" susimoka tam tikra dalimi, pavyzdžiui, 20 proc., - grynais arba akcijomis.

Dalis būtų grįžusi visuomenės reikmėms - pensijoms, vaikų darželiams, moksleivių vasaros stovykloms. Manau, būtų sumokėję, tačiau tik stipriai nekorumpuotai valdžiai.

Beje, kiek gražiausių moksleivių vasaros stovyklų vietų perėjo į grobuoniškųjų „tėvelių" rankas? Tačiau ta istorija nebus parašyta.

Ne tik dėl to, kad vargu ar atsiras toks drąsuolis, imsiantis vaizduoti tikrąjį istorinį Lietuvos turtingųjų sluoksnio paveikslą ir rizikuojantis visam laikui tapti „Kremliaus agentu" ar „sovietiniu nostalgiku". Jokia mokslo institucija neskirtų lėšų tokio pobūdžio „projektui".

G.JAKAVONIS: Suprantu, kad tokius dalykus daro liberalai, kurių programoje privatizavimas yra didžiausias „gėris". Tik niekaip nesuprantu, kodėl šitaip elgiasi konservatoriai ir socialdemokratai. Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad mūsų politinės partijos prisiimtų atsakomybę už savo valstybę ir jos žmones?

A.NORVILAS: Iš esmės nebėra jokių partijų, liko tik pavadinimai. Nėra jokių, bent šiek tiek rimtesnių, trinčių tarp „socdemų" ir liberalų.

O konservatoriai iš viso tapę anekdotu. Toliau bus dar gražiau. Steigsis protestų judėjimai, kursis nauji dariniai, dažnai vienadieniai.

„Dvaro" publika, aptarnaujanti elitą, labai lanksti, labai mobili. Ji prisitaikys, tik mokėkite. Bet viskas praeina ir saulutė užteka. Tik norisi, kad greičiau.

V.RUBAVIČIUS: Paklauskime savęs, kaip lengviau ir patogiau valdyti - su atsakomybės našta ir atsižvelgiant į valstybės bei žmonių interesus, lūkesčius bei rūpesčius ar be atsakomybės. Juk atsakymas aiškus: lengviau ir patogiau - be jokios atsakomybės

. Atsakomybė pati savaime neprisiimama. Atsakomybė nėra saugoma kokiame nors specsandėlyje. Kaip tik atvirkščiai - jos vengiama. Nes ji įpareigoja atsakingai veikti, derinti veiksmus su visuomene ir aiškintis jai dėl kasdienės politikos.

Politiko atsakomybė kyla iš santykio su jį išrenkančia bendruomene ar visuomene - žmonės jam patiki tam tikrą veiklos barą ir jam moka. Tad atsakomybės mokomasi, ji yra tam tikros politinės tradicijos ir politinio mentaliteto bruožas.

Mokomasi pirmiausia tiesioginės savivaldos lygmeniu - išrinkus tampi atsakingas pirmiausiai kaimynams, giminėms... O jei savivaldos nesama?

Tada politikas labiausiai atsakingas savo partijos vadams ir didžiūnams. Įrašys ar neįrašys į rinkimų sąrašą, duos tą ar kitą apygardą.

Kas ir už ką yra atsakęs ar bent pasiteisinęs Lietuvoje? Juk visi šių aferų vykdytojai vaizduojasi esą didvyriai ir iki šiol sėkmingai darbuojasi Lietuvą administruojančiose institucijose.

Džiugu tik, kad kartkartėmis randasi vienas kitas politinis veikėjas, kuris dar bent kiek suvokia valstybės ir valstybingumo svarbą. Šiuo atžvilgiu prezidento veto labai svarbus ir sveikintinas.

Archyvų nuotr.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija su jos turtu būtų gardus kąsnelis privatizuotojams. 

manau kad yra trys prizines vietos ;rusai baltarusai kinai
pastebejo, 2021-08-04 06:33
Kad valstybė nori nusikratyti atsakomybės - strateginių įmonių valdymo ir nenori ar nesugeba efektyviai jo valdyti, tai parodo kokia valstybė darosi neįgali, manau Seimo nariams užteks trupinių proto ir sąžinės nugalėti grobuoniškos valdžios daugumą, kuri galimai neteisėtai laimėjo rinkimus. Sveikinu Prezidentą dėl tokios jo pilietines pozicijos. Negalime grižti į Brazausko eros "prichvatizacijos" laikus.
Drs, 2021-08-03 14:23
Labai geras straipsnis. Šiuo atžvilgiu prezidento veto yra savalaikis ir labai svarbus ir sveikintinas. Ir tokios pozicijos jis turi laikytis. Kas svarbiausia t.y. tai kas vyko prieš 25-20-15-10 metų, tai buvo ir yra LR valstybingumo bastionų žlugdymas-žlugimas. Tuometinis seimas ir Vyriausybės be kitų Valstybinės reikšmės įmonių taip sužlugdė Žvejybos ir prekybos jūrų laivyną. Taip kad pats geriausias dabar žingsnis ir veiksmas, tai "nacionalizuoti" visas tas tariamai buvusias valstybines-AB įmones ir juos padaryti LR valstybinės reikšmės segmentais. Todėl šituo atveju nei tie konservatoriai nei tie klonuotieji liberalai Lietuvos piliečių LABUI-GEROVEI-GERBŪVIUI nedirba. Jie dirba SAU-SAU ir tik SAU. Jiems Lietuvos pilietis tik kaip įrankis patenkinti savo lūkesčius-siekius-tikslus. Na o kas yra toji sisteminė žiniasklaida manau dauguma Lietuvos piliečių ko puikiausiai žino.
Sigitas, 2021-08-03 14:13
Sidebar placeholder