Vietoj jaučių – danieliai ir Dovydo elniai

Įsikūrė šeimos sodyboje

„Vaka, vaka, vaka!“ – padėdama dukrai ir žentui nešti pašarą į danielių aptvarus pašaukė Birutė Puškorienė. Ir „vaikai“ kaipmat atsišaukė: atliuoksėjo prie šėryklų, vis pasidairydami, ar šeimininkai, be įprastinių avižų, nebus atnešę skanėstų: ypač jie mėgsta batoną.

Kartu su vos metukų sulaukusia dukryte Vėja šerdama pačią jaukiausią patelę Rudę – ji kažkada kitų šeimininkų buvo auginta namuose, tad ir dabar žmonių nesibaido, o paėdusi lyg ložėje ant minkštasuolio įsitaiso šieno kaugėje, – J. Radzvilavičienė pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo senoje šeimos sodyboje.

Medinis namas, kurį nusipirko dar senelis, statytas XIX a. pabaigoje. Jį tvarkyti buvo pradėjęs prieš penkerius metus anapilin iškeliavęs Jūratės tėvas: pakeitė senus sienojus, apšiltino, planavo čia pats su žmona ūkininkauti.

„Aplink sodybą turime miško. Tėvas, medžiotojas, ketino čia Dovydo elnius auginti. Tačiau suspėjo tik kelias avis užsiveisti, tikėdamasis, kad jos padės mišką tvarkyti, žolę nuės.

Bet iš jų prastos miško tvarkytojos buvo: ateidavo prie namo ir laukdavo, kol jas kas pašers“, – su šypsena prisiminė J. Radzvilavičienė. Dabar ji su vyru planuoja, ką ir kaip vaizdo kameromis stebimoje sodyboje, prie kurios iškastame tvenkinyje plaukioja karpiai, eršketai, plačiakakčiai amūrai – beje, daug žuvų žiemą išnaikino čia plėšikavusi ūdra, – įrengti taip, kad po kurio laiko būtų galima ir norinčias gamtoje pailsėti šeimas į svečius priimti.

Nenorėjo tradicinio ūkio

„Kodėl pasirinkome auginti danielius ir Dovydo elnius? Viena vertus, nenorėjome įprastinio ūkio, o ir nelabai galime būti pririšti prie rytinio-vakarinio gyvulių šėrimo ir priežiūros, kita vertus, norėjome gražesnės aplinkos – juk nepaleisi čia jaučių, kad viską nutryptų, – pasakojo Šilutėje Valstybės sienos apsaugos tarnyboje kinologe dirbanti Jūratė, kartu su vyru Roku, ugniagesiu gelbėtoju, turinti ir daugiau įvairių veiklų: R. Radzvilavičius domisi istoriniais laivais, plukdo turistus, pernai pastatė vytinę – su ja dalyvauja įvairiuose laivų paraduose.

– Prisimindami tėvo norą, pasidomėjome Dovydo elniais – jie labai tvarkingi, miško paklotės neištrypia, net mėlynių nenuėda, tad į aptvarą miške paleidome jų porą su jaunikliu.

Jie labai baikštūs, o atrodo gan juokingai, lyg būtų karvės, asilo ir elnio mišinys: ramūs kaip karvės, snukiai kaip asilo, ragai kaip elnio. Beje, ragus jie meta dukart per metus.“ Šeima taip pat susižinojo, kaip danielius auginti. „Jie nedideli, jaukūs, pašarui neišrankūs – viską ėda, priežiūros daug nereikalauja.

Jų mėsa dietinė, labai naudinga, ypač turintiems problemų dėl cholesterolio, kraujospūdžio, o man, medžiotojo dukrai, jų mėsa tiesiog labai skani“, – sakė J. Radzvilavičienė.

Į aptvarus paleisti 30 danielių, kurių banda nuo birželio vidurio pagausėjo, vos pašaukus skuba prie šėryklų ne tik avižų, bet ir gardėsio – batono.

Parduos po poros metų

Mėsai ir veislei danielius nusprendusi auginti šeima balandį į du aptvarus paleido 30 danielių. Viename aptvare balandžio mėnesį, dar sniegui iki galo nenutirpus, pradėjo laigyti perliniai danieliai – 9 patelės ir patinėlis, kitame – 20 mišrūnų: patinėlis ir 19 patelių, tarp kurių ir pora visiškai baltų. Patinėliai jauni, antramečiai, tad ir ragai nedideli, o kitąmet jie jau puikuosis rimtomis karūnomis.

Nuo birželio vidurio patelės ėmė vesti jauniklius, ir šis metas buvo labai pavojingas. Mat pirmas dvi savaites jaunikliai tiesiog guli žolėje – motinos ateina jų pamaitinti, kartais perveda į kitą vietą, jeigu mažylis saulėkaitoj guli. Tokie it grybai tarp žolių pasislėpę jaunikliai – lengvas grobis lapėms.

„Lapės gudrios, tvoromis lipa kaip katinai, sugeba per mažiausias skyles įlįsti: jeigu galva pralenda, tai ir visa lapė pralįs“, – pasakojo R. Radzvilavičius, pridūręs, kad tos gudragalvės ir urvus po tvora sugeba prasikasti, tad vis tenka aptvarus apeiti ir patikrinti, ar kur neprarausta.

Patys danieliai su nauja gyvenamąja vieta apsiprato gan greitai, turi savo takus patvoriais. Kai kas atvažiuoja, atbėga pažiūrėti, o pamatę B. Puškorienę ją tiesiog lydėte lydi iki pat namo.

„Kartais pravažiuojantys žmonės, pamatę danielius, sustoja pažiūrėti. Mes nekabiname lentelių su draudimais šerti – paskelbėme informaciją, kuo galima juos pavaišinti: obuoliais, morkomis, burokais, batonu. Tik jokiu būdu negalima duoti juodos duonos“, – pasakojo Radzvilavičiai, sakę, jog kol kas danielių dar nepardavinėsiantys – šiųmečius jauniklius bus galima parduoti po poros metų.