Draudimas laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems asmenims: dešimtys šalių tokį turi, o Lietuvoje – įstatymo spraga

Neseniai Seime minėtu klausimu surengta diskusija, kurioje dalyvavo įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Draudimui pritariama, diskutuojamas tik jo įgyvendinimas

Diskusiją dėl teisės laikyti gyvūną atėmimo ir jo įgyvendinimo mechanizmo problematikos organizavo Seimo Laisvės frakcijos narė Ieva Pakarklytė.

Seime vykusiame susitikime dalyvavo ir savo komentarus, siūlymus išsakė gyvūnų gerovės srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), Lietuvos policijos, Aplinkos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Žemės ūkio ministerijos atstovai.

„Teisės laikyti gyvūną atėmimas – kompleksiška ir sudėtinga tema. Šiuo metu asmuo, kuris žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį suluošino ar net nužudė, gali legaliai įsigyti kitą augintinį.

Tokia teisės aktų spraga sudaro sąlygas smurtautojams ir toliau kartoti savo elgesį. Daugelyje Europos šalių tokiems asmenims taikomas ribojimas įsigyti ir laikyti gyvūną nuo kelerių iki 10 metų ar net visam gyvenimui. Lietuvoje tokio reguliavimo vis dar nėra“, – sakė I. Pakarklytė.

Praktiškai visi diskusijoje pasisakę dalyviai draudimui laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems asmenims pritaria – diskutuojamas tik pats priemonės mechanizmas: kas ir kaip turėtų užtikrinti, kad draudimo būtų laikomasi.

„Dabar galiojančiuose teisės aktuose yra įvardyta, jog už gyvūnų gerovę atsakingos institucijos yra VMVT, Policija ir savivaldybės.

Manytume, jog jei draudimas laikyti gyvūną būtų taikomas pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, prievolės vykdymą turėtų užtikrinti minėtosios įstaigos.

Jei draudimas būtų taikomas pagal Baudžiamąjį kodeksą, prievolės vykdymo užtikrinimas priklausytų Lietuvos probacijos tarnybai“, – sakė diskusijoje pranešimą skaičiusi VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) atstovė, advokatų profesinės bendrijos „Constat“ advokato padėjėja Ieva Sebeckytė.

Ji pabrėžė, jog įsivedus draudimą laikyti gyvūnus jis nebus veiksmingas, jei nebus taikoma kontrolė, t. y. valstybinės tarnybos turėtų stebėti asmenį ir reguliariai tikrinti, ar jis laikosi prievolės neturėti gyvūno nustatytą laiką.

Turimų gyvūnų konfiskavimas be draudimo įsigyti naujų – it užburtas ratas

Draudimo laikyti gyvūnus įvedimo tikslas yra dvejopas: siekiama apsaugoti naujus gyvūnus, kurie, patekę į jau anksčiau žiauriai su gyvūnais pasielgusių asmenų rankas, tampa potencialiomis aukomis; ir sykiu rūpinamasi sumažinti dėl gyvūnų konfiskavimo tenkančius kaštus, kurie yra didžiuliai.

„Pagal naujausias pataisas visais atvejais, kai gyvūnui gresia žūtis ar suluošinimas, gyvūnas yra kankinamas, konfiskavimas yra privalomas.

Tokiu atveju institucijos nebegali rinktis būtina ar nebūtina konfiskuoti gyvūną.

Bet jau kitą dieną asmuo gali visiškai teisėtai įsigyti naują gyvūną ir šis ydingas ratas gali niekada neužsidaryti, – sakė I. Sebeckytė.

– Kyla klausimas, ar konfiskavimo procedūra yra prasminga, jei nėra draudžiama įsigyti kito gyvūno?

Nes galima vieną po kito atėminėti iš asmens gyvūnus, kai kaskart į šį procesą turės įsitraukti policija, savivaldybės, VMVT darbuotojai, gyvūnų gerovės organizacijos ar susirūpinę kaimynai, o kur dar ištisus mėnesius trunkantys teisminiai procesai tuo atveju, jeigu gyvūno savininkas nuspręstų institucijų sprendimus apskųsti?

O juk kiekvieną konfiskuotą gyvūną dar reikia išlaikyti, dažniausiai jam reikia veterinaro paslaugų“.

Konfiskuojamų gyvūnų išlaikymui – tūkstančiai eurų

Teisininkė pateikė finansinių išlaidų, kurios yra patiriamos konfiskuojant gyvūnus, pavyzdžius: „Iš daugintojų konfiskuoto šuns Ričio, kuris gyvūnų prieglaudoje „Dogspotas“ buvo laikomas 9 mėnesius, gydymas ir išlaikymas kainavo 2550 eurų.

Iš daugintojų paimto šuns Melin, kuris buvo laikomas 7 mėnesius, išlaikymas ir gydymas kainavo 1235 eurus. Ir visa tai yra tik tos išlaidos, kurias prisiėmė gyvūnų prieglaudos.

Bet dar reikėtų skaičiuoti ir valstybės dėl konfiskavimo procedūrų, teismų patirtas išlaidas“.

Teisininkė teigė, jog konfiskuojamų gyvūnų daugėja, todėl ir jų išlaikymo našta – auga.

Į didžiules dėl konfiskuojamų gyvūnų patiriamas išlaidas dėmesį atkreipė ir pranešimą skaitęs VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas Egidijus Mecelis: „Kovojame su pasekmėmis, o konfiskuojamų gyvūnų našta visuomeninėms ir vyriausybinėms organizacijoms yra didžiulė“.

Jis išsakė nuomonę, jog apskritai Lietuvoje gyvūnas yra įsigyjamas per lengvai.

Teisingumo ministerijos atstovas priminė, jog paskutinį kartą siūlymas įvesti tokį draudimą Teisės ir teisėtvarkos komiteto buvo atmestas kaip neįmanomas įgyvendinti, argumentuojant, jog iš teisinės pusės kontroliuoti gyvūno laikymo neįmanoma jau vien dėl to, jog gyvūno įsigijimas teisiškai nėra reglamentuojamas.

Visgi nevyriausybinių gyvūnų gerovės organizacijų atstovų jam buvo replikuota, jog jau kurį laiką Lietuvoje visos gyvūno įsigijimo formos – pirkimas, dovanojimas, paėmimas iš prieglaudos, net gyvūno radimas – privaloma tvarka turi būti apibrėžiamos sutartimis.

Taip pat atkreiptas dėmesys, jog nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gegužės 1 d. vyksta pereinamasis laikotarpis, per kurį Lietuvoje turi būti suženklinti visi šunys, katės ir šeškai, taigi ne tik gyvūno įsigijimo, bet ir jo savininkystės klausimai bei atsakomybės, tvarkai įsigalėjus, Lietuvoje taps aiškesni.

Apibendrindama diskusiją ir kalbėdama apie draudimo įgyvendinimą, Seimo narė I. Pakarklytė pabrėžė, jog jo problematiškumas nėra priežastis atsitraukti apskritai: „Teisės laikyti gyvūną atėmimo įgyvendinimo mechanizmą reikia gryninti ir konkretinti.

Daug neaiškumo ir probleminių klausimų, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog nereikia ieškoti sprendimų.

Todėl ir toliau dirbsime ties įstatymo projektu – jo korekcijomis bei redakcijomis“.