Ekspertės: moterų su negalia patiriamas smurtas – vis dar visuomenės paraštėse

Pasak jų, dėmesio kliūčių šalinimui stinga, o ir pats apsaugos mechanizmas nėra iki galo išbaigtas.

Riziką didinantys veiksniai

Dėl sisteminių kliūčių ir apribojimų moterys su negalia atsiduria didesnėje rizikoje patirti smurtą artimoje aplinkoje. Eksperčių teigimu, tą lemia kelios priežastys. Viena jų – fizinė ir socialinė šių moterų izoliacija, kurianti galios disbalansą.

Moterims sunkiau kreiptis pagalbos, nes tiek jų gyvenamoji aplinka, tiek specializuotos pagalbos centrų infrastruktūra gali būti neprieinama.

„Mes, kaip visuomenė, nepritaikyta aplinka ir savo nuostatomis stumiame šiuos žmones į atskirtį. Ypač tai aktualu kalbant apie moteris su psichosocialine negalia. Yra didelė rizika, kad jei jos ir pradės pasakoti, jog patiria smurtą, jomis nebus patikima“, – sako M. Jankauskaitė.

Kalbėdama apie apribojimus, A. Auškalnytė duoda tokį pavyzdį: „Įsivaizduokime, kad moteris, patirianti psichikos sveikatos sutrikimą (galbūt depresiją, schizofreniją – diagnozės nėra svarbiausia), paskambina policijai pranešti, jog prieš ją smurtauja partneris.

Kliūtimi tampa nuostatos – ne tik neigiamas požiūris į  žmones su psichosocialine negalia, bet ir apskritai – psichikos sveikatos stigma. Ar tikrai visais atvejais policija reaguos taip pat rimtai?“

Šios įžvalgos nėra hipotetinės. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos šiemet inicijuotas tyrimas parodė, kad 4 iš 10 Lietuvos gyventojų visiškai arba iš dalies sutinka, kad kaltindamos vyrus dėl smurto moterys su psichosocialine negalia yra linkusios „sutirštinti spalvas“.

Pasak ekspertės, kliūtimis, didinančiomis pavojų atsidurti smurtinėse situacijose, yra ir mažesnės moterų galimybės įgyti kokybišką išsilavinimą, savarankiškai judėti ar ekonominių resursų stoka.

„Kaip matome, visi šie veiksniai susiję su mažesne autonomija. Institucijose gyvenančios moterys su negalia patiria daugiau smurto. Specifiškai visgi norisi atkreipti dėmesį į tai, kad moterys su intelekto negalia patiria išskirtinai daug lytinės prievartos“, – priduria A. Auškalnytė.  

Riziką patirti smurtą didina ir kompleksinių paslaugų stoka. „Labai svarbu nepamiršti, kad paslaugos yra reikalingos ir tiems žmonėms, kurie ilgą laiką slaugo asmenis su negalia.

Šeimose esama daug pervargimo, dėl kurio kyla įtampa, galinti privesti ir prie smurto. Artimieji taip pat turi gauti psichologinį palaikymą, visiems turi būti prieinamos atokvėpio, dienos centrų ir kitokios paslaugos. Jų užtikrinimas gali iš esmės pagerinti žmonių su negalia gyvenimą“, –  teigia M. Jankauskaitė.

Ne taip lengva pastebėti

Smurtas prieš partneres ar sutuoktines kartais gali atrodyti kaip rūpestis ar dėmesio rodymas. Kai smurtaujama prieš moteris su negalia, tokią kontrolę atpažinti gali būti gana sudėtinga. Ypač, kai moterims išties gali reikėti daugiau pagalbos.

„Kai moteris turi tam tikrų specifinių pagalbos poreikių, pavyzdžiui, juda vežimėliu ir gyvena nepritaikytame bute, jie gali atsidurti manipuliacijų lauke. Arba akla moteris, dėl to paties nepritaikymo, negali surasti reikalingos informacijos.

Tokiais atvejais gali atrodyti, kad štai partneris rūpinasi, sutvarko kažką už ją, o smurtautojo kontrolė taip paslepiama nuo aplinkinių akių“, – sako A. Auškalnytė.

Jai pritaria ir M. Jankauskaitė. Jos teigimu, smurtautojo tikslas – kontroliuoti ir izoliuoti asmenį. „Tariamą dėmesį smurtautojas gali rodyti ir nešiodamas gėles, pasiimdamas iš darbo, tūkstantį kartų per dieną skambindamas sužinoti, kaip moteris laikosi...

Išoriškai tai atrodo kaip dėmesys ir pagalba, bet, de facto, tai yra kontrolė. Kai moteris yra su negalia, iš tikrųjų didėja rizika supainioti, kur yra nuoširdi pagalba, o kur – smurto apraiškos.

Moterims iš tiesų gali reikėti pagalbos kažkur vykstant, susigaudant, kai institucijose reikia eiti iš vieno kabineto į kitą, ir pan.“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.

Nenoras moteriai suteikti savarankiškumo ir sudaryti sąlygų ieškoti pagalbos – viena smurto pusė. Kitais smurtinio elgesio pavyzdžiais gali būti sąmoningos manipuliacijos vaistais (per didelės jų dozės), mobilumo priemonių patraukimas ar nesuteikimas, nuolatinis kartojimas, kokia moteris „nenormali“, „kvaila“ ar „nesusigaudanti“.