Gražūs, madingi ir pažeidžiami: kur baigiasi gatvės fotografija ir prasideda teisė į privatumą

Pavyzdžiui, Klaipėdos senamiestyje įamžintų praeivių nuotraukos feisbuke įprastai sulaukia daug vartotojų reakcijų - dominuoja emocijos išreiškimo simboliai ar komentarai, tačiau žmonės kelia klausimus: ar visada atsižvelgiama į nufotografuotųjų valią?

Todėl iš pažiūros paprasta situacija gali virsti painia interesų kolizija, mat praeivis, fotografas, teisininkas ar socialinius ryšius nagrinėjantis specialistas šį procesą gali vertinti visiškai skirtingai.

Klausimai dėl nuotraukų

Kur baigiasi gatvės fotografija ir prasideda žmogaus privatumo, orumo bei teisės į atvaizdą pažeidimas? Ar gatvėje fotografuojami žmonės turi galimybę nesutikti? Ką daryti tam, kuris atsitiktinai pamato savo nuotrauką viešai paskelbtą internete? Ir ar visuomenė apskritai žino, kokios teisės šioje situacijoje galioja?

Tai svarsto šią vasarą su „Vakarų ekspresu“ susisiekęs Klaipėdos gyventojas, socialiniame tinkle „Facebook“ pastebėjęs viešai skelbiamas gatvėje nufotografuotų žmonių nuotraukas.

„Dažnai tai nėra bendri miesto vaizdai ar reportažinės situacijos, o gana artimi konkrečių žmonių kadrai, kuriuose asmenys yra aiškiai atpažįstami. Nuotraukos viešinamos viešuose „Facebook“ profiliuose, todėl jas gali matyti, komentuoti, atsisiųsti ar toliau platinti bet kas“, - savo svarstymus dėstė vyras.

© Andrius Vengalis sako, kad fotografuodamas žmones kuria su jais ryšį. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Jis atsiuntė nuorodas į feisbuko puslapyje „Klaipėdos miesto mada“ paskelbtas nuotraukas, tačiau pabrėžė, kad taip nori iliustruoti pavyzdžius, o ne priekaištauti konkretiems fotografams.

„Nenoriu šios temos pateikti kaip puolimo prieš konkrečius fotografus. Man labiau rūpi platesnė problema ir visuomenės informavimas“, - sako klaipėdietis.

Jis spėja, kad daug fotografijose įamžintų žmonių net nežino apie internete platinamas jų nuotraukas.

„Pažįstu kai kuriuos žmones šiose nuotraukose ir jų to paklausiau. Jie sakė, kad niekada nedavė leidimo publikuoti šias nuotraukas. Ypač tada, kai kalbama apie vaikus.

Įtariu, kad dauguma žmonių net nežino, kad jų nuotraukos viešai skelbiamos internete“, - sako miestietis.

Jis „Vakarų ekspresui“ atsiuntė ir nuorodų į konkrečias nuotraukas, kuriose matyti vaikai.

Šios nuotraukos po kurio laiko buvo pašalintos.

„Jeigu tai būtų mano vaikas, manau, kad pasikalbėčiau su fotografu.

Bet mano pažįstami, kurių nuotraukas mačiau, sakė, kad nieko nedarys, arba dvejojo. Spėju, kad jiems trūksta informacijos, kaip tokiose situacijose elgtis“, - teigė vyras.

Skaitmeninės erdvės teisinius klausimus nagrinėjanti teisininkė ir konsultantė Giedrė Rimkūnaitė-Manke sako, kad Klaipėdos gyventojo keliami klausimai susiję su žmogaus teise į atvaizdą, kurią gina Civilinis kodeksas, tačiau atvaizdas taip pat priskiriamas ir prie asmens duomenų, todėl, reikalui esant, gynybai gali būti pasitelkiami ir Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimai.

„Pagal bendrą taisyklę asmuo gali būti fotografuojamas ir nuotrauka viešai naudojama tik gavus jo sutikimą“, - savo komentare „Vakarų ekspresui“ teigia G. Rimkūnaitė-Manke.

Autorius: kai nenori - nefotografuoju

Feisbuko puslapis „Klaipėdos miesto mada“ 2026-ųjų liepą turėjo apie 44 tūkst. sekėjų, jis kone kasdien papildomas naujomis nuotraukomis.

Jų autorius - mieste žinomas fotografas Andrius Vengalis, dažniausiai praeivius fiksuojantis senamiestyje, prie Biržos tilto.

Klaipėdiečio vertinimu, jo darbai negali būti staigmena žmonėms, kuriuos jis fotografuoja ir nuotraukas skelbia viešai.

„Kadangi puslapis jau labai žinomas, jis nėra slaptas, tai žmonės žino - kur ir kada tos nuotraukos bus skelbiamos“, - „Vakarų ekspresui“ sakė A. Vengalis.

G. Rimkūnaitė-Manke teigia, jog Lietuvos teismai yra išaiškinę, kuo laikomas žmogaus nesutikimas būti fotografuojamam ar filmuojamam ir į tai turi būti atsižvelgiama net viešoje vietoje.

„Toks nesutikimas paprastai reiškia ir nesutikimą viešinti jo atvaizdą. Taigi, visų pirma, jeigu žmogus pastebi, kad yra fotografuojamas ir to nenori, jis turėtų tai pasakyti arba parodyti - žodžiu, gestu, nusisukdamas, užsidengdamas veidą ar kitais akivaizdžiais veiksmais“, - kalba teisininkė.

A. Vengalis teigia gerbiantis praeivių teises ir, jeigu žmogus nenori būti fotografuojamas, atsižvelgia į jo valią.

„Tie, kurie nenori būti fotografuojami, prieina prie manęs patys ir tą pasako. Jeigu sulaukiu prašymo jau padarytą nuotrauką ištrinti - iš karto ištrinu.

Yra buvę tokių, kurie nežinojo, kad aš galiu labai lengvai ištrinti - gal jie turi blogų patirčių Vilniuje su fotografu, kuris net netrina nuotraukų. O aš ištrinu“, - kalbėjo fotografas.

Jeigu žmogus nepastebėjo, jog yra fotografuojamas, ir vėliau pamatė viešai skelbiamą savo nuotrauką, jis turi teisę reikalauti ją pašalinti.

„Pirmiausia jis turėtų kreiptis į nuotraukos autorių ar paskyros administratorių ir prašyti nuotrauką pašalinti.

© Bendra taisyklė - žmogus gali būti fotografuojamas ir nuotrauka viešai naudojama tik gavus jo sutikimą, sako teisininkė Giedrė Rimkūnaitė-Manke. Asmeninio archyvo nuotr.

Tai jis gali daryti net ir tuo atveju, kai neišreiškė nesutikimo, kai buvo fotografuojamas. Jei prašymas ignoruojamas, asmuo gali kreiptis į socialinio tinklo platformą ar priežiūros instituciją. Lietuvoje skundus (...) nagrinėja Žurnalistų etikos inspektorius. Asmuo taip pat gali kreiptis į teismą dėl teisės į atvaizdą, privatumo ar asmens duomenų apsaugos pažeidimo“, - teises aiškino G. Rimkūnaitė-Manke.

Fotografas A. Vengalis tvirtina, jog be ginčų pašalina ir tas nuotraukas, kurios jau paskelbtos viešai: „Gaunu nuorodą, iš karto trinu, net nesileidžiu į kalbas, neturiu tam laiko.“

Vieša vieta teisės negarantuoja

Teisininkė G. Rimkūnaitė-Manke sako, kad fotografuojant mieste ne visada galima remtis fotografuojančiajam patogiu argumentu - tai vieša vieta.

„Neretai manoma, kad jei žmogus išėjo į gatvę, parką ar renginį, jis automatiškai sutiko būti fotografuojamas ir jo nuotrauka gali būti laisvai publikuojama internete. Teisiškai situacija yra gerokai sudėtingesnė.

Vieša vieta savaime nesuteikia neribotos teisės fotografuoti ir viešinti atpažįstamus žmonių atvaizdus internete“, - teigia G. Rimkūnaitė-Manke.

Pasak jos, teisėje skirtingai gali būti vertinami atvejai, kai žmogus atsitiktinai patenka į miesto šventės ar gatvės panoramos nuotrauką minioje, bet situacija keičiasi, kai daromas artimas konkretaus žmogaus portretas, jis tampa pagrindiniu nuotraukos objektu ir yra aiškiai atpažįstamas, o nuotrauka publikuojama viešame socialinio tinklo profilyje, kur ją gali matyti, atsisiųsti, komentuoti ir toliau platinti neribotas skaičius žmonių.

„Asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda savo teisės į privatų gyvenimą. Kitaip tariant, pats faktas, kad žmogus vaikšto Klaipėdos senamiestyje, dar nereiškia, kad jo stambus portretas gali būti viešai skelbiamas socialiniuose tinkluose be jokių ribų“, - sako G. Rimkūnaitė-Manke.

Fotografavimo viešoje vietoje išimtys taikomos, kai tai daroma dėl žurnalistinės, meninės veiklos ar visuomenės informavimo.

Tačiau visuomenės interesas žinoti negali būti sutapatinamas su visuomenės smalsumu, aiškina teisininkė.

„Pavyzdžiui, visuomenė gali turėti teisėtą interesą matyti politiką ar kitą viešą asmenį, atliekantį viešas pareigas.

Tačiau paprasto praeivio nuotrauka, paskelbta vien todėl, kad jo apranga pasirodė įdomi, neįprasta ar juokinga, nebūtinai reiškia, kad egzistuoja pakankamas visuomenės interesas pateisinti tokį privatumo ribojimą“, - teigė G. Rimkūnaitė-Manke.

Fotografas A. Vengalis mano jaučiantis, kad jo darbas patinka ne tik visuomenei, bet ir miesto gatvėse įamžinamiems žmonės.

„Kuo toliau, tuo labiau jaučiu ryšį su žmonėmis, daug iš jų yra pasikartojantys, vis mažiau tokių, kurie nežino, kas čia vyksta - tokių pasitaiko labai retai.

Skirtingai vertinami atvejai, kai žmogus atsitiktinai patenka į nuotrauką minioje ir kai daromas artimas jo portretas.

Bet kokiu atveju didesnė dalis žmonių yra patenkinti tuo, ką aš darau. O nepatenkintų visada bus. Gal jie ir per klaidą patenka į kadrą“, - teigė A. Vengalis.

Anksčiau „Vakarų ekspreso“ tinklalaidei „Laikas Klaipėdai“ A. Vengalis yra sakęs, kad žmones Klaipėdoje fotografuoja norėdamas parodyti Klaipėdos žmonių grožį ir stiliaus pojūtį.

Fotografų baimė

Žmonėms keliant klausimus dėl jų fotografavimo teisėtumo, o teisininkei patvirtinus galimus pažeidimus kyla grėsmė dokumentinei ar gatvės fotografijai, kai viešose vietose dirbantys fotografai tyrinėja ir stebi aplinką.

Antropologas Arvydas Grišinas sako, kad gatvės fotografija skirta ne kažkam pasisavinti, o kurti ryšį.

„Gatvės fotografijos vertė yra ne tik ta, kad fotografas pasigrobia kažkieno vaizdą, bet ir ta, kad vienas kitą matome. Atsiranda bendrystė.

Galbūt fotografijose ne visada atrodome tokie, kokius norime save matyti. Bet galbūt ir tikrovėje nesame tokie, kokius save norime matyti. Todėl atspindėjimas svarbus, ilgai jis buvo natūralus, o dabar užsisuka tokioje mašinerijoje, ieškant teisių ir ribų“, - sako A. Grišinas.

Anksčiau temą žurnalui „Literatūra ir menas“ komentavęs antropologas teigia pastebintis, kad žmonės apskritai bijo būti fotografuojami.

„Man, žvelgiančiam iš žmogiškos ar antropologinės perspektyvos, įdomu, koks fotografavimo akte galios santykis ir koks jo reikšminis klodas. Kodėl žmonės taip baidosi fotografo? „Būti įamžintam“, „būti nupaveiksluotam“, vien šie žodžiai suponuoja kažin kokį sustingdymą“, - sako jis.

A. Grišinas teigia, kad žmogaus teisės, turėjusios jį išlaisvinti, dabar varžo, nes kiekvienas situaciją vertina iš savo pozicijos.

„Žinoma, galima kalbėti ir apie atvaizdo nusavinimą. Ir tai gąsdina šiuolaikinį žmogų, juk jis apie savo atvaizdą pratęs galvoti kaip apie išskirtinai privatų objektą, kuriuo disponuoja. Privati erdvė griežtai atskirta nuo viešosios, ir čia savo privatumo barelį tenka aršiai ginti.

Pats principas apibrėžti žmogų per teisių ir laisvių prizmę lyg ir turėtų mus išlaisvinti, tačiau kartu ir užrakina į tokią situaciją, kai turime grumtis. Dėl fotografo saviraiškos teisės, dėl piliečių privatumo ir asmeninės teisės. Reikia prisiminti, kad žmogaus teisės ir laisvės visų pirma yra teisiniai instrumentai, kategorijos ir priemonės, kaip galime kalbėti apie žmogiškumą. 

Bet tai nėra pats žmogiškumas. Ir tas diskursas ignoruoja kitus momentus - bendrumo, pasitikėjimo, atsakomybės vieno kitam ir panašius aspektus. Teisinis diskursas redukuoja probleminį lauką“, - kalba A. Grišinas.