Denisas Nikitenka: "Štai, kiek galima sužinoti, apžiūrėjus Klaipėdos senųjų pastatų sienas"

Dar niekada nebuvau radęs tokios gausios ir įstabios informacijos apie vieną plytinę ir jos teritoriją. Eitum ir praeitum. Ir nesužinotum, jog...
... plytos atkeliavo iš ypatingos vietos: šalia Aistmarių buvusių etninių prūsų genties žemių.

Lotyniškai Terra Cadinensis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1255 m.

Teigiama, kad Cadina buvo seno prūsų genties vado duktė, kurios garbei ir pavadinta žemė. Kadynė esą buvo ir mitinio, pirmojo baltiškosios Prūsijos valdovo Vaidevučio anukė.

Teritoriją užkariavus kryžiuočių ordinui šis šalia buvusios prūsų pilies (yra išlikęs Kadynės piliakalnis) 1354 m. pastatė savo tvirtovę, pavadintą Kudien. Ir vėl įdomu: rašoma, jog senąja prūsų kalba žodis “kudas” reiškia dyką, neapgyvedintą vietą, dykrą.

Nuo 1431 m. atsiranda jau lenkiškas vietovardis Kadyny, kai gyvenvietėje dvarą pastato Janas Bażyńskis. Jo garbei pavadintas 700 metų ąžuolas, beje, auga iki šiol.

Be kita ko, šis veikėjas buvo Prūsijos konfederacijos įkūrėjas bei lyderis 1454 m. pasiekęs, kad visą Kadynės regioną Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis įtrauktų į Lenkijos karalystės sudėtį.

Pati plytinė gali siekti taip pat labai senus laikus: XX a. pr. nuotraukoje matyti ant jos pastato fasado didelė lenta su vokišku užrašu “Glückauf 1699”.

Sėkminga ir labai garsi tai buvusi plytinė. Aistmarių pakrantėse ir lagūnoje – didžiuliai molio telkiniai. Kadynėje radosi ne tik plytinė, bet ir garsus Majolikos keramikos cechas, freskų dirbtuvės.

Rekonstruotame dvare rezidavo ir paskutinysis Vokiečių imperatorius ir Prūsijos karalius Wilhelmas II-asis, valdęs 1888-1918 m.

Būtent šiuo laikotarpiu „Cadinen“ įspaudus (su karūna virš raidžių) turėjęs plytų fabrikas buvo modernizuotas ir nuo ankstesnio rankinio darbo perėjo prie mechaninės gamybos.

Skaičiai – stulbinantys. Iki 1938 m. plytų gamykloje buvo 2 žiedinės krosnys, iš kurių vienoje tilpo 140 000, o kitoje 180 000 plytų.

Du plytų presai pagamindavo po 24 000 ir 17 000 plytų per dieną, o du stogo čerpių presai – 6 000 vienetų per dieną.

Džiovintuvų buvo 15. 1938 metais pagal Keller sistemą buvo įrengtas plytų presas su visiškai automatine sistema ir 60 000 plytų džiovykla.

Metinė plytų gamyba siekė 10 mln. vienetų. Sezono metu plytų gamykloje dirbo 120 žmonių, iš jų 25 moterys ir merginos.

Prieškariu pagrindiniai Rytprūsių miestai, į kuriuos buvo eksportuojamos plytos: Elbingas (dab. Lenkija, Elbląg), Piliava (dab. Rusija, Балти́йск), Karaliaučius.

Plytos į mūsų uostamiestį veikiausiai ir atkeliavo iš ten.

Po Antrojo pasaulinio karo Kadynė atiteko Lenkijai ir susigrąžino savo pavadinimą Kadyny.

Nuo šios gyvenvietės iki Klaipėdos tiesia linija – 190 km. Labai įdomi vietovė, kurioje norėtųsi apsilankyti: turi gilų baltiškos (prūsų) kultūros įspaudą, įdomią Vokiečių ordino, Abiejų tautų respublikos, Vokiečių imperijos laikų istoriją.

Turistinis miestelis su gausybe senojo paveldo, gražiai išlikusių raudonplyčių pastatų, dvaru, maudyklėmis ant Aistmarių kranto.

Štai, kiek galima sužinoti, apžiūrėjus Klaipėdos senųjų pastatų sienas ir radus signetines plytas.