Kelionių vadovuose buvo rašoma, kad antro tokio pastato nėra nė viename Baltijos jūros uoste

Ypatingą. Jame – mano paties nuotrauka.

Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad taip atsitiks… Bet tiko ir patiko, todėl įmonė kreipėsi ir įsigijo teises į dabar jau nebeįmanomą pakartoti vaizdą.

Papuošė juo savo firminį 2024 m. kalendorių.

O buvo ankstyvas, pasiutusiai šaltas šių metų sausio 6-osios rytas. Vienas iš tuzino, kai aš vis bandžiau nufotografuoti tą saulėje tviskantį, istorinio ir labai įdomaus pauosčio namo bokštelį.

Nes jis netviska, jei nėra tinkamo apšvietimo. Važinėjau kasryt ir gaudžiau momentą, kol pagavau.

Visa esmė – pažaliavusiuose architektūros elementuose. Tik ne nuo samanų, o nuo laiko.

Mane jau senokai kankino klausimas: kaip gi atrodė tie variniai, dabar – oksidavęsi ir smaragdiniais virtę Klaipėdos senųjų namų bokšteliai, stogai tada, kai juos pastatė?

Turėjo spindėti, blizgėti, ir tą vaizdą įmanoma pamatyti tik rekonstravus elementą.

Štai, kodėl medžiojau būtent šio pastato bokštelį (jo atkūrimui sunaudota apie 220 kg vario), apšviestą rytinės saulės.

Dieną jis atrodo kitaip. Kai apsiniaukę – apskritai be aukso spindesio efekto.

Turi būti labai trumpai trunkantis, specialus apšvietimas, kai saulė – jau patekėjusi, bet ne per aukštai, nes tada apšviečia stogą, ir tas kontrasto efektas dingsta.

O lankiausi prie XX a. pr. architekto Walterio Kleemanno projektuoto ir apie 1910 m. statyto namo, kuris jau baigiamas rekonstruoti ir yra visai šalia uosto (buv. Malkų gatvėje).

Vardų pastatas turėjo ne vieną: Gerovės namai, Sveikatingumo namas, Labdarybės namai, Gaidžio namas.

Ko gero, pastaruoju vardu jis geriausiai ir žinomas uostamiestyje.

Dėkoti reikėtų profesoriui iš Berlyno Gerhardui Janenschui, sukūrusiam ir pastačiusiam prie pastato (iš marių pusės) fontaną su gaidžio skulptūra (nugriauta ir dingo be pėdsakų sovietmečiu).

Prieš šimtą metų kelionių vadovuose buvo rašoma, kad antro tokio pastato nėra nė viename Baltijos jūros uoste.

Galimai taip ir buvo.

Pirmiausiai, išskirtinė yra namo statybų istorija. Pastatas buvo specialiai statomas sukūrus jubiliejinį fondą Mėmelio miesto 650-mečio paminėjimo proga. Kaip labdaros uosto darbininkams projektas.

Todėl ir vadinosi Labdarybės namais.

Dar vadino Sveikatingumo (vok. Wohlfahrtsgebäude), arba Gerovės namais.

Tai buvęs daugiafunkcis objektas: jame veikė viešbutis, poilsio kambariai, valgykla, skalbykla, vaikų darželis, kuriame uoste dirbančios moterys galėjo palikti savo vaikus.

Taip pat buvo įsikūrusi kelionių agentūra ir bilietų kasos keliaujantiems garlaiviais, laukiamasis keleiviams.

Svarbią funkciją atliko pirtis, nes po ilgos kelionės jūra žmonės turėjo nusiprausti.

Ja galėjo naudotis ir uosto darbininkai (pvz., krovę anglį), ir viso miesto gyventojai.

Dirbo net kasininkė, galėdavusi išmokėti uosto darbininkams atlyginimą, buvo jūreivius aptarnaujančio gydytojo, dantų techniko kabinetai.

Tuomečiai leidiniai turistams skelbė, kad tai buvęs pirmas tokios paskirties statinys Baltijos uoste.

Na, o grįžtant prie gražiojo bokštelio, galima paminėti ir vieną iki šiol man nelabai suprantamą akcentą.

Rašoma, kad bokštelis atliko ir žibinto funkciją. Įdomu, kaip tai galėjo atrodyti…

Vasarą man teko iš arti labai detaliai apžiūrėti ant žemės nuleistą originalą, ir aš neradau jokių žibinto funkcijai pritaikytų elementų.

Na, aš ne architektas.

Virš erkerių stogų anksčiau buvo iškelti metaliniai ažūriniai simboliai: ant vieno – Klaipėdos herbas, ant kito – stilizuotas burlaivis.

Herbas buvo dingęs, burlaivis – aplamdytas neramiųjų pamario vėjų.

Abu šie akcentai dabar taip pat rekonstruoti.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.