Antisemitinės nuotaikos Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sustiprėjo po praėjusių metų spalio 7-osios, kai teroristinės grupuotės „Hamas“ nariai įsiveržė į Izraelį ir nužudė per 1,2 tūkst. šios šalies gyventojų, o dar 251 žmogų pagrobė ir laikė įkaitais, iš kurių dalis iki šiol dar laikomi nelaisvėje Gazos Ruože.
Po šių įvykių Izraeliui pradėjus karą prieš „Hamas“ Gazos Ruože, pasaulis suskilo į dvi dalis - vieni palaiko Izraelį, kiti jį smerkia.
Interviu „Vakarų ekspresui“ metu F. Puzemskis sakė, kad šios nuotaikos šiandien jaučiamos ir Klaipėdoje.
„Bet manau, kad laikas viską sustatys į savo vietas. Mūsų miestas - daugiakultūrinis, jame vietos užtenka visiems“, - teigė jis.
P. Feliksai, kiek bendruomenės narių šiuo metu galėtų būti Klaipėdoje?
Registruotų narių - tai 260 žmonių, bet ne visi žydų tautybės žmonės yra bendruomenės nariai, nes ne visi jungiasi prie organizacijos. Labai sunku pasakyti, kiek mieste iš viso jų yra.
Ar dabartinės bendruomenės nariai turi sąsajų su senaisiais Klaipėdos gyventojais?
Klausimas labai komplikuotas, nes pasiturinčios Mėmelio gyventojos gimdydavo Karaliaučiuje, dėl to pagal dokumentus nėra sąsajos su Klaipėda. Be to, traukdamiesi iš Klaipėdos žydai laikinai įsikūrė kitose Lietuvos vietose ir su jomis nedaugelis išgyvenusiųjų Holokaustą automatiškai ir susitapatino.
Ir mano uošvienė po Klaipėdos krašto aneksijos pabėgo į Kretingą, vėliau atsidūrė Sibire, ji iš ten ir sugrįžo. Dalį dabartinės bendruomenės sudaro tremtinių palikuonys, sugrįžę iš buvusios Tarybų sąjungos.
Pavyzdžiui, neseniai Klaipėdoje pasirodė vienas žmogus iš Jakutijos. Ten jis turėjo gerą verslą, bet atėjo laikas trauktis. Kiti jo šeimos nariai pasitraukė anksčiau - kas į Lietuvą, kas į Izraelį. O jis - tik dabar. Grįžo, atgavo pilietybę ir yra mūsų bendruomenės narys.
Procesas nėra pasibaigęs iki šiol.
O litvakų yra?
Mano žmona yra tikra litvakė, jos tėtis yra iš Utenos, mano senelis irgi litvakas, tik iš baltarusiškos pusės. Yra Holokausto metu Lietuvos teisuolių išgelbėtų žydų ir jų palikuonių. Bendruomenėje praktikuojama litvakiška judaizmo kryptis.
Ar galima teigti, kad Klaipėdos bendruomenė yra specifinė lyginant ją su kitų Lietuvos miestų organizacijomis?
Pati Klaipėda yra specifinis miestas, o Lietuvos žydų istorijoje Klaipėda užima tam tikrą vietą. Geroji specifika - Klaipėdoje po vienu stogu sutelpa visi žydai, čia sudarytos būtinos sąlygos žydų gyvenimui, turime mikvę - ritualinį baseiną dvasiniam apsivalymui, dėl kurio į Klaipėdą atvyksta žmonės iš kitų Lietuvos vietų.
Turim, maldos namus, kolel - studijuojantiems judaizmą, košerinę valgyklą, sekmadieninę mokyklą - viską, ko reikia žydų bendruomenei. Vieninteliai Lietuvoje turime savo teatrą.
Dar vienas Klaipėdos išskirtinumas yra tas, kad bendruomenės įkūrėjai ir pirmieji vadovai buvo neeiliniai žmonės - prekybininkas Arkadijus Lichtinšainas ir uostininkas Solomonas Kvaša. Tie žmonės Klaipėdoje teisuolių alėją įrengė dar tada, kai Lietuvoje apie tai dar nebuvo kalbama.
Architektas Saulius Manomaitis įrengė kompleksą, kuriame pažymima ir čia buvusių kapinių istorija, buvusi bendruomenė.
2018 metais bendruomenė atgavo nuosavybės teisę į pastatą, kuriame šiuo metu įsikūrusi.
Atrodo, kad Klaipėdoje bendruomenė gyvena visavertį gyvenimą, taikoje su miestiečiais. Bet įdomu, ar galima laikyti nauju etapu praėjusių metų spalio 7-ąją, kai po Izraelyje įvykusios tragedijos visame pasaulyje kilo ir iki šiol ritasi antisemitizmo banga? Ar bendruomenės nariai tai pajuto, ar jūsų gyvenimas Klaipėdoje pasikeitė?
Po tų įvykių gyvenimas turbūt pasikeitė žydams visame pasaulyje, matyt, kiekvienas iš mūsų Izraelyje turime giminaičių, kiekviena mūsų diena prasideda naujienų skaitymu, nes ten kiekvieną dieną žmonėms ant galvų krenta daugybė raketų. Dėl to negalime likti ramūs.
Antisemitizmo banga kilo visame pasaulyje, man atrodo - ir Klaipėdoje.
Pasaulis pasidalijo į dvi puses, Rusija - anoje pusėje, jos retorika nukreipta prieš Izraelį, o jos propagandos klauso labai daug žmonių, kai kuriuos iš jų ta propaganda paveikė.
Labai gaila, kad ponas Remigijus Žemaitaitis savo rinkiminėje retorikoje naudojo antisemitizmo temą, tai, aišku, sutelkė tam pritariančius žmones.
Gal jis tai darė ne iš piktos valios, bet efektas išėjo toks, kad laisviau pasijuto žmonės, kurie turi antisemitinių minčių. Juk antisemitizmas buvo, yra ir greičiausiai liks.
Bet manau, kad laikas viską sustatys į savo vietas.
Bet ar asmeniškai savo, o gal kitų bendruomenės narių kasdienybėje dar pajutote žmonių priešiškumą žydams?
Aišku, internete tokios nuostatos plinta intensyviausiai. Mūsų bendruomenės narė, Klaipėdos žydų teatro „Šatil“ įkūrėja, dramaturgė ir aktorė Maja Tarachovskaja prarado daug sekėjų, ji tiesiog puolama šiuo klausimu.
O išskyrus internetą - ar buvo kitokių signalų?
Buvo gąsdinimų, bet realių veiksmų nebuvo. Manau, kad galima priskirti ir kai kurių Savivaldybės klerkų veiksmus, kurių iki tol nebuvo. Tie veiksmai - tarsi „Juden raus“ (vokiškai „Žydai lauk“. - Autor. past.), tas pats, kas ir 1933 metais Vokietijoje, nuo ko prasidėjo tai, kas baigėsi Holokaustu. Dėl tų darbuotojų poelgio mūsų neatsiprašė, priešingai - jie buvo teisinami. Susidarė vaizdas, kad tokia yra miesto politika.
Kokie tai veiksmai?
Apie tai nenorėčiau viešai kalbėti.
Vis dėlto nudžiugino Klaipėdos meras, gavome jo laišką su teigimu, kad mus visiškai palaiko, žino problemą ir stengsis ją spręsti. Tai rodo, kad miesto vairas yra rankose žmonių, suprantančių, kokiame pasaulyje gyvename. Kad mūsų miestas - daugiakultūrinis ir atviras miestas, kuriame gerbiami visų konfesijų, kultūrų ir tautybių gyventojai.
Ar po praėjusių metų spalio 7-osios Klaipėdos žydų bendruomenė darė kokius nors specialius pareiškimus, akcijas?
Spalio 7-osios įvykių metu aš buvau Izraelyje ir ne iš karto grįžau į Klaipėdą.
Kai sausį Klaipėdoje surengėme 100 varpų dūžių akciją, skirtą žuvusių terorizmo aukų atminimui, galvojau - kaip sureaguos klaipėdiečiai. Susirinko labai daug žmonių ir man buvo netikėtas toks palaikymas, kad prisijungė liuteronų bendruomenė, daug nepažįstamų žmonių, daugelyje miesto bažnyčių skambėjo varpai.
Minint spalio 7-osios metines Klaipėdoje nerengėme mitingų, politikavimų, tik atminimo akciją „325 sekundės tylos. Mes šokame gyvenimą“. Irgi atėjo daug žmonių, rinkosi jaunimas, sulaukėme gerų atsiliepimų.
Tai rodo, kad Klaipėdoje yra sąmoningų žmonių, kurie supranta situacijos esmę.
Tikslas yra priminti tuos įvykius ir dar kartą pasauliui pasakyti, kad tuos įkaitus reikia išlaisvinti.
Plakatas su pagrobtų ir nužudytų žmonių, taip pat ir žuvusio lietuvio policijos karininko Martyno Kuzmicko nuotraukomis kabo prie bendruomenės pastato. Ar nebuvo kilusi mintis tą plakatą demonstruoti kitose Klaipėdos vietose, viešiau?
Iš tikrųjų tie plakatai čia sugrįžo po viešo renginio, kuriuo paminėtos spalio 7-osios metinės.
Yra pilna įrodymų apie tai, kaip kituose pasaulio miestuose tokie plakatai nuplėšiami arba niekinami, o kokios reakcijos buvo Klaipėdoje?
Nebuvo jokių priešiškų reakcijų, žmonės kaip tik labai domėjosi, klausė - kaip sekasi įkaitus vaduoti.
Jūs kalbatės su klaipėdiečiais, pabrėžiate būtinybę priminti jūsų tautos tragediją. Kaip galvojate - ar žydų bendruomenė Klaipėdoje jaučiasi suprasta?
Aš manau, kad taip. Manau, kad iš sąmoningų žmonių pusės esame suprasti, kunigų - taip pat, bet yra ir žmonių, kurie nesigilina į informaciją, vadovaujasi tik interneto komentarais ir patys sako neapgalvotus dalykus.
Mes taip pat džiaugiamės, kad Lietuvos politika yra proizraelietiška, santykiai su Izraeliu geri, vystomi ekonominiai ir kultūriniai ryšiai.
Dėkoju už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą