Smiltynės slėpiniai: girti keltininkai, perkėlos karvė ir šimtametė kelionė į kitą krantą

„Perkėla Klaipėdoje egzistuoja nuo senų senovės, žmonės buvo keliami dar viduramžiais. Tiesiog skirtingais laikais įmonė vadinosi vienaip ar kitaip“, - pažymi Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius.

Pelningas verslas

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad teisė perkelti per upę pirmiausia buvo suteikiama smuklių laikytojams.

Vėliau tapo populiari keltų nuoma. 1764 metais keltas iš Klaipėdos į Smiltynę buvo išnuomotas už 166 talerių ir 60 grašių metinį mokestį.

Tai buvo krovininė valtis-plaustas (vok. Prahm), skirtas arkliams ir vežimams bei laivelis žmonėms kelti.

XVIII a. pabaigoje per marias plukdė jau 2 dideli ir 3 maži laiveliai.

Pagal kelto nuomos nuostatus algą keltininkui mokėjo karališkoji kasa. 1782 m. jis gaudavo 48 reichstalerius per metus.

Nuomininkas galėjo parduoti keltų verslą kitam asmeniui.

© GARLAIVIS keltas „Stadt Memel“ Kuršių mariose. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1845 m. Smiltynės kelto nuomos kaina buvo 4000 talerių.

Prūsijos valdžia griežtai reglamentavo perkėlos veiklą: XIX a. pabaigoje persikelti per upę kainavo 5 pfenigus, o naktį - dešimt kartų brangiau. Už arkliais pakrautą vežimą tekdavo pakloti 30 pfenigų, o naktį - visą markę.

Truko valandas

Tiesa, tų laikų kelionė anaiptol nepriminė šiandienos malonaus pasiplaukiojimo.

Bruno le Coutre (1889-1972), buvęs Bomelsvitės priemiesčio mokyklos rektorius, kurio tėvas, dėdės ir broliai buvo laivų kapitonai, savo atsiminimuose „Mano miestas Klaipėda, 1900-1939 metai“ aprašė, kaip XIX amžiaus pabaigoje atrodė persikėlimas plokščiadugne valtimi iš Klaipėdos į Smiltynę:

"Žiemą ir rudenį, taip pat ir per pavasario ledonešį žmonių perkėlimas būdavo didelis vargas, susijęs ir su pavojumi gyvybei. Ir trukdavęs kartais ištisas valandas.

Vasarą tai buvo maloni iškyla. Irkluodavo Johannas Wibelius ir jo žmona, vadinta Vibelike arba Vibeliene. Johannui terūpėjo jo butelis, o ne keleiviai. Jo žmona buvo karinga asmenybė. Abu buvo vėjo išpustytos būtybės patamsėjusiais veidais ir auksinėmis širdimis."

Į kurortą plaukė su „vonia“

Magistratas iš valstybės 1900 metais nusipirko Smiltynę ir 1901 metais ji buvo prijungta prie miesto.

Tuo pat metu miestas nupirko ir garlaivį „Bennecke“ reguliariems kelto reisams.

„Bennecke“ buvo pastatytas 1886 m. Elbinge.

Po Pirmojo pasaulinio karo jį Klaipėdoje perstatė suvienodinę laivo priekio ir laivagalio formas, dėl to šnekamojoje kalboje jis vadintas mažai garbingu „vonios“ vardu.

© MOTORLAIVIS „Smiltynė-Sandkrug“ pastatytas 1933 m. Klaipėdoje, Lindenau laivų statykloje. Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotr.

Kitas garlaivis „Auguste“ keldavo į Kopgalį. Vėliau jį pakeitė garlaivis „Sandkrug“ (buvęs „Benecke“).

Klaipėdos miesto savivaldybės užsakymu „Lindenau ir Ko“ laivų statykla pastatė dar 3 keltus, skirtus persikelti iš Klaipėdos į Smiltynę.

1927 m. pastatytas garlaivis-keltas „Klaipėdos miestas/Stadt Memel“, kuriuo pirmą kartą buvo galima susisiekti su Kuršių nerija žiemą.

1933 m. pastatytas motorlaivis-keltas „Smiltynė/Sandkrug“ turėjo po sraigtą abiejuose galuose ir galėjo plaukti vienodu greičiu pirmyn ir atgal.

1937 m. Lindenau laivų statykla pastatė mažą motorlaivį (vok. Motorboot) - keltą „Neringa /Nehrung.“

Šie nedideli apie 100 tonų vandentalpos keltai užtikrino reguliarų miesto susisiekimą su gražiausia jo kurortine dalimi.

Smiltynėje buvo pastatytas kurhauzas, vilos. Vasarą ten vyko ir kultūrinis gyvenimas. Keleiviai buvo keliami nuo Pietinio rago.

Sovietmečio absurdas: karvė, arklys ir baimė fotografuoti

Reguliarus keltų susisiekimas tarp Klaipėdos ir Smiltynės veikė iki 1944 m. spalio mėnesio.

Vokiečių kariuomenei 1945 m. sausį pasitraukus iš Klaipėdos, joje nebeliko gyventojų, kuriems reiktų keltis į Smiltynę.

Istorija prasidėjo iš naujo, šįkart - su sovietine tvarka ir jai būdingu absurdu.

Kultūros istorikas Linas Poška, tyrinėdamas „Smiltynės perkėlos“ istoriją nuo 1945 m. iki 1965 m., atrado gana įdomių dalykų. Pasirodo, senais laikais perkėla turėjo net savo karvę ir arklį.

„Pokario perkėloje klestėjo savotiškas “agrarinis ūkis".

Pirmasis direktorius Baračevskis įmonės melžėja paskyrė... savo žmoną.

Kortelių sistemos laikais kontroliuoti pieną ir sviestą reiškė turėti valdžią.

Netrukus direktoriui pasikeitus, karvė buvo atiduota, o melžėja atleista.

Ilgiau išsilaikė įmonės arklys, kurį kitas direktorius Melkiševas įpareigojo skirti darbuotojų daržams suarti", - pasakojo L. Poška.

Paprastiems keleiviams sovietmetis asocijuojasi su visai kitokiais prisiminimais.

„Nuo šalčio ir vėjo slėpdavomės apatiniuose triumuose. Šiandieniniai keleiviai, ko gero, pašiurptų nuo tų vaizdų ir kvapų“, - prisimena Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.

© SOVIETMEČIU keleivius ir transportą plukdė keltas „Neringa“. AB „Smiltynės perkėla“ archyvo nuotr.

Anot jos, keltai plaukdavo retai, o per audras susisiekimas visai nutrūkdavo.

"Tuometiniam Lietuvos jūrų muziejaus direktoriui Aloyzui Každailiui ne kartą teko prašyti uosto pagalbos, kad atsiųstų vilkikus.

Į juos moterys būdavo tiesiog sumėtomos, nes bangos aukštos, kitaip neįlipsi. Yra tekę ir nakvoti muziejuje.

Be to, visa perkėla buvo laikoma kariniu objektu, todėl fotografuoti buvo griežtai draudžiama - lyg bandant nuslėpti ne tik strateginę reikšmę, bet ir apleistą buitį", - pasakojo O. Žalienė.

Nuo būtinybės iki malonumo

Naujosios perkėlos atidarymas išsprendė daugelį problemų ir pavertė kėlimąsi per marias tuo, kuo jis yra šiandien - greita ir patikima paslauga.

„Manęs ir dabar klausia, kaip mes galime kiekvieną dieną plaukti keltu. Bet kai tai tampa gyvenimo dalimi, apie tai net nesusimąstai. Labai dažnai netgi pasidžiaugi, kad gali gėrėtis rytais mariomis, puikiais vaizdais“, - šypsosi Olga Žalienė.