„Laisvės“ fabriko griuveną Kretingoje pasiryžę paversti Bajorų turgaviete

Sutelkė į vienas rankas

Prieškariu statytas, sovietmečiu kone visoje Lietuvoje žinomas vilnonių audinių fabrikas „Laisvė“, nelegaliai siūlais maitinęs kone visą mezgančią ir taip uždarbiaujančią Kretingą, po nepriklausomybės buvo išparduotas, ir taip įgijo net keliasdešimt savininkų.

„Pajininkų – daugybė, sudėtinga rasti bendrą sprendimą. Neseniai vieni savininkai pakeitė kitus, ir mums pavyko susitarti. Norime autentiškai atkurti istorinę dalį, dabar tvarkome mums priklausančio sovietmečiu pastatyto priestato fasadą.

Tikimės, kad galbūt pavyks susitarti ir su greta esančio daugiaaukščio savininkais, – norėtųsi, kad visas kompleksas būtų estetiškas ir nebadytų akių, kaip yra dabar“, – kalbėjo verslininkas Arūnas Jokubauskas, įmonės „Demaris“ atstovas.

Ši įmonė, kuriai priklauso internetinės didmeninės prekybos tinklas „Savas Home“, gaminančios audinius, patalynę, darbo drabužius, įsigijo didžiąją dalį senojo pastato, kurio plotas palei gatvę, kaip tikino, yra apie 1 tūkst. kv. m.

Antra tiek priklauso jiems į gilumą einančiame priestate: čia veikia siuvykla, kurioje dirba ne vien kretingiškiai, klaipėdiečiai, bet ir darbininkai iš svetur. Siuvimo patirties, tikino A. Jokubauskas, įmonė turinti iš anksčiau – Palangoje veikė jų bendrovė „Palangos drobė“.

Atkurs statinio autentiką

A. Jokubauskas sakė sieksią atkurti buvusio statinio autentiką, o pastatą panaudoti kretingiškių reikmėms: „Nenorime paversti šitos vietos suknežusių amerikietiškų automobilių servisu, aišku, lengviausia būtų paversti garažais.

Man ši vietovė asocijuojasi su Vokietija, Olandija, čia išlikę ir daugiau autentiškų statinių.

Todėl sutvarkę pastatą, galvojame apie turgavietę, kurios patalpas galėtume išnuomoti prekybininkams, smulkiems ūkininkams, galbūt sporto klubui, domėjosi ir įmonė „Lietuvos paštas“, – teigė pašnekovas.

Jiems, tikino, svarbu, kad aplinka papuoštų ir Bajorų mikrorajoną. Dėl to, tikino nuimsiantys tvorą, ir tarsis su rajono architekte, kraštovaizdžio specialistais dėl teritorijos sutvarkymo, apželdinimo.

Kieme verslininkai norėtų įrengti picų automatą, kad dieną ar vidurnaktį pravažiuojantys keleiviai galėtų užsukti ir užsisakyti itališką picą, kurios gamyba vyktų kliento akyse. Lietuvoje, jo žodžiais, tokios picerijos tik kuriasi, dėl to jau kontaktavę su Italijos prekybos rūmų atstovais.

Raudono mūro senojoje fabriko dalyje ketinama atidaryti „Bajorų turgelį“.

Oficialiai suformuoti sklypai

Kretingos rajono savivaldybės vyriausioji architektė Reda Kasnauskė, paklausta, ar verslininkai privalės laikytis atitinkamų paveldosaugos sąlygų, patikino, kad šis objektas nėra vertybinis – jam netaikomas valstybės apsaugos reglamentas.

„Reikia tik džiaugtis, kad verslininkai įveikė didžiulį barjerą – suvienijo pajininkus, didžiąją dalį nuosavybės perėmė į savo rankas ir tvarko vieną baisiausių miesto „vaiduoklių“, – įsitikinusi ji.

R. Kasnauskės žodžiais, dar 2007-aisiais buvo padarytas statinio Klaipėdos g. 127–129 detalusis planas, kurio užsakovai – per 20 skirtingų įmonių, pavienių savininkų.

Prie kiekvienos jiems priklausančios pastato dalies buvo suformuoti sklypai, privažiavimai – vieniems iš Klaipėdos gatvės, kitiems – servitutiniai.

Jos žiniomis, dabar vieni savininkai tame pastate patalpas nuomoja, veikia siuvykla, metalo įmonė, neseniai pastatyta automobilių plovykla. „Vykstančius pokyčius matau, bet, kol savininkai nesikreipė į Savivaldybę dėl teritorijų planavimo, konkrečių jų sumanymų nežinau.

Bet viliuosi, kad po bet kokio atnaujinimo ši miesto vieta bus gražesnė, negu buvo ligi šiol“, – sakė R. Kasnauskė.

***

Bajorai kone 700 metų buvo riba, skyrusi vokiečių kraštą nuo Lietuvos. Čia išlikę vokiečių architektūrai būdingų raudono mūro statinių, ne išimtis – ir buvęs fabrikas.

Istoriko Juliaus Kanarsko žiniomis, verslininkai Heinrichas Dorfmanas ir Vilhelmas Telkis 1925 m. Bajoruose įrengė vilnonių audinių verpyklą. Ją 1929 m. išsinuomojo Jankelio Frydmano ir Pristavo akcinė bendrovė „Friedmanas ir Ko“, kuri greta verpyklos 1931 m. pastatė tekstilės įmonę „Teba“.

Ši įmonė 1934 m. buvo pervadinta fabriku „Lana“: ją sudarė 10 gamybinių ir administracinių pastatų.

Sovietmečiu iškilo naujų gamybinių pastatų, fabrikas pervadintas „Laisve“, jame dirbo apie 1 tūkst. darbininkų. Po privatizacijos 2003 m., neatlaikiusi konkurencijos, įmonė buvo uždaryta.

Du dešimtmečius apleistas pastatas merdėjo.