15-ąsias veiklos metines mininčių SOP vadas: mūsų tapatybė – nuolatinis pokytis

„Mes turime būti budrūs, mokėti reaguoti į naujausias grėsmes. Jei pasikeis grėsmės, pasikeis formatas, na, pavyzdžiui, labiau į kibernetiką, tai ir SOP turės transformuotis į tą pusę“, – interviu BNS sakė pulkininkas.

Jis atmeta karybos ekspertų ir apžvalgininkų vertinimą, kad po misijos Afganistane specialiųjų operacijų kariai atsidūrė tapatybės paieškos kryžkelėje.

„Aš matau, kad mūsų tapatybė yra pastovus pokytis“, – teigė balandį 15-ąsias veiklos metines minėsiančių SOP vadas.

Specialiųjų pajėgų užuomazgos Lietuvoje užgimė dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje, tačiau patys kariai savo veiklos pradžią sieja su 2008 metais.

Tada SOP įtvirtintos įstatymu, kaip vienos iš kariuomenės pajėgų rūšių, kartu su Sausumos, Jūrų ir Oro pajėgomis.

Kitos interviu temos:

* Prisitaikymas prie gyvenimo be karinių misijų

* Kabulo vienuoliktuko užduoties iššūkiai

* Ambasados Kyjive evakuacija

* Ukrainos karo pamokos

* Ukrainiečių karių mokymai Lietuvoje

– SOP yra vienintelė modernios kariuomenės pajėgų rūšis, kuri turi realaus karo patirties. Kaip jaučiatės šiuo metu, kai beveik dvejus metus nebedalyvaujate misijoje Afganistane ir apsiribojate pratybomis?

– Aišku, tas dalyvavimas kare nėra kokia nors SOP būtinybė. Paminėjote Afganistaną, tai buvo JAV po Rugsėjo 11-osios inicijuotas 5-asis NATO straipsnis kovai prieš terorizmą, tai buvo globali būtinybė. Šiaip važiuoti kariauti vien dėl to, kad kariautume, SOP tikrai nereikia. SOP turi vykdyti aukštesnės strateginės vadovybės iškeltas užduotis. Jeigu reikės, mes važiuosime vykdyti bet kokias misijas bet kokioje pasaulio šalyje.

– O kaip jaučiasi kariai, kurie jau turbūt buvo įpratę prie tos rutinos, kurie realiai nematė kitokios veiklos realybės? Kas juos motyvuoja?

– Afganistanas mums suteikė unikalią galimybę ne tik patiems įgyti patirties per savo praktiką, bet ir rasti stiprų ir glaudų tarptautinį tinklą su vakariečių SOP – NATO ir ne tik NATO, šalių partnerių. Dabar, net ir pasibaigus Afganistanui, palaikome su jais labai glaudų ryšį, organizuojamos įvairios pratybos – tiek Lietuvoje, tiek važiuojame į užsienį. Tai duoda mums galimybę tobulėti, nes jos yra pritrauktos arti realių sąlygų, taip pat mes visą laiką testuojame naujausias technologijas, ką vakariečiai stengiasi dabar įdiegti į specialiąsias operacijas.

Tai vienas iš mūsų motyvatorių, kad galime beveik realiomis sąlygomis pasiekti panašų rezultatą, ką mes turėjome Afganistane.

– Ar jūs pats misiją Afganistane laikote sėkminga, turint omenyje dabartinę politinę situaciją šalyje?

– Žiūrint iš karinės perspektyvos, taip – sėkminga. Jei žiūrime į SOP, tai misiją laikau viena iš mūsų tobulėjimo sėkmės istorijų, nes aš pats buvau ir pirmame eskadrone ir vėliau, 2015 metais, tai mačiau tą SOP augimo procesą. Tik pradėjus pirmąją, buvome neseniai susikūrę, ten įgijome patirties, realiai supratome, ką reiškia būti apšaudomam, ką reiškia būti kovos sąlygomis.

– Tarptautinėje erdvėje misija gana prieštaringai vertinama. Viena vertus, karinės užduotys įvykdytos, kita vertus, tai pareikalavo daug aukų, o galiausiai Talibanas grįžo į valdžią...

– Iš globalios perspektyvos nenorėčiau vertinti. Mums, kaip kariams, iškelti uždaviniai buvo pasiekti.

– Buvo minčių Lietuvoje siųsti SOP karius į misijas kitose šalyse, pavyzdžiui, Malyje, bet jos netapo realybe. Kodėl?

– Pradžioje buvo nusiųsta mūsų žvalgybos grupė, kuri buvo sudaryta ne tik iš SOP, bet ir iš Gynybos štabo karių, tačiau ten nuvažiavus patys prancūzai pasakė savo prioritetus, ko jiems labiausiai trūksta. Ir SOP pajėgos buvo, kiek aš atsimenu, tik penktame prioritete, tai Lietuvos kariuomenė nusprendė siųsti pagal tuos prioritetus, ką patys prancūzai buvo išvardinę. Tuo metu buvo suplanuota siųsti transportinį orlaivį, bet vėliau paaiškėjo, kad prancūzai tą misiją ima mažinti, tad tas neįvyko.

Bet galiu pasakyti, kad diskusijos apie galimas tarptautines misijas toliau vyksta. Čia priklausys nuo strateginių mūsų sprendimų priėmėjų, ar mes galime būtų panaudoti kur nors kitur.

– Kaip kariai priima tokias naujienas? Ar jie nori vykti į misijas, ar vis dėlto darbas ir pratybos Lietuvoje yra labiau priimtinos?

– Manau, kad ne tik SOP, bet ir visiems kariams yra tas jausmas, kad jeigu tu treniruojiesi, tai nori įgytas žinias išbandyti, įgauti patirtį. Juo labiau, kad tie kariai, kurie buvo Afganistane, jau po truputį išeina į atsargą, ateina nauji kariai, kurie neturi kovinės patirties. Jie mato, pažįsta tuos vyresnius ir nori taip pat pasiekti tokį patį lygį, įgauti patirties.

Mes patys nesiprašome į misijas, bet kai jas gauname, darome viską maksimaliai gerai.

– Misijos Afganistane paskutiniu akcentu tapo afganistaniečių evakuacija. Ar galėtumėte šiek tiek praskleisti uždangą ir papasakoti, su kokiais sunkumais susidūrėte?

– Jei taip iš toliau pradedant, kitos reguliariosios pajėgos, jeigu mato grėsmę, tai suranda atsaką ir ruošiasi tam. Pavyzdžiui, jei priešas išdėlioja jūrinių minų lauką, tai atsakas yra priešmininiai laivai, jei priešas nori pulti iš oro, tai atsakas – oro gynyba. SOP yra šiek tiek kitaip, nes niekada nežinai, koks gali būti kitas iššūkis.

Toks iššūkis mums buvo pirmas istorijoje. Tai čia ir buvo tas sudėtingumas, kad per labai trumpą laiką turėjome sudėlioti planą, rasti priemonių, kaip jį įvykdyti. Žinoma, mes nebuvome vieni, buvo ir Gynybos štabas, dalyvavo ir Krašto apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijos, kad įgalintų mus patekti į Kabulą. 

Tai buvo pirmas toks atvejis, kai panaudojome nišines SOP karių žinias. Afganistano užduočių spektras buvo kitoks nei per Kabulo evakuacijos operaciją.

– Dar šiek tiek apie Afganistaną. Ar iš misijos grįžę kariai susiduria su psichologinėmis problemomis? Pavyzdžiui, potrauminiu sindromu. Kaip jos sprendžiamos?

– Man neteko susidurti su tokiais sunkiais atvejais. Visoje Lietuvos kariuomenėje, ne tik SOP, po tarptautinių misijų atliekami medicininiai tyrimai, įskaitant ir psichologinę kario būklę, skiriama privaloma reabilitacija. SOP taip pat turime psichologus, jei prireiktų konsultacijos.

Tas yra iš dalies dėl to, kad per atrankas atsirenkame psichologiškai stiprius karius, kurie gali veikti aukšto streso sąlygomis.

– Žvelgiant formaliai, SOP įkurtos 2001 metais po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV. Vis dėlto jūs patys savo veiklos pradžią siejate su 2008 metais, kodėl?

– Aš specialiųjų operacijų veiklos pradžią sieju nuo dar anksčiau, nuo maždaug 1995 metų. Tačiau yra bendrinis specialiųjų operacijų pajėgų pavadinimas ir yra tikrosios pajėgos. Tai čia pagrindinis skirtumas. 2001 metų gruodį buvo sukurtos ne pajėgos, bet pirmasis eskadronas „Aitvaras“.

Tai buvo jungtinis karinis vienetas, sudarytas ne tik iš specialiųjų dalinių, bet ir iš kariuomenės Ryšių bataliono ryšininkų, Karo medicinos tarnybos medikų, karinės žvalgybos pareigūnų, oro pajėgų sraigtasparnių grandies. Buvo numatyta, kad šis užduoties vykdymo vienetas būtų aktyvuotas tik krizei ištikus – beveik kaip dabartiniai mūsų eskadronai. Tai buvo specialiųjų operacijų junginio ištakos. 

O pačios Specialiųjų operacijų pajėgos 2008 metais buvo įtvirtintos įstatymu, kaip vienos iš kariuomenės pajėgų rūšių, kartu su Sausumos, Jūrų ir Oro pajėgomis.

Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad „Aitvaras“ yra SOP. Bet „Aitvaro“ nuolat nėra, jis sudaromas, kai skiriama užduotis, tada jis suformuojamas iš skirtingų dalinių: ar tai būtų Ypatingos paskirties tarnyba, ar Vytauto Didžiojo Jėgerių batalionas, ar koviniai narai.

Jei bus nauja misija ir bus suformuotas naujas eskadronas, greičiausiai jis taip pat vadinsis „Aitvaru“.

– Žvelgiant į nepriklausomos, modernios Lietuvos istoriją, specialiųjų pajėgų raidą tarsi būtų galima skirstyti į tris laikotarpius: po Sausio 13-osios, po Rugsėjo 11-osios ir nuo 2008-ųjų. Kuo šie laikotarpiai skiriasi?

– Pirmasis etapas buvo visos Lietuvos kariuomenės kūrimosi etapas, prasidėjo bendradarbiavimas su Vakarais. Ypatingos paskirties tarnybos kūrėjai kontrteroristinės taktikos įgūdžius gavo iš Prancūzų žandarmerijos, Jėgerių batalionas pradėjo bendrauti su „Žaliosiomis beretėmis“, o koviniai narai kūrėsi jūrinių operacijų pagrindu, neatsitiktinai bendradarbiaudami su JAV „Jūrų ruoniais“. Aišku, šie daliniai dar nebuvo apjungti po SOP.

Tai buvo labai gerai, nes mes kūrimosi pradžioje adaptavome vakarietišką modelį, mums nereikėjo iš esmės keistis, ką matau iš patirties dirbant su ukrainiečiais. Jiems buvo daug sunkiau, nes jie transformavosi iš sovietinio tipo „specnazo“ į dabartinį SOP. Tai daug sunkesnis procesas.

Po Rugsėjo 11-osios – misijų etapas, tobulėjimo etapas, išmoktų pamokų integravimo į gynybos planus etapas. Visuomenėje girdima, kad Afganistano karas buvo žemo intensyvumo karas, o Rusijos karas Ukrainoje – reguliarus, konvencinis karas. Bet manau, kad tos pamokos iš Afganistano pritaikomos ir kovoje prieš Rusiją. Pavyzdžiui, užgrūdinome karius veikti realiomis karo sąlygomis, išmokome kviesti oro paramą, naudotis ryšio sistemomis, vakarietiškomis procedūromis.

Trečiasis etapas buvo integracija su NATO specialiosiomis pajėgomis. Šiuo metu esame labai vertinami NATO aplinkoje. Po Rusijos invazijos į Ukrainą prasidėjo dar didesnė mūsų integracija į bendrus NATO gynybos planus.

– Dalis ekspertų sako, kad misijos Afganistane pabaiga žymi tam tikrą specialiųjų pajėgų lūžio etapą, simbolizuoja tolesnės tapatybės paieškos kryžkelę. Ar pats matote naują SOP raidos etapą?

– Kadangi 24 metus tarnauju specialiose pajėgose, situaciją matau kiek kitaip, nei kad kaip buvo kalbama prieš kelerius metus apžvalgininkų, ekspertų ar žurnalistų. Matau, kad mūsų tapatybė yra pastovus pokytis. SOP yra lanksčios, adaptyvios, gebančios akimirksniu reaguoti ir į karo statutuose neapibrėžtas grėsmes. Tokią matau SOP stiprybę.

Aišku, geriausia, kai galime numatyti galimas grėsmes, pasidaryti planus, bet ne visada taip atsitinka, nes keičiasi technologijos, taktika. Mes turime būti budrūs, mokėti reaguoti į naujausias grėsmes. Jei pasikeis grėsmės, pasikeis formatas, na, pavyzdžiui, labiau į kibernetiką, tai ir SOP turės transformuotis į tą pusę.

– Bet žmogiškojo resurso visuomet reikės, tad prie jo ir pereikime. Kokia šiuo metu situacija su karių atranka, ar pakanka norinčių, o svarbiausia galinčių tapti specialiųjų operacijų pajėgų kariais?

– Mes imame žmones tik iš Lietuvos kariuomenės, nebent yra poreikis įdarbinti tokias nišines specialybes kaip gydytojus, IT specialistus.

Bet žvelgiant į dabartį, mes neturime didelių iššūkių, nes į kiekvieną atranką susirenka pakankamas skaičius. Kol kas procentas praeinamumo yra labai panašus, koks buvo prieš 10 metų.

SOP šiuo metu didėja ir kasmet mes paaugame. Šiuo metu, sakyčiau, yra didžiausias ir stipriausios SOP Lietuvos istorijoje, nežiūrint į tai, kad dalis žmonių jau išeina į atsargą.

– Ko tikitės iš kandidatų?

– Labai paprasta – kritinis momentas yra pirmoji savaitė, nors atranka tęsiasi ilgiau. Per ją mes nustatome pamatines kario vertybes. Jei jų žmogus neturi, jis toliau negali praeiti. Tada įvertiname psichologinį atsparumą, fobijas, fizinį parengtumą ir žiūrime, kaip gali dirbti komandoje.

Darbas komandoje gal per pirmą savaitę taip gerai nepasimato, bet visus kitus aspektus galime identifikuoti. Vėlesnėse atrankos stadijose galima pamatyti, kaip žmogus geba dirbti komandoje, o tai yra labai svarbu, nes SOP yra mažos. Jei vienas komandos narys nepritampa, visa operacija gali žlugti.

Kaip buvo Kabulo vienuoliktuko atveju, jei bent vienas karys nebūtų pritapęs, ta operacija galėjo virsti nesėkme. Mes turime būti petys į petį vienas su kitu.

– Kokia dalis Lietuvos karių gali tapti SOP kariais?

– Paprastai į kovinius vienetus patenka dešimtadalis. Jei ateina 100 karių, tai tikimės, kad dešimt pateks. Bet procentas padidėja, kai renkame ne į kovinius padalinius karius. Tiems kariams taikomi šiek tiek kitokie standartai.

– Kalbant apie Ukrainą, dalyvavote ir ambasados Kyjive evakuacijoje, tik prasidėjus Rusijos invazijai. Apie šią misiją viešai nebuvo daug kalbama. Kokį vaidmenį čia atlikote?

– Mes nuo 2014 metų padedame ukrainiečiams, kaip ir visa Lietuvos kariuomenė, ir tą šalyje darėme iki pat karo pradžios. Šalia Kyjivo buvo ukrainiečių SOP štabas, dabar jis jau nenaudojamas, ir ten buvo mūsų kariai. Augant įtampai, gavome užduotį būti pasiruošusiems evakuoti ambasadą.

Vasario 24-osios naktį prasidėjus raketų atakai, gavome iš kariuomenės vado užduotį. Buvo sudarytas maršrutas, iš štabo galėjome perduoti informaciją apie pavojingiausias vietas tuo metu. 

Aišku, SOP kariai ir taip buvo pasidarę gerą maršrutą, pasirinko ne pagrindinius kelius, kurie dėl didelio pabėgėlių srauto užsikimšo, tačiau tuo pačiu iš štabo Lietuvoje sekdami karius jiems taip pat davėme patarimus aplenkti vieną ar kitą vietą, į kurią gali pataikyti Rusijos raketa.

– Pernai per pratybas sakėte, kad mokotės iš karo Ukrainoje, daug dėmesio skiriant dronams. Karas tęsiasi daugiau nei metus, ko per šį laiką išmokote, kam anksčiau nebuvo teikiama pakankamai dėmesio?

– iš tikrųjų daug dėmesio skiriame elektroninei kovai ir apsisaugojimui nuo jos. Ukrainiečiai mus informuoja, kad ne visos ryšio sistemos yra saugios, taip pat dronai, jų panaudojimo taktikos. Yra labai daug informacijos, kaip geriausiai panaudoti žvalgybinis ir kovinius dronus. Nauja tendencija ir sėkmingos operacijos – naudojant jūrinius dronus.

Kitas aspektas – veiksmai priešo užnugaryje. Mes tą treniruojamės jau labai seniai, bet išgirsti iš ukrainiečių kolegų, kaip realybėje tai vyksta, mums irgi duoda daug naudos. Medicinoje labai daug išmoktų pamokų, labai svarbu užtikrinti kario išgyvenimą pirmosiomis sužeidimo akimirkomis.

Informacinės operacijos taip pat labai svarbus elementas, kurį reikia integruoti į SOP operacijas.

Kartais gauname informacijos ir apie klaidas, kaip neefektyviai būna panaudoti SOP pajėgumai. Tai – mažos pajėgos, sunki atranka, ilgas parengimas, tai jei panaudoji ten, kur jie gali per greitai žūti, tai prarandi specifinę ekspertizę.

– Ar jau įvyko Ukrainos SOP karių mokymai Lietuvoje?

– Ką galiu pasakyti, kad nuo 2014-ųjų iki dabar mūsų santykiai su ukrainiečiais nenutrūko ir yra nuolatinė parama. Aš negalėčiau jums pasakyti nei tikslių skaičių, nei vietų, bet parama vyksta.

– Kokių jiems, jūsų supratimu, trūksta labiausiai įgūdžių, kuriuos gali duoti Lietuvos kariai?

– Jie tos kovinės patirties įgauna, mokosi ir iš savo patirties. Bet fronto linija ilga, karių poreikis yra didelis – dalis jų yra rotuojama, dalies netenkama. Mes parengiame Ukrainos SOP karį, pagal jų prašomą poreikį, nuo paprasčiausių bazinių įgūdžių iki konkrečios specializacijos ar operacijų planavimo procedūrų. 

– Jau trumpai užsiminėte apie informacines operacijas, bet koks apskritai SOP vaidmuo Ukrainoje šiuo metu?

– Jie dirba keliomis linijomis. Pirma, vykdo specialiąją žvalgybą, padeda surasti taikinius ir užvesti ant jų toliašaudę artileriją. Antra, taip pat vykdo tikslines operacijas, panaudojant ir kovinius dronus, ir trečia, vykdo nekonvencinę karybą priešo užnugaryje.

– Rusija skelbė apie „netyčinius gaisrus“ jos teritorijoje. Ar šie įvykiai, jūsų vertinimu, turi specialiųjų operacijų požymių?

– Aš tokios informacijos neturiu, galima tik spėlioti, bet nenorėčiau to daryti.

– Kariuomenės finansavimas nuolat auga. Kokios naudos iš to gavo jūsų pajėgos?

– Kai visos kariuomenės finansavimas didėja, tai ir SOP finansavimas auga. Šiuo metu kariuomenės prioritetai yra manevras sausumoje, matome ir pėstininkų kovos mašinas, artilerijos sistemas.

Kadangi mes esame maži, investuojame į individualų karį. Padidinome savo pajėgumą jūrinėms operacijoms, įsigydami kovinių valčių, atnaujinome asmeninę ekipuotę, optiką. Netolimoje ateityje atsiras koviniai dronai, dronai kamikadzės.

Vystomės ir bandome nuspėti, kokios bus grėsmės, kaip jas atremti ir tai siekiame įtraukti į savo įsigijimus.

– Pulkininke, šias pareigas eisite dar pusmetį. Kur toliau save matytumėte?

– Kariuomenėje pagal amžių dar galiu tarnauti, tad norėčiau tarnauti ir atiduoti visą savo patirtį, bet yra galimybių atlikti tarnybą ir užsienyje. Sunku pasakyti, priklausys nuo kariuomenės vado ir ministro sprendimo. Kur pasakys, ten užduotį ir atliksiu.

– Ačiū už jūsų laiką.