Abiturientė iš Platelių per vienus metus baigusi dvi klases: "Mėgaujuosi išbandydama gyvenimą"

 Apie motyvaciją, mažų miestelių jaunimą ir kaip ten gyvenimą pakeitė pandemija, V. Urbonaitė papasakojo LRT.lt.

– Per vienus metus Platelių gimnazijoje išėjote dvejų metų kursą. Kodėl?

– Šį žingsnį žengiau paskatinta mamos. Dar praėjusių metų vasarį ar kovą, kai buvau dešimtokė, svarstėme, ką reikės daryti, nes jau buvo pranešta, kad Platelių gimnazijoje nebebus 11 klasės. Ir su bendraklasiais svarstėme, kur toliau eiti.

Tuomet mama pasiūlė: kad tokia gabi mokslams, tai peršok vieną laiptelį ir eik tiesiai į dvyliktą klasę.

Aš tik pasijuokiau, nes nebuvau girdėjusi tokių atvejų ir net netikėjau, kad taip galima.

Vis dėlto nusprendžiau nueiti pas direktorę ir ji mane patikino, kad taip tikrai galima, yra buvę tokių atvejų, tiesiog visus dalykus reikia atsiskaityti ir galima peršokti klasę, jeigu pusmečio įvertinimai yra tik 9 ir 10 balų.

Pas mane taip ir buvo – vien dešimtukai.

– Visų metų kursas – vos per kelis mėnesius, negana to, 10 klasės pamokos kartu su bendraklasiais. Skamba lyg darbas dviem pamainomis. Kaip atrodydavo jūsų diena? Ar nebuvo sunku? Nesinorėjo visko mesti?

– Kitų mokyklų pasirinkimai manęs nedomino. Galbūt tai lėmė ir tam tikros asmeninės nuostatos. Jeigu būtų tekę eiti į 11 klasę, norėjau tą daryti Vilniuje, nes ten, Vilniaus universitete, studijuoja mano brolis. Tačiau taip anksti išleisti nenorėjo tėvai. Tad teko pasirinkti tokį kelią.

Nežinau, ar buvo labai sunku. Vasarą, kai teko tiesiog sėdėti ir per vieną dieną įveikti po penkias temas, kurias mes įprastai išeitume per porą savaičių, buvo sunku, tačiau brolis visada prieidavo, paaiškindavo.

Per naktis tikrai nesimokiau, jaučiau ritmą, man reikia harmonijos, spėti pailsėti, pabėgioti, viską susidėlioti galvoje. Per daug informacijos nėra gerai.

– Kokie ateities planai? Kur ir kokią studijų programą ketinate studijuoti?

– Ateities planai yra pats sunkiausias klausimas. Dar tebesvarstau. Pažiūrėjau, kad paskutinė dokumentų pildymo diena yra rugpjūčio 5-oji, tai turbūt rugpjūčio 4 dieną pildysiu, nes vis dar tikiuosi, kad nuspręsiu, kur studijuoti.

Pirmiausia galvoju apie Vilniaus universitetą, tačiau neseniai teko pabendrauti su šio universiteto studentais ir atrodo, kad krito universiteto kokybė.

Dėl konkrečių studijų programų – labiausiai linkstu į Artimųjų Rytų studijas. Turbūt studijuosiu arabų arba turkų kalbą. Antroji kryptis galbūt būtų filosofija.

Domėjimasis Artimaisiais Rytais atsirado maždaug prieš ketverius ar penkerius metus, o dėl filosofijos mintis yra atėjusi visai neseniai, tad bijau, kad greitai nepraeitų. Dabar atrodo, kad filosofija labai patiktų.

Dokumentus tikrai pildysiu ir, manau, įstosiu, nes nėra labai aukšti kriterijai.

Man tiesiog svarbu, kad studijos būtų įdomios, auginančios, kad sužinočiau ką nors naujo. Nelabai tikiu, kad baigusi studijas dirbsiu tai, ką mokiausi.

Norėčiau kurti verslą. Arabų ar turkų kalba galbūt padėtų plaukti į tarptautinius vandenis.

– Papasakokite plačiau apie save. Esate jauniausia šeimoje?

– Esu jauniausia šeimoje. Aš dalyvauju visur, kur pakviečia. Ilgai nesvarstau, nes tada atsiranda visokių trūkumų, dvejonių. Man patinka iššūkiai, išbandyti gyvenimą.

Man patinka gyventi ir stengiuosi mėgautis kiekviena akimirka, kurią sukuria gyvenimas.

Kartais būna, kad tiesiog sėdi naršydama telefone ir supranti, kad nenaudoji gyvenimo.

Tada pasidaro labai gaila, imi ką nors daryti. Svarbu nesėdėti vietoje.

– Ar nebuvo minčių perimti tėvų veiklą ir plėtoti ūkį?

– Ūkis yra labai didelis. Jame yra labai daug vargų. Pagrindinis – labai sunku rasti norinčiųjų dirbti.

Daug kas gyvena iš pašalpų. Sąlygos yra puikios – suteikiamas ir apgyvendinimas. Tiesiog nėra dirbančiųjų.

Prieš 10 metų, kai įdėdavo skelbimą, ateidavo daugybė norinčiųjų dirbti, dabar – beveik niekas. Nelabai yra galimybių išlaikyti didelį ūkį jo nemechanizuojant.

– Pabūkite šio krašto ambasadore – rekomenduokite, ką šią vasarą atvykus į Platelius yra būtina pamatyti.

– Turbūt tai bus dviračių maršrutas aplink Platelių ežerą. Iš viso jo ilgis siekia apie 30 kilometrų, tačiau takai yra labai geri, visuomet greta ežeras, miškai, jų takai ir takeliai.

Takas veda ir pro Šaltojo karo muziejų, ten taip pat reikėtų užsukti. Šis takas veda per gražiausias vietas.

R. Rumšienės/LRT nuotr.

– Per pandemiją ne kartą akcentuota drastiškai suprastėjusi jaunų žmonių psichologinė sveikata. Ar pajutote tai savo mokykloje, klasėje arba asmeniškai?

– Manau, kad ne. Net ir žiemą susitikdavome lauke ir saugiai vaikščiodavome, kartu leisdavome laiką.

Užsiimdavome veikla, kuria, atrodytų, žiemą galbūt ir neužsiimsi. Yra būdų bendrauti ne tik nuotoliu.

Žinoma, dviračiu žiemą nenuminsi pas draugus, tačiau esu turėjusi ir tokios patirties. Aš visur įžvelgiu pliusų ir manau, kad visuomet galima pasiekti savo tikslą dėl nieko nekaltinant kitų.

– Ar jauni žmonės, užaugę arba gyvenantys nedideliame miestelyje, veržiasi iš jo ištrūkti, trokšta nuotykių, studijuoti, savanoriauti, dinamiškesnio gyvenimo? O galbūt čia žmonės nėra itin motyvuoti ko nors siekti?

– Dėl savanorystės – manau, visos Lietuvos jaunų žmonių galvose nėra minties, kad reikia padėti kitam ir už tai nesitikėti atlygio. Manau, taip yra ne tik atokiose vietose.

Visi galvoja, kad sunku rasti, kur būtų galima savanoriauti. Nors tiems, kas gyvena Plateliuose, galima rasti savanoriavimo vietų.

Motyvacijos pritrūksta, nes visi mano, kad turi ateiti kažkoks jausmas, jog šiandien esu motyvuotas.

Geriau negalvoti, ar esi motyvuotas, o tiesiog imti ir daryti, džiaugtis tuo. Taip ir kyla ta motyvacija, o ne dėl sėdėjimo ir galvojimo, kad reikia rasti motyvacijos, bet nieko nedaryti. Nebūna taip.

– Neseniai Klaipėdos universiteto mokslininkai atliko jaunų žmonių politinio raštingumo tyrimą. Vienas iš rezultatų parodė, kad šiemet šeimos ir artimųjų kaip politinių žinių šaltinio vaidmuo smarkiai krito. 

– Mano santykiai su tėvais yra labai geri. Žinoma, susitikusi su draugais išgirstu įvairių istorijų, žinau, kad būna pykčių. Manau, tai labai individualus dalykas.

Dėl partnerystės klausimo yra mitų, esą kaimuose įsisenėjęs mąstymas ir visos šiuolaikinės idėjos juos aplenkia, kaimuose gyvenantis jaunimas yra kaip suaugę ir vyresni žmonės.

Tai tikrai mitas. Bent jau mano draugai tikrai visi supranta, kad tai tiesiog žmogiška.

Tėvai kartais turi kitokią nuomonę, bet tai neturi įtakos. Nežinau, kas tai lemia.

Galbūt tai, kad mūsų mokytojai yra tolerantiški kitokiems nei dauguma. Vaikai tikrai yra pakantūs, draugiški, tolerantiški.

Mažesnėse mokyklose, tokiose kaip mūsų, išskirtinai nėra jokių patyčių ir užgauliojimų.