Ar rinkimų kampanijos darosi vis nuobodesnės?

Spalio mėnesį vyksiantys Seimo rinkimai sulaukia didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, tačiau šį kartą diskusijos kyla ne tik dėl kandidatų ar jų politinių platformų, bet ir dėl pačių rinkimų kampanijų reikšmingumo.

Tiksliau, dėl to, kad jos tampa vis mažiau įdomios ir kūrybingos, o rinkėjai yra įtraukiami per vėlai.

Pasak Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Politikos komunikacijos tyrimų centro mokslininkės, Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro asistentės dr. Giedrės Vaičekauskienės, rinkimų kampanijos nėra nuobodus formalumas, jos tiesiog sunkiai aprėpiamos. 

Tyrėja papasakojo, kodėl lietuviškos rinkimų kampanijos nėra mažiau įdomios, už ką balsuoja rinkėjai ir kokių rinkimų netikėtumų jau yra buvę.

Ar sutinkate su pastebėjimu, kad Seimo rinkimų kampanijos tampa vis mažiau įdomios ir kūrybingos, t. y. nuobodėja, yra chaotiškos? Seimo rinkimai yra itin svarbūs mūsų demokratijai – kaip manote, kodėl tuomet vyrauja nuotaikos, kad jie tokie „nuobodūs“? Ar tai labiau susiję su pačių politikų strategijomis, ar su rinkėjų lūkesčiais?

Kampanijos nėra nuobodžios, tiesiog šiandien sunku visas išraiškas „suregistruoti“ ir pamatyti bendrą vaizdą viename ekrane. 

Daugelio platformų amžiuje politikų reklamavimasis vyksta kasdien jų socialinių tinklų paskyrose.

Tyliai ir ramiai, šmaikščiai arba graudžiai, tie verbaliniai ir neverbaliniai pasirodymai yra nuolatinis siekis žadinti artumą savo sekėjams, simpatikams.

Šiuo metu, kai kalbamės, mano feisbuko burbule esantys ir Seimo rinkimuose dalyvaujantys politikai jau pasikeitė profilio nuotraukas, dabar prasidėjo klipai, memai, reportažai, kuriami pačių ar nusipirkus įvairaus lygio paslaugas. 

Į pašto dėžutes sukrito valdžioje buvusių politikų spausdintinės ataskaitos, užsakomųjų straipsnių padaugės prieš pat rinkimus. 

Nesuskaičiuosi, kiek pavienių įvairių partijų politikų, kandidatų į Seimą vasarą dalyvavo miestų, miestelių šventėse, renginiuose, taip pristatydami partijų simboliką, maloniai kalbindami potencialius rinkėjus ir susitikimuose karštai gindami „paprastų  žmonių“ vertybes, jas išaukštindami.

Gyvi susitikimai su žmonėmis išties yra svarbūs. Lietuviškame feisbuke kandidatai net susiginčijo, kas kur buvęs, kiek kartų ir koks efektas. 

Rinkimuose kiekviena miesto ir miestelio šventė yra proga kandidatui (-ei) pasirodyti rinkėjams gyvai, akis į akį. Štai „Sostinės dienose“ Vilniuje Seimo valdančiosios daugumos politikės be kostiumėlių bendravo su mugės dalyviais, Klaipėdoje Seimo opozicinės partijos nariai išblizgino būstinės langus ir iškabino kandidatų reprezentacinius plakatus, o viename Rytų Aukštaitijos mieste tradicinės partijos kandidatas plakate skelbė: „Kiekvieną dieną su jumis!“ 

Taigi pirmasis etapas yra politikų matomumo ir žinomumo didinimas, pagrindinės žinios „Aš dalyvauju rinkimuose“ skelbimas. Tuo metu pilietiški rinkėjai stebi ir vertina šį įvairiaspalvį rinkiminį meniu, komunikacinius žaidimus.

Kaip vertinate dabartinių Seimo rinkimų kampanijų kūrybiškumą ir inovatyvumą, palyginti su ankstesniais rinkimais?

Na, kūrybiškumas kaip gebėjimas mąstyti autentiškai, kelti naujas idėjas ir būti nestereotipiškam išties yra sunkus uždavinys net patiems kūrybininkams, kurie a priori laikomi kūrybiškais žmonėmis.

Čia tiktų lietuvių liaudies posakis „Kas kaip moka, tas taip šoka“! Kampanijų inovatyvumas ir kūrybiškumas vis dėlto, manyčiau, priklauso nuo partijos, politinės jėgos lyderių asmeninio skonio, vertybių, galiausiai išsilavinimo. 

Juk kiekvieną rinkimų idėją, pradedant šūkiu, svarsto, tvirtina partijų valdybos, politinės jėgos vadovai, lyderiai. Nuo jų pritarimo ar nepritarimo ir priklauso kampanijų inovatyvumas ir kūrybiškumas.

Pavyzdžiui, šiemet, kai bankai atsisakė dalyti paskolas partijoms, keli lyderiai viešai pasakė, kad „sukasi paprastuoju būdu“, „verčiasi savo resursais“. 

Tai reiškia, kad didelių biudžetų kampanijų rinkėjai neturėtų tikėtis. Aš manau, kad uždegti kampanijos energiją ir aktyvumą paskolos nereikia. Bet juk mąstyti kūrybiškai yra sunku, tad dažnai pasukama banaliu, t. y. stereotipiniu, keliu. 

Kita vertus, būsimi tautos atstovai yra tie patys žmonės iš mūsų visuomenės ir kai kam toks pasirinktas stilius gali tikti ir patikti. 

Sekėjai renkasi kandidatą pagal savo vertybinį įsivaizdavimą arba už asmeniškai vertinamas patrauklias žmogiškas savybes.

Jei trumpai, rinkėjai balsuoja už savo tapatybę. Norėčiau atkreipti dėmesį į nacionalines rinkimų mokslines studijas, kuriose politikos mokslininkai pateikė išvadą, jog „Lietuvoje prognozuoti rinkėjų elgesį yra sudėtinga“.

Kiekvieni rinkimai, nepaisant išankstinių apklausų, pateikia netikėtumų. Ar kas prognozavo Petro Gražulio išrinkimą į Europarlamentą? Rinkimuose svarbus naujumas. 

Kai vis labiau didėja skepticizmas tradicinių partijų atžvilgiu, kiekvienuose rinkimuose iškyla naujokai ar atsinaujinusios politinės jėgos. Taip nutiko 2020 m., kai neprognozuotai į parlamentą pateko Laisvės partija. 

Netikėtas rezultatas buvo 2016-aisiais, kai laimėjo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir surinko didžiausią daugumą mandatų nuo 1996-ųjų. 2008 m. į Seimą pateko Tautos prisikėlimo partija, sudaryta iš Lietuvos pramogų pasaulio atstovų.

Šiandien politika apibūdinama kaip pasirodymų menas, joje galime rasti populiariosios kultūros bruožų. Mokslininkas Johnas Streetas tai konceptualizavo kaip „įžymybių politiką“. 

Taigi lietuviškame rinkimų kampanijų kontekste taip pat galime pastebėti, kad tradiciniai politikai kopijuoja pramogų pasaulio žvaigždžių, influencerių elgesį ir kalbą. 

Tai geriausiai atsispindi kandidatų vaizdo istorijose, klipuose socialiniuose tinkluose. Atstovaujamoji politika yra stiliaus klausimas, populiarioji kultūra.

Kaip socialiniai tinklai ir skaitmeninės platformos pakeitė rinkimų kampanijų pobūdį? Ar mažėja tradicinės žiniasklaidos svarba, įtaka?

Gyvename aukšto pasirinkimo skaitmeninėje medijų ekosistemoje – tai reiškia, kad informacijos aplinka labai išsiplėtė. 

Viešasis laukas tapo labai turtingas, nes visuomenę informuoja tiek klasikinės medijos, vadinamoji tradicinė žiniasklaida, tiek socialiniai tinklai. 

Tyrimai rodo, kad daliai šiuolaikinės visuomenės, ypač jaunai auditorijai, socialiniai tinklai yra vienintelis naujienų šaltinis. Pasikeitė žiniasklaidos aplinka, pasikeitė ir politinė komunikacija.

Neįmanoma visko pamatyti ir įvertinti, kas kur komunikuoja, o kur dar uždaros socialinių tinklų grupės, kur taip pat vyksta rinkimų agitacija, rinkėjų mobilizacija, tam tikras pilietinis aktyvizmas.

Skaitmeninė revoliucija suteikė galimybę gauti geros informacijos, tačiau ir nekokybiškos. Nekokybiška informacija skleidžiama algoritmais, tačiau tyrėjai pripažįsta, kad nelabai daug žinome, kaip tai veikia. 

Aišku viena, kad kuo daugiau žiniasklaidos priemonių pasirinkimo, tuo sunkiau žmonėms atsirinkti patikimą informaciją. 

Partijos savo pranešimus taip pat skelbia partiniuose leidiniuose, propagandiniuose laikraščiuose, kurie imituoja žiniasklaidos priemones. 

Vertindami visas šiandien egzistuojančias medijas, mokslininkai pabrėžia, kokie svarbūs yra piliečių individualūs gebėjimai atsirinkti profesionaliai parengtas naujienas, pasakojimus, gebėjimai įvertinti informacijos teisingumą pagal tai, ar tikrinami faktai, pagal žurnalistines vertybes.

Mokslininkas Jesperas Strömbäckas teigia, kad rinkėjai yra labiau linkę pasitikėti ta informacija, kuri patvirtina jų turimus įsitikinimus. 

Kitaip tariant, dalis visuomenės gyvena subjektyvia tiesa ir yra įsitikinę, kad yra gerai informuoti, galvoja žinantys tiesą. 

Nenorima gilintis į kitus informacijos šaltinius – tai gali būti tradicinė žiniasklaida, kuria mažiau ar visai nepasitikima, be to apdoroti nesuprantamą ar nemėgstamą informaciją yra sunku.

Ar politinių partijų rinkiminės kampanijos dažniau orientuojasi į siaurą rinkėjų segmentą, o ne į plačią visuomenę? Kaip tai paveikia kampanijas?

Lietuvos visuomenė yra įvairi, tą gerai supranta kampanijų strategai. Pirmiausia taikydami į savo tikslines auditorijas, kovoja ir dėl neapsisprendusiųjų balsų. Kaip? 

Skleisdami bendrą daugeliui patrauklią idėją. Norėdami pasiekti įvairias visuomenės amžiaus, interesų grupes, politikai atitinkamai renkasi ir jos sklaidos priemones. 

Nuo susitikimų regionuose akis į akį ar nuo durų iki durų iki spausdintinės žiniasklaidos. Nors gyvename skaitmeniniame amžiuje, dalis piliečių, ypač vyresniųjų, pagyvenusių Lietuvos žmonių, nemato ir neseka  kandidatų socialiniuose tinkluose.

Kaip manote, ar Lietuvos rinkėjai vertina politikų asmenybes ir charizmą kampanijų metu, ar vis labiau kreipia dėmesį į partijos programas?

Programos labiausiai domina žurnalistus, politologus. Na, ir pilietišką visuomenės dalį. Sutikime, yra Lietuvoje žmonių, kurie skaito ir partijų programas. 

Programose piliečiai pastebi ne tik kandidatų idėjų adekvatumą, atitiktį laikmečiui, aiškumą, racionalumą, bet ir teksto raštingumą, vaizdo estetiką. Partijų, koalicijų ideologijų tezės jau pradeda skambėti įvairaus formato debatuose.

Kalbant apie politikų asmenybių paveikslą, išraiškas, taip, ekranų visuomenėje įvaizdis yra labai svarbus. 

Pasinaudosiu proga ir pasakysiu, kad politinėje lyderystėje vienodai svarbu ir tai, ką sakai, ir tai, kaip atrodai. 

Jeigu sekėjai palankiai reaguoja į politinio lyderio pasirodymus, vadinasi, lyderystė egzistuoja, jeigu ne, vadinasi, jos nėra. Lyderystė yra procesas, kai individas daro įtaką asmenų grupei, norėdamas pasiekti bendrą tikslą.

Kas yra charizma? Laikausi nuostatos, kad charizmos neišmoksi, tai yra „malonės dovana“. Politinių aktorių charizma labiausiai atsiskleidžia jiems kalbant. 

Politinė kalba yra vertybių nešėja ir šiandien matome, kaip kai kurie rinkimuose dalyvaujantys kandidatai jau dabar yra apsisiautę teisėtumo skraiste ir jų pasirodymai rezonuoja su sekėjų nuotaikomis. 

Ką tokio daro charizmatiškas lyderis, kad priverčia auditorijas jo klausytis, sekti ir šlovinti? Pirmiausia, charizmatiškas lyderis pats įtiki savo nepaprasta jėga, kuri skatina ir minią jam paklusti. Toks lyderis teigia, kad tik jis vienintelis pasieks ideologinius tikslus.

Šiandieniniai charizmatiški lyderiai veikia per savo pačių suvokiamas „išskirtines galias ir savybes“, kurios leidžia mobilizuoti rinkėjus, aktyvuoti jų lūkesčius. 

Įvairiuose kandidatų pasirodymuose lietuviškame internete, tarp rezonuojančių žvilgsnių tinklalaidėse, galima pajausti ir mesijiškumo, isteriškumo bei artistiškumo. 

Mūsų laikmečiu, kai stebime globalų populizmo pakilimą, tokios politikų reprezentacijos žmonėms daro įspūdį. Kodėl? 

Todėl, kad kandidatas ar kandidatė aktyviai demonstruoja norą aiškintis tiesą ir ją teigti. Charizmatiški lyderiai iškyla didelių neramumų ar krizių laikotarpiu ir patenkina tokį visuomenės poreikį.

Kokį vaidmenį rinkimų kampanijose atlieka jaunosios kartos įtraukimas? Ar partijos kuria strategijas, skirtas specialiai jaunimui pritraukti, ir kokias tendencijas pastebite šioje srityje?

Na, jaunimas yra svarbi auditorija mąstančių politikų galvose. Strategai analizuoja jaunų žmonių įpročius, jų kasdienes buveines tam, kad pirmiausia savo žinutėmis galėtų pasiekti fiziškai ir patraukti šią auditoriją į savo pusę jaunimui aktualiomis temomis, idėjomis. 

Politikai nuolat panaudoja švietimo, gyvenimo Tėvynėje temas, kažko išskirtinai naujo šiuo požiūriu neįžvelgiu. 

Manau, kad Lietuvos jaunimas yra išties pažangi visuomenės dalis, kuri vis labiau rodo aktyvumą balsuodama, taip pat keldama savo kandidatūras į vietos ir nacionalinius rinkimus.

Kokias matote ateities rinkimų kampanijų galimybes? Ar tikėtina, kad tendencijos keisis?

Epochoje, kuri turi nuolat besikeičiančio pasaulio sampratą, sunku ką nors prognozuoti į ateitį. Dabar yra laikas politikų, kurie vis mažiau primena tipiškus politikus. 

Politikai jaučia visuomenės, kuri nepasitiki tradiciniais politikais, nuotaikas, todėl kalba ir elgiasi taip, kad kuo labiau neprimintų vadinamųjų „sisteminių“ politikų. Tokia strategija, atlikimo stilius jiems duoda autentiškumo balų.

Taigi atstovaujamojoje demokratijoje tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje šiandien bet kurio būsimo atstovo ambicija yra atrodyti autentiškai, t. y. siekti save apibrėžti kaip priešingybę tradiciniam politikui. Ir tam gerai tarnauja socialinių tinklų infrastruktūra, jos algoritmai, kurie sukurti kurti emocijas. 

Taigi turime tokį rezultatą: vietoj būsimų politikų įsipareigojimų vyksta nuolatinis oponentų trolinimas, menkinimas, patyčios, karikatūrinimas, etikečių klijavimas, atviri įžeidimai.

„Darbas“ dėl asmeninio žinomumo didinimo. Rinkimuose kalba yra akivaizdžiausia priemonė siekti legitimumo. Deja, tenka konstatuoti, kad įsigalėjusi nemandagi, necivilizuota politinė retorika patinka daliai rinkėjų.

Artėjant 2024 m. Seimo rinkimams Vilniaus universitetas tęsia ciklą „VU ekspertai padeda suprasti“, kuriame VU mokslininkai analizuoja, komentuoja ir apžvelgia visuomenei aktualias temas, rinkimų svarbą ir jų poveikį įvairioms sritims.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder