Aušrinė Armonaitė paaiškino, kodėl civilinė sąjunga negrįžo į Seimo darbotvarkę: kaltina LSDP politinės brandos stoka

Todėl politikė kritikuoja opoziciją, o ypač – socialdemokratus, kurie įtarė, kad tarp valdančiųjų gali vykti politiniai mainai. Viena koalicijos partijų lyderių tikina, jog tokia laikysena mažumos atstovai demonstruoja politinį nebrandumą.

„Visas eurokomisaro klausimas turi spręstis taip: Vyriausybė turi pateikti kandidatą arba kandidatę prezidentui, prezidentas – Seimui. Kandidatūra taip pat turi būti suderinta su EK prezidente Ursula von der Leyen, kuri mato visą paveikslą, kaip ir kas atrodo. (…)

Ta dėlionė yra kur kas sudėtingesnė, negu štai paimkime vieną žmogų, kuris tarsi iš karto turi tiesų kelią autostrada į tą poziciją“, – interviu laidoje „ELTA kampas“ sakė A. Armonaitė.

„Tai per daug kompleksinis klausimas, kad jį būtų galima taip tiesiogiai susieti. Ir tada, kai socialdemokratai paima ir tuo paaiškina savo pozicijos pasikeitimus, aš šito negaliu suprasti, nes tai yra tūkstančių žmonių likimai su Civilinės sąjungos įstatymu versus vieno žmogaus politinė karjera. Va šito aš negaliu suprasti ir, man atrodo, čia ir yra ta tikroji politinė nebranda“, – kairiųjų atstovų elgesiu stebėjosi ji.

Visgi, apie paramą konservatorių lyderiui, neoficialiai realiausiu kandidatu į eurokomisarus įvardijamam Gabrieliui Landsbergiui, mainais už civilinę sąjungą viešoje Laisvės partijos retorikoje ir komunikacijoje buvo užsimenama dažnai.

Tačiau, A. Armonaitės teigimu, tai nėra signalai dėl politinių mainų – veikiau tik vidinių partijos nuotaikų paveikslas.

„Visi šie veiksmai, ką jūs kalbate, viešoji erdvė – tai yra Laisvės partijos narių nuotaikos, kurios formavosi per šį laiką.

Mes, pavyzdžiui, partijos institucijose turėjome labai aštrių diskusijų ir akimirkų net ne apie eurokomisaro klausimus – čia yra tik detalės – bet apie tai, ar verta Laisvės partijai apskritai dirbti ir likti valdančiojoje koalicijoje, kokie yra to argumentai ir t. t.

Ir kad dalis tokių, sakyčiau, ženklų, signalų išsitransliavo į viešąją erdvę, manęs nestebina“, – klausiama apie Laisvės partijos viešus pasisakymus bei užuominas apie G. Landsbergio kandidatūrą LGBT eitynių metu kalbėjo A. Armonaitė.

Todėl ji atmeta ir Liberalų sąjūdžio kritiką – esą buvo aišku, jog šių dviejų klausimų sąsaja ir susiklosčiusia situacija opozicija nepraleis progos pasinaudoti.

„Ši visa politologija, kurią dėsto kolegos, galėtų būti kažkiek pagrįsta, jeigu jie patys savo rankomis proaktyviai netrukdytų priimti Civilinės sąjungos įstatymo“, – atremdama liberalų kritiką pabrėžė „laisvietė“.

– Prieš pasibaigiant Seimo pavasario sesijai, į politinių diskusijų lauką grįžo vienas prioritetinių klausimų Laisvės partijai – Civilinės sąjungos įstatymo projektas.

Svarstyta, kad jis galėtų būti įtrauktas į paskutinį šios parlamento sesijos posėdį. Visgi, visą trečiadienį tvyrojusi savotiška įtampa greitai nuslūgo, nes klausimas taip ir nesugrįžo į Seimo salę.

Kodėl apskritai atsirado toks svarstymas būtent šią savaitę įtraukti šį klausimą? Galbūt tai lėmė kažkokios aplinkybės ar matėte atsiradusių papildomų balsų?

– Viskas yra gana paprasta. Mes visą laiką viešai komunikavome, jog ieškosime galimybių priimti įstatymo projektą, kuris yra paskutinėje priėmimo stadijoje.

Gal daug kas ir nežino, kiek tų stadijų būna. Mes turėjome pateikimą, po metų, po įvairių derybų, įvairių sutarimų, palaikymo telkimo – turėjome svarstymą. Ir dabar mums liko paskutinis balsavimas.

Pakalbėję su daugybe žmonių Seime, sutelkę labiausiai įmanomą paramą, skaičiavę kiekvieną balsą ir turėdami omenyje, kad Seime nebėra keturių žmonių, kurie labai aktyviai priešindavosi šiam Civilinės sąjungos įstatymui, mes turėjome dar kartą pabandyti, nes tai yra mūsų įsipareigojimas rinkėjams. Ir tai yra ne tik Laisvės partijos įsipareigojimas rinkėjams, tai yra mūsų ir bendras koalicijos įsipareigojimas rinkėjams.

– Sakote, pašnekėjote su visais ir atrodė, lyg ir yra tas palankus metas. Bet klausimas negrįžo į parlamento darbotvarkę. Iš jūsų retorikos po koalicijos pasitarimo trečiadienį buvo galima suprasti, kad dėl susiklosčiusios situacijos kaltinate opoziciją – konkrečiai, socialdemokratus.

Tai, jeigu teisingai suprantu, šio klausimo likimą statėte būtent ant kairiųjų flango balsų? Ar kas iš tų, su kuo derėjotės, tam tikra prasme jus apgavo?

– Visų pirma, įstatymą priima ir iki šiol palaikė žmonės, kurie daugiausiai balsuodavo pagal sąžinę – nesvarbu, kokioje partijoje jie yra, nesvarbu, ar valdančiojoje koalicijoje, ar opozicijoje.

Mes turėjome palaikymą ir opozicinėse partijose. Socialdemokratai (šį klausimą – ELTA) turi savo programoje, kitose partijose taip pat buvo palaikymo.

Tuo metu koalicija – žinoma, jau čia mes tikimės tokių didesnių pastangų, nes yra bendri įsipareigojimai koalicinėje sutartyje.

Tai štai – atrodė, kad įmanoma prie to statuso, kurį mes turėjome, priimti įstatymą.

Bet kai viešai yra išplatinamas politinių partijų atsitraukimas nuo Civilinės sąjungos įstatymo – kas ir įvyko trečiadienį – tai mes negalėjome taip rizikuoti ir tiek daug darbo nubraukti vienu balsavimu.

Niekas Laisvės partijos neapgavo. Kaip čia pasakyti... Ne Laisvės partija yra apgauta. Yra žmonių, kurių gyvenimai teka. Šimtai tūkstančių žmonių Lietuvoje – ir LGBT poros, ir ne LGBT poros, kuriems reikalingas Civilinės sąjungos įstatymas.

Jie yra apgauti ir jiems šis sprendimas toliau kainuoja laiką. Tai, kaip pasielgė mūsų kolegos, aš galiu vadinti tik politinės brandos stoka – kai susitari, bet staiga paskutinę minutę viskas apsiverčia.

– Trečiadienį socialdemokratams konkrečiai tokius žodžius adresavote – sakėte, kad toks elgesys yra ciniškas, vadinote tai politiniu išskaičiavimu. Visgi, ar nebuvo naivu tikėtis, kad artėjant rinkimams socialdemokratų pozicija nepasikeis?

– Civilinės sąjungos įstatymas yra ir socialdemokratų įsipareigojimas rinkėjams. Jeigu naivu buvo tikėtis, kad politinė partija laikysis savo įsipareigojimų, gal tuomet aš ir mes naiviai to tikėjomės.

Mes matuojame pagal save. Ką mes žadame, tą ir darome – ar tai būtų žmogaus teisių sritis, ar tai būtų ekonomikos sritis, ar švietimo, ar bet kokia kita sritis. Ką mes sakome, tą mes darome.

Tai mes tikimės ir iš kitų kolegų, kad taip bus ir politiniame lauke. Dėl to kitokių žodžių, matyt, ir negalėjau parinkti. Šiandien, gal jau kiek atslūgus temperatūrai, galiu konstatuoti, jog tai yra politinės brandos stoka.

– Kaip jums atrodo – jeigu po kitų Seimo rinkimų socdemai ateis į valdžią, ar partnerystės klausimas bus išspręstas?

– Aš galiu pasakyti, kad jeigu Laisvės partija bus valdžioje, partnerystės įstatymas bus išspręstas.

– Tą sakėte ir prieš ketverius metus, bet...

– Reikia didesnių pajėgų. Mes matome, kad su dešimt Seimo narių galima padaryti labai labai daug. Ir aš truputėlį atsigręšiu atgal, koks nueitas kelias, koks yra pokytis.

Iki Laisvės partijos atėjimo į Seimą Civilinės sąjungos įstatymas ir šiaip bendrai žmogaus teisių klausimai – net ir pagalbinio apvaisinimo klausimas – rinkdavo 29 balsus.

Čia buvo mūsų pradinis taškas. Dabar, po beveik visos ketverių metų kadencijos, po to, kai mes tuos klausimus atnešėme į pagrindinę politinę darbotvarkę, mums iki priėmimo trūksta kelių balsų. Tai yra pagrindinis politinės darbotvarkės klausimas. (...)

Toks yra pokytis. Ar jis mane džiugina? Na, galbūt galime sakyti, kad galime konstatuoti tą pokytį. Bet jis manęs nedžiugina ir netenkina, nes mes džiaugsimės tik tada, kai sprendimas bus priimtas ir daugiau žmonių bus laimingi.

Bet tam reikia didesnių pajėgų, kad nereikėtų kliautis politikais, kurie pasako ir paskui laužo susitarimus, – nesvarbu, kurioje politinės švytuoklės pusėje jie yra. Mes atvirai kalbame apie savo programą ir dedame visas pastangas, kad ji būtų įgyvendinta. Daug kas padaryta, tačiau daug ką liko dar pabaigti.

– Ne tik socialdemokratai, bet ir kitos opozicinės jėgos savo sprendimą nedalyvauti balsavime grindė įtarimu, kad balsavimas dėl civilinės sąjungos yra susijęs su „laisviečių“ parama konservatorių kandidatūrai į eurokomisarus, įžvelgė tam tikrus politinius mainus. Jūs neigėte tokias sąsajas, sakėte, kad civilinė sąjunga nėra prekė ant prekystalio.

Bet ar nėra taip, kad pati Laisvės partija sukūrė tą pagrindą tokioms spėlionėms? Ką turiu omenyje – galime prisiminti pernai metų rudenį partijos valdybos sprendimus, visai nesenus frakcijos seniūno Vytauto Mitalo pareiškimus. Net ir per LGBT eitynes ant Laisvės partijos platformos buvo vaizduojamas Gabrieliaus Landsbergio atvaizdas su užrašu „Nori komisaro – priimk partnerystę“. Čia tiesioginė kalba apie mainus – jeigu jūs mums, mes jums.

– Pabandysiu paaiškinti, kaip aš tą matau. Visi šie veiksmai, ką jūs kalbate, viešoji erdvė – tai yra Laisvės partijos narių nuotaikos, kurios formavosi per šį laiką.

Mes, pavyzdžiui, partijos institucijose turėjome labai aštrių diskusijų ir akimirkų net ne apie eurokomisaro klausimus – čia yra tik detalės – bet apie tai, ar verta Laisvės partijai apskritai dirbti ir likti valdančiojoje koalicijoje, kokie yra to argumentai ir t. t. Ir kad dalis tokių, sakyčiau, ženklų, signalų išsitransliavo į viešąją erdvę, manęs nestebina.

Bet dar kartą – tai yra nesusiję temos. Jos negali būti susijusios. Jos yra susiję tiek, kad jos susiję laike, nes tuos klausimus sprendžiame vieną po kito.

Tačiau visas eurokomisaro klausimas turi spręstis taip: Vyriausybė turi pateikti kandidatą arba kandidatę prezidentui, prezidentas Seimui.

Ta kandidatūra taip pat turi būti suderinta su Europos Komisijos prezidente Ursula von der Leyen, kuri mato visą paveikslą, kaip ir kas atrodo. (…)

Tai čia ta dėlionė yra kur kas sudėtingesnė, negu štai paimkime vieną žmogų, kuris tarsi iš karto turi tiesų kelią autostrada į tą poziciją.

Juolab kad mes ne kartą viešojoje erdvėje skaitėme ir prezidento skeptišką poziciją konkrečiai mano kolegos atžvilgiu. Tai per daug kompleksinis klausimas, kad jį būtų galima taip tiesiogiai susieti.

Ir tada, kai socialdemokratai paima ir tuo paaiškina savo pozicijos pasikeitimus, aš šito negaliu suprasti, nes tai yra tūkstančių žmonių likimai su Civilinės sąjungos įstatymu versus vieno žmogaus politinė karjera. Va šito aš negaliu suprasti ir, man atrodo, čia ir yra ta tikroji politinė nebranda.

– Šiek tiek paaiškinate, bet iki galo neatsakote – kalbate, kad pareiškimai, plakatas eitynėse yra vidinių nuotaikų išdavos. Bet jeigu išdavos yra tokios, gal nėra taip, kad klausimai yra visiškai nesusiję. Ir koalicijos partneriai kritikuoja jus dėl tokios sąsajos.

Seimo pirmininkė sako, jog „buvo aišku, kad opozicija tuo pasinaudos“. Ar nematote čia jokios Laisvės partijos klaidos?

– Šiuo atveju – tikrai ne. Kai girdžiu šiuos žodžius, aš matau keturis Liberalų sąjūdžio balsus prieš partnerystės įstatymą.

Mes galime daug kalbėti apie opoziciją ir tą darėme, beje, šią savaitę, bet kai keturi balsai yra prieš, galėčiau Seimo pirmininkei pasakyti – ir ne kartą esu tą tiesiai sakiusi – tai gal galėtumėte nebalsuoti prieš? Gal galėtumėte bent jau nebalsuoti prieš?

Ne tai, kad už, bet bent jau nebalsuoti prieš. Tai ši visa politologija, kurią dėsto kolegos, ji galėtų būti kažkiek pagrįsta, jeigu jie patys savo rankomis proaktyviai netrukdytų priimti Civilinės sąjungos įstatymo.

– Rudens sesija bus paskutinė šios kadencijos Seimui. Aišku, ji jau bus neįprasta – kelių mėnesių darbas, kol prisieks naujai išrinktas Seimas. Kaip suprantu, Laisvės partija dar bandys grįžti ir grąžinti Civilinės sąjungos įstatymą į salę?

– Bandysime, jeigu matysime, kad galima priimti įstatymą. Ką ir šią savaitę bandėme. Kol Laisvės partija yra politikoje, tol ir sieksime įgyvendinti atviros Lietuvos viziją. (...)

– Dar pakalbėkime apie eurokomisaro temą, tik kiek kitu kampu – ne apie sąsajas. Ketvirtadienį Europos Parlamente Ursula von der Leyen patvirtinta EK pirmininke, bet viešojoje erdvėje kol kas mažai aiškumo šiuo klausimu, tik spekuliacijos ir neoficialiai įvardijama G. Landsbergio pavardė kaip galbūt labiausiai tikėtina kandidatūra. Gal koalicijos partneriams yra daugiau aiškumo šiuo klausimu?

– Tiesą sakant, pabandysiu atsakyti labai panašiai, kaip apie Civilinės sąjungos įstatymą. Lietuva vėl viešojoje erdvėje labai techniškai aptarinėja eurokomisaro temą. Bet mums reikėtų aptarti, ką mes norime pasiekti EK ar Europos Sąjungoje bendrai.

Tai, viena vertus, mes norime daugiau saugumo, didesnės Europos Sąjungos plėtros į Rytus – čia galėtų būti plėtros komisaro portfelis. Kita vertus, yra eilė kitų svarbių tikslų. Pavyzdžiui, kad Lietuva taptų visiškai energetiškai nepriklausoma, kad energetiškai turėtume geras kainas, kad pramonė būtų konkurencinga ir galėtume sukurti daugiau darbo vietų, lygiai taip pat sparčiai traukdamiesi nuo rusiškos infrastruktūros, kurioje ilgai buvome.

Mes sakome, kad energetika ar ekonomika neturėtų būti visiškai nurašyta. (...) Tai, mano nuomone, tokie galėtų būti mūsų tikslai.

Bet dabar mes nekalbame apie tuos tikslus, mes kalbame apie tokias rūmų užkulisių intrigas. Gal tas, gal tas, tas mėgsta vieną, tas kito nemėgsta ir t. t. O laikas tiksi.

– Gal ir čia yra toji politinė nebranda?

– Galbūt. Nes matome kolegas estus, kuomet premjerė Kajoa Kallas kartu su liberalų politine šeima Europoje, su prezidento Macrono palaikymu tiesiogiai gauna išorės santykiams skirtą pagrindinį užsienio įgaliotinio portfelį. Štai kaip būna, kai aktyviai sieki ir mažiau rūmuose plepi.

– Bet apie tuos plepėjimus – sakote, kad vieša diskusija vyksta tik apie rūmų intrigas. Bet kol nėra kažkokių aiškesnių atsakymų, tos intrigos ir telieka apie pavardes.

Pats ministras G. Landsbergis labai nenoriai šia tema komunikuoja. Kaip jūs aiškinate tokią jo poziciją? Kai kurie jo partijos kolegos – neaišku, ar pusiau juokais, ar pusiau rimtai – sako, kad ministras gal labai kuklus, dėl to nenori kalbėti.

– Man trūksta ne tik pasakymo, ar noriu nenoriu – ko nėra iki šiol. Gal nenori? Bet irgi (trūksta pasakymo – ELTA), tai ką galėtume pasiekti. Ar šios konkrečios kandidatūros, ar kitų kandidatūrų atveju niekas nekomunikuoja, ką norėtų pasiekti EK. Galima nekalbėti apie save, jeigu kuklu. Bet galima kalbėti apie tai, ką nori pasiekti. Tai gal nieko nenorime pasiekti – retoriškai klausiu.

Man atrodo, mes neturime per didelės prabangos neturėti tikslų ir vizijos, ambicijos. Ir laikas tiksi. Ir, tiesą sakant, dabar iniciatyva jau yra premjerės, kaip Vyriausybės vadovės.

Ji jau turėtų pasiūlyti, kas galėtų būti tais EK nariais (...). Tai tą jau reikia daryti. Ir tikiuosi, kad tai bus padaryta. Bet dabar gal dar ir ne paskutinis vagonas nuvažiavo, bet jie važiuoja, jau lipkite, nes bus iškrautas jūsų lagaminas (juokiasi). Ta prasme, turime skubėti.

– Paraleliai diskusijoms dėl eurokomisaro vyks ir Vyriausybės atnaujinimas, apie kurį prezidentas ne sykį jau užsiminė.

Praėjusią savaitę šalies vadovui prisiekus Seime, sakėte, kad esate visiškai rami dėl savo pareigų. O kaip dėl kitų ministrų – konkrečiai Laisvės partijos deleguotų ministrų?

Pavyzdžiui, susisiekimo ministras Marius Skuodis. Prezidentas ne tik metiniame pranešime, bet ir inauguracinėje kalboje daug dėmesio skyrė prastai kelių būklei, akcentavo investicijų svarbą. Ar matote šiose kalbose kažkokį signalą Susisiekimo ministerijai?

– Manau, jeigu paklaustume susisiekimo ministro, ar jį tenkina kelių būklė, tai jis sakytų, kad netenkina, nes objektyviai ji turėtų būti geresnė, kas gi su tuo nesutinka. Mes ir aš asmeniškai sutinku su prezidentu šiuo atveju.

Tiesioginių signalų, kad Laisvės partijos deleguotoje komandoje reikėtų pokyčių, mes negavome. Aš asmeniškai negavau. Tačiau tikrai nė vienas nesilaikome įsikabinęs postų, sostų. Jeigu taip nuspręstų prezidentas su premjere, tai būtų galima ir pasikeisti (…).

– Pakalbėkime dar apie artėjančius Seimo rinkimus. Pradėjome pokalbį apie vieną esminių Laisvės partijos pažadų rinkėjams – partnerystę. Klausimas lieka neišspręstas.

Tenka stebėti viešąją erdvę, socialinius tinklus, kuriuose matyti Laisvės partijos rinkėjų pasipiktinimas. Ir tą pasipiktinimą reiškia vieši asmenys, kurie prieš ketverius metus buvo vieni aktyvesnių partijos simpatikų.

Dabar yra ir nusivylimo, ir pykčio, kai kada – netgi pasityčiojimų. Ką jūs šiems rinkėjams pasakysite, artėjant spalio 13 dienai?

– Galiu juos suprasti, nes yra labai daug vilčių ir lūkesčių. Ir Laisvės partija labai atvirai komunikavo tą viziją Lietuvai – ne tik vienai kadencijai ar vieneriems metams, bet dešimtmečiui į priekį. Ir tai patraukė daug žmonių. Kada, viena vertus, pavyko daug nuveikti, bet, kita vertus, lieka dar nepadarytų darbų, tai žmonėms reikia sprendimų.

Kalbant apie rinkimus, manau, kad vis tiek Lietuvoje yra šimtai tūkstančių žmonių, kurie pritaria Laisvės partijos atstovaujamoms idėjoms (...).

Tokių žmonių yra labai daug. 2020 metais surinkome maždaug 107 tūkst. balsų. Aš manau, kad dabar Lietuvoje yra dar daugiau žmonių, kurie galėtų patikėti šia vizija ir kuria jie dalijasi su Laisvės partija. (...)

– Tai, jeigu teisingai suprantu, lūkestis yra pagerinti 2020 m. Seimo rinkimų rezultatus?

– Manau, kad žmonių, tikinčių tokia vizija ir Lietuva, kuri turi ambicijų, yra daugiau. Ar Laisvės partijos tikslai Seimo rinkimuose yra gerinti rezultatus – atsakysiu gana realistiškai. Mes laikytume sėkme, jeigu mums pavyktų pakartoti 2020 m. rezultatą.

– Bet ar pavyks? Kaip ir minėta, yra neišpildytų pažadų, matomas pasipiktinimas iš partijos simpatikų.

– Tie tikslai ir turi būti pamatuoti. Pamatuotas tikslas yra pakartoti rezultatą būtent todėl, kad mes beveik ketverius metus buvome valdančiojoje koalicijoje ir metai buvo, švelniai tariant, nelengvi (...).

Tai neprideda visuomenėje tokio džiaugsmo. Natūralu, visi žmonės nori ramybės ir pavargo nuo tų krizių. Mes buvome tie, kurie valdė tas krizes. Aš suprantu, kad yra tam tikras krūvis, kurį turime su ta valdžios patirtimi.

Bet, kita vertus, tai yra ir ištestuota komanda sunkiomis sąlygomis, atvirai komunikuojanti, ką ji nori pasiekti, ir tą daranti. Laisvės partija yra ir saugus pasirinkimas.

Kai anksčiau buvo galbūt rizikingas pasirinkimas, dabar Laisvės partija yra saugus pasirinkimas, nes žmonės tikrai žino, už ką jie balsuoja.

– Artėja dar kiti rinkimai – gal dar tolėliau, bet kitąmet bus Laisvės partijos pirmininko rinkimai. Jeigu Laisvės partijai Seimo rinkimuose nepavyksta išlaikyti turimų mandatų, jeigu nepavyksta sudaryti net frakcijos, ar kitąmet dar bandysite kandidatuoti į partijos pirmininkes? O gal apskritai turite sprendimą, kad perleisite šias pareigas kažkam iš kolegų?

– Dabar mes esame kovoje už ateities Lietuvą – rinkimuose spalio 13 d. Ir dabar kapitonui, ar kaip čia pavadinti, žmogui, kuris stovi su vėliava, vėliavnešiui, svarstyti apie tai, kas būtų, jeigu būtų – tai nevyksta.

Dabar mes dirbame, turime daug darbo, einame, bendraujame su žmonėmis, stengiamės, kaip matėte, ir šią savaitę iki paskutinio momento dar padaryti sprendimus, kurie mums liko nepabaigti. Būtent čia yra mano mintys, o ne ten, kas būtų, jeigu būtų.