Išpuoselėtoje gatvėje – smarvė iš lauko tualeto
(1)Šeimininko nematė nė sykio
Reaguojant į nusiskundimus, „Pajūrio naujienos“ trečiadienio rytą apsilankė Vilniaus g. Nr. 23 namo kieme, kur bendro ūkinio pastato viename sandėliukų malkas tvarkė šio namo gyventojas Algis Markuvėnas.
Vyras neslėpė, kad jų name, kuriame gyvena 3 šeimos, nėra nei vandentiekio, nei tualeto. Geriamąjį vandenį jie perka gretimoje parduotuvėje, o buičiai vandens parsineša iš kapinių. Šulinio prie jų namo nėra. Visos šeimos naudojasi vienu bendru lauko tualetu, įrengtu to paties ūkinio namo gale. Dukart per metus, sakė, išsikviečiantys mašiną-cisterną, kad ištrauktų fekalijas.
Paklaustas, kodėl pačiame miesto centre gyvenantys be jokių patogumų ir be deramos higienos, A. Markuvėnas neslėpė, kad sprendžia ne jis – visi šio namo gyventojai esantys tik nuomininkai.
Savo šeimininko jis per 11 metų – tiek, kiek čia gyvena – nė sykio nėra matęs. Pinigus už nuomą surenkanti ir paštu išsiunčianti šeimininko įgaliota viena šio namo gyventojų, kurios nepavyko pakalbinti. O kur gyvenąs šeimininkas, vyras tikino, nė nežinąs.
Paklaustas, ar niekad nebandė susisiekti su šeimininku ir kalbėtis apie gyvenimo sąlygų pagerinimą, neįgalus A. Markuvėnas neslėpė: „Jeigu pradėtume ieškoti ir reikalauti, mus visus išgintų lauk“. Dabar gi, džiaugėsi jis, gyveną, nes nuomos nedaug temoką – jis 83 eurus už du kambarius su nedidele virtuvėle.
Tikrins tualeto būklę
Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė, paklausta, kaip atsitiko, kad šio namo šeimininkas (jo pavardė redakcijai žinoma), kai buvo renovuojama Vilniaus gatvė, nepanoro pasinaudoti situacija ir prisijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų, atsakė, kad seniūnija nevaldo informacijos, kas įsirengė, o kas neturi nuotekų tinklų. Tai – bendrovės „Kretingos vandenys“ kompetencija.
„Visai kas kita, jei problema kyla dėl aplinkos teršimo. Yra miesto tvarkymo taisyklės, kuriose nurodyta, kaip prižiūrėti viešus tualetus. Jeigu gauname signalą, kad nuotekomis teršiama aplinka ar kyla smarvė, kreipiamės į Savivaldybės Viešosios tvarko skyrių – jie tikrina, kaip gyventojai tvarko nuotekas“, – G. Liobikienė patikino, kad informaciją apie situaciją Vilniaus g. Nr. 23 perduos specialistams, kurie išvien su aplinkosaugininkais patikrins ir įvertins šio namo lauko tualeto būklę: ar jis įrengtas pagal higienos reikalavimus, ar neteršia gamtos, kiek dažnai gyventojai išveža srutas.
Seniūnės žodžiais, naujoms statyboms galioja reikalavimai įsirengti nuosavą gręžinį ir tvarkyti nuotekas, o šis namas likęs su pokariui būdingomis gyvenimo sąlygomis.
Jis yra privatus ir seniūnei nesuprantama, kaip šeimininkas nenori juo pasirūpinti: „Jeigu pats neįstengia tvarkyti savo turto, kuris kelia problemų aplinkiniams, tegul parduoda. Jei Viešosios tvarkos specialistai nustatys pažeidimus, šeimininkas privalės laikytis nurodymų, jei ne – skirs solidžias baudas“, – tikino seniūnė.
Neatitinka išvežamų fekalijų normatyvų
Pagal Europos Sąjungos reglamentą, iki šių metų spalio 1 d. taršių lauko tualetų nebeturėtų likti gyvenvietėse, kur yra daugiau nei 2 tūkst. gyventojų. Gyventojai turėtų prisijungti prie centralizuotų nuotekų tinklų.
Bendrovės „Kretingos vandenys“ vadovė Eglė Alonderienė neslėpė, kad Vilniaus g. Nr. 23 namas jiems nesyk „užkliuvęs“ – viduje nėra santechnikos mazgų, o viešųjų pinigų, kad pagelbėtų prisijunti prie bendros gatvės vandentiekio ir nuotekų sistemos, nesą numatyta jokiuose projektuose. „Iki spalio 1 d. baigiasi ES pratęstas laikas dėl lauko tualetų, kalbėsimės su neprisijungusių namų savininkais. Kiekvieno savininko prievolė – tvarkyti savo buitines nuotekas“, – akcentavo E. Alonderienė.
Duobė, anot E. Alonderienės, išlieka kaip legalus nuotekų tvarkymo būdas. Tačiau duobė privalo būti sandari, kad iš jos fekalijos nepatektų į aplinką, o išmatų kiekis privalo būti reguliuojamas, dažnai jas išvežant. Stebėti, ar laikomasi higienos normų, privalo aplinkosaugininkai.
Paklausta apie lauko tualetą, kuriuo bendrai naudojasi Vilniaus g. 23 namo gyventojai, o fekalijas, kaip teigė A. Markuvėnas, veža tik dukart per metus, E. Alonderienė stebėjosi: „ Ką reiškia dukart per metus išvežti nuotekas iš bendro lauko tualeto, kuriuo naudojasi visi namo gyventojai.
Yra skaičiuoklė, kad vidutiniškai vienas gyventojas per mėnesį suvartoja apie 2,5 kub. m vandens, vadinasi, tiek pat ir nuotekų privalo būti sutvarkyta. Jeigu name gyvena, tarkim, 8–10 gyventojų, per mėnesį jie suvartoja apie 20 kub. m vandens.
Jeigu viena mašina-cisterna talpina 10 kub. m fekalijų, vadinasi, ji turėtų būti kviečiama 2-kart per mėnesį, o ne per metus“, – kalbėjo E. Alonderienė, patikinusi, kad aplink šį namą tinklai yra pakloti, tereikia tik šeimininko noro prisijungti prie jų.
Redakcijos žiniomis, dar šia liepą aplinkosaugininkai tikrins, kaip nuotekas tvarko abipus Akmenos upės esančių Vilniaus ir J. Basanavičiaus gatvių namų savininkai.
Kretingos miesto meras Antanas Kalnius, paklaustas, ar miesto prestižui nekenkia tokie namų ūkiai, kaip pagrindinėje arterijoje – Vilniaus gatvėje – šis užrūgęs Nr. 23 namas, atsakė: „Deja, tai – privatus turtas, o privačią nuosavybę gina LR Konstitucija.
Savivaldybė į jį investuoti negali. Taigi, šia prasme, mūsų rankos surištos. Kretingos miesto centre yra ir daugiau tokių privačių pūlinių, dėl kurių nieko negalime padaryti, tai – ir buvęs „Mėguvos“ viešbutis, ir dabartinis „Sandoros“ draugijai priklausantis namas.“
300
tiek namų ūkių Kretingos miesto aglomeracijoje, įskaitant Kurmaičių, Padvarių, Kretingosdžio gyvenvietes, taip pat – „Vienybės“ ir „Draugystės“ sodininkų bendrijas Bajoruose, nėra prisijungę prie centralizuotų nuotekų tinklų. Į šį skaičių, E. Alonderienės žiniomis, patenka ir negyvenami namai.
Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko komentaras:
– Mano duomenimis, dabartiniame Vilniaus g. Nr. 23 name tarpukariu glausdavosi įvairios įstaigos, veikė Kretingos apskrities teismo nuovada, posėdžiauti atvykdavo netgi Šiaulių apygardos teismo kolegija.
Po 1931 m. tame name įsikūrė Žiemos žemės ūkio mokykla, kurioje mokėsi daugiausiai merginos, nors buvo ir vaikinų – buvo mokoma namų ruošos, amatų, žemdirbystės. Joje dirbo 5–6 dėstytojai, tarp jų – buvęs apskrities agronomas Jonas Raudonis, kurio dvarvietė buvo Žadeikiuose.
Taip pat, sprendžiant pagal istorines nuotraukas, joje galėjo dirbti ir rašytojas Juozas Butkus ( Butkų Juzė), įsikūręs Aukštkalvių kaime, netoli Kūlupėnų. Karo metais ši mokykla persikėlė į Kretingos dvarą.
Pokariu tame name buvo įkurdintos šeimos.
Rašyti komentarą