Ką apie Didįjį karą esame primiršę (2)

Tęsinys. Pradžia - čia

Šie klausimai keliami keturių autorių: Vasilijaus Safronovo, Vyganto Vareikio, Vytauto Jokubausko ir Hektoro Vitkaus Klaipėdos universiteto leidyklos išleistoje knygoje „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija“.

Perkeldama skaitytoją į tarpukarį, knyga primena tai, ką apie Didįjį karą esame primiršę.

Karas atnešė ne tik fizinių nuostolių

Rytų Prūsijoje po demobilizacijos su didesniais ar mažesniais ilgalaikiais kūno ar psichiniais sužalojimais namo grįžo apie 98 tūkst. gyventojų - toks karo suluošintųjų kategorijos dydis šioje provincijoje (apie 4,4 proc. 1925 m.) gaunamas skaičiuojant Rytprūsiams tenkančią proporcinę dalį nuo visos Vokietijos duomenų.

Išvedę iš Rytų Prūsijos duomenų Klaipėdos krašto nuostolius šiuo klausimu, gauname apie 6 tūkst. asmenų, suluošintų karo. Lietuvoje dėl tarnybos kare neįgalumą gavusių asmenų grupės dydį padeda nustatyti jau minėti gyventojų surašymo metu pildyti karo dalyvių blankai.

Tokį neįgalumą, kuris, tiesa, mediciniškai vėliau galėjo būti ir nepripažintas (taip buvo ir Rytų Prūsijoje) surašymo metu deklaravo 3 781 asmuo, arba 6 proc. visų, kuriems buvo užpildyti minėti blankai, 0,4 proc. visų Lietuvos vyrų, 0,2 proc. visų Lietuvos gyventojų (be Klaipėdos krašto).

Tiesa, šis skaičius, palyginti su Rytų Prūsijos duomenimis, neįtikėtinai mažas, ir netgi atsižvelgiant į tai, kad Rusijos kariuomenėje tarnavo gerokai mažiau lietuvių nei rytprūsiečių Vokietijos kariuomenėje, verčia abejoti jo patikimumu.

Gali būti, kad surašinėtojai nustatydavo, jog šie asmenys „tapo invalidais“, tik iš akivaizdžių fizinių trūkumų.

Tuo tarpu iš visų 18 712 asmenų, kurių karo dalyvių blankuose buvo fiksuota, kad jie karo metu patyrė sužeidimų, suluošintųjų galėjo būti gerokai daugiau.

Tačiau karas atnešė ne tik fizinių, bet ir materialių nuostolių. Rytų Prūsijoje materialius nuostolius, kuriuos patyrė provincijos gyventojai ir ūkis apskritai, detaliai skaičiuoti buvo pradėta jau 1914 m. pabaigoje, bet nuostolių dydis buvo tikslinamas per visą karą, renkant medžiagą iš gyventojų, kurie galėjo reikšti pretenzijas dėl nuniokoto ar sunaikinto turto, apskričių bei atskirų institucijų, pavyzdžiui, Bažnyčios.

Vėliausiai skelbtais duomenimis, Rytų Prūsijoje 60 tūkst. pastatų buvo laikomi karo apgriautais iš dalies ir galėjusiais būti nedelsiant atstatytais, o 41 414 pastatų - sugriautais visiškai.

Iš pastarųjų 4 704 pastatai 39 miestuose ir 36 710 pastatų 1 900 kaimo vietovių.

Nuo karo veiksmų nukentėjo daugelis miestų ir miestelių pirmiausia pietinėje ir rytinėje provincijos dalyse.

Iš jų daugiausia nuostolių patyrusiais buvo laikomi Biala, Hohenštainas, Liocenas, Liukas, Ortelsburgas, Zoldau ir pasienio miestelis Prostkenas Alenštaino apygardoje; Darkiemis, Eitkūnai, Galdapė, Gumbinė, Markgrabova, Pilkalnis, Stalupėnai, Širvinta Gumbinės apygardoje; Alenburgas, Dumnava, Girdava ir Tepliava Karaliaučiaus apygardoje.

Sudegė arba buvo apgriauta šimtai viešųjų pastatų - mokyklų, bažnyčių, sunaikinta daug infrastruktūros objektų.

Vyraujančiu žemės ūkiu ekonomikos struktūroje pasižymėjusioje Rytų Prūsijos provincijoje buvo prarasta 135 tūkst. arklių (1/4 visų provincijos arklių), 250 tūkst. karvių ir jaučių (daugiau kaip 1/5), 200 tūkst. kiaulių, 50 tūkst. avių, 10 tūkst. ožkų, 600 tūkst. vištų, 50 tūkst. žąsų.

Iš 432 623 Rytų Prūsijoje per 1910 m. surašymą fiksuotų namų ūkių 100 tūkst. ūkių turtas buvo visiškai sunaikintas, dar 100 tūkst. šeimų neteko dalies savo turto (baldų, drabužių ir kt.).

Taigi buvo teigiama, kad materialūs nuostoliai, susiję su karo veiksmais, palietė 200 tūkst. namų ūkių, arba apie 1 mln. gyventojų , t. y. iš esmės kas antrą rytprūsietį.

Visa tai neskaičiuojant finansinių nuostolių, kurie atsirado dėl markės nuvertėjimo ir kainų augimo, sveikatos nuostolių, kurių kilo dėl nepakankamo aprūpinimo maisto produktais ir t. t.

Komisijos veikla negalėjo apimti teritorijos

Lietuvoje karo veiksmai irgi pridarė didžiulių materialių nuostolių.

Pirmosios jų inventorizacijos ir dalinis atlyginimas Suvalkų gubernijoje ir iš dalies Kauno gubernijoje, kurias 1914 m. ir 1915 m. pradžioje palietė karo veiksmai, vyko dar karo metu.

Tačiau 1915 m. vasarą ir rudenį dėl prasidėjusios Vokietijos okupacijos ir Rusijos valdžios evakuacijos šis klausimas įstrigo, ir naujas nuostolių skaičiavimas prasidėjo tik po to, kai 1918 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Vyriausybė sudarė specialią komisiją, kurios pirmininku buvo paskirtas Jonas Beržanskis.

Pagal Vyriausybės sumanymą panašios komisijos turėjo būti sudarytos valsčiuose, parapijose, apskrityse ir miestuose. Žinome, kad nuostolių patikrinimo ir įkainojimo darbai vyko visus 1919-1920 m., nors Vyriausioji komisija buvo likviduota jau 1919 m. lapkritį, žemesniu lygmeniu veikusias komisijas perduodant vienam ministerijos departamentų.

Duomenys buvo renkami tiek iš valdžios institucijų, tiek iš įstaigų bei pavienių gyventojų.

Tačiau dėl 1918-1920 m. vykusių karo veiksmų komisijos veikla negalėjo apimti tos teritorijos, kuri jai buvo iš pradžių numatyta (pavyzdžiui, Vilniaus ar Gardino).

O ir surinktoji informacija, kaip vėliau buvo pripažįstama, neturėjo „jokios vertybės“, mat nuostolių apskaita, patikėta valsčiams, buvo vedama nesistemingai ir jų dokumentai vėliau saugoti „be jokios tvarkos“.

Tą patvirtinta ir faktas, kad vėliau prie nuostolių inventorizavimo ir įvertinimo klausimo atskiros ministerijos vis grįždavo 1922, 1929, 1931 m.

Remiantis pavieniais dokumentais ir medžiaga, kuri buvo skelbiama tarpukariu, galima konstatuoti, kad tokie miestai kaip Šiauliai, Tauragė, Kybartai, Vidžiai (dab. Baltarusijoje) buvo laikomi karo veiksmų „visai“ sunaikintais, Pabradė, Raseiniai, Panevėžys, Naumiestis, Kalvarija, Pilviškiai, Kuršėnai - sunaikintais.

Dėl karo veiksmų Šiauliuose sugriautais ar apgriautais buvo laikoma 1 900 pastatų, Tauragėje - 410, Raseiniuose - 100, Panevėžyje - 100, Kybartuose - 100, Naumiestyje - 100, Pabradėje - 100, Kaune - 50 pastatų.

Pokariu sudarytas Lietuvos atstatymo komisariatas disponavo duomenimis apie 13 253 Lietuvoje karo metais sunaikintus gyvenamuosius namus ir apie 30 680 negyvenamųjų namų.

Tuo pat metu spaudoje buvo skelbiama, kad faktinėje Lietuvos teritorijoje „dėliai karo veiksmų sudegė 1 200 sodžių su 14 270 ūkių, 2 000 viensėdijų, 270 dvarų ir 50 mažesniųjų miestelių, ankštai su žemės ūkiu surištų, kuriuose sudegė 57 080 trobesių“.

Tačiau šie tiesiogiai su karo veiksmais susiję nuostoliai labiau palietė kai kurias Lietuvos sritis - Suvalkiją, dalį Žemaitijos, Šiaurės rytų Lietuvą ir dabartinį Lietuvos ir Baltarusijos pasienį, kur vyko aktyvesni karo veiksmai, taip pat didesnius miestus.

Net pasikliaudami didžiausiu įvardytu sunaikintų Lietuvos trobesių skaičiumi (57 tūkst.), gautumėme, kad jie sudarė apie 7 proc. visų Lietuvos trobesių.

Pavyko evakuoti vos vieną kitą įmonę

Didžiosios gi dalies Lietuvos gyventojų materialinės netektys karo metais buvo sukeltos visai ne karo veiksmų, o vėlesnių įvykių.

Kaip rašė Jonas Aleksa, „Lietuva nukentėjusi ir betarpiai dėl karo kovų, ir dėl rusų betvarkiai besitraukiančios armijos rekvizicijų, grobimų bei deginimų, ir dėl vokiečių armijos grobimų bei vokiečių okupacinės valdžios teisėtų ir neteisėtų rekvizicijų, ir kitų kraštui patuštinti priemonių“.

Nepaisant to, kad iš būsimosios Lietuvos teritorijos organizuotai į Rusijos gilumą pavyko evakuoti vos vieną kitą įmonę iš Kauno, Novoaleksandrovsko (Zarasų) ir Šiaulių, buvo išvežtos ne tik mašinos, bet ir daug metalo.

„Net ir daugumos Lietuvos bažnyčių varpai buvo išvežti Rusijon. Taigi Lietuvoje likę fabrikai buvo tik apdaužyti fabrikų griaučiai be mašinų ir įrengimų“, - vėliau teigė Domas Cesevičius.

Be viso to, vyko turto rekvizavimas (pavyzdžiui, buvo išsivežta apie 27 tūkst. arklių ), o atsitraukdama Rusijos kariuomenė ir plėšikavo.

Kelerius metus po to truko okupacija, kurios metu vėlgi buvo vykdomos rekvizicijos ar elementarus plėšikavimas. Lietuvos Vyriausybės sudarytos komisijos karo nuostoliams vertinti nuomone, skaičiuojant pagal turto vertę, visos karo rekvizicijos sudarė net 56 proc. Lietuvos karo nuostolių.

Okupacinė valdžia rekvizavo beveik viską, pradedant žemės ūkio produktais, baigiant metalo gaminiais ir įvairiais namų apyvokos daiktais.

Nors už rekvizicijas formaliai buvo atlyginama, šios kompensacijos buvo selektyvios ir neatitiko tikrosios turto vertės.

1919 m. duomenimis, tuometinėje Lietuvos teritorijoje, palyginti su ikikarine situacija, arklių sumažėjo 38 proc., galvijų - 47,7 proc., kiaulių - 44 proc., avių - 30 proc.

Išnyko beveik visi veisliniai arkliai, žemės ūkio kraštas buvo paliktas iš esmės be mechaninio inventoriaus. Sumažėjus gyvulių skaičiui ir daugeliui dvarų savininkų pasitraukus į Rusijos gilumą, 1916-1917 m. dirvonavo apie 35 proc. Lietuvos žemės ūkio laukų.

Dėl rekvizicijų ir įvestų draudimų gerokai krito ir krašto žemės ūkio produktyvumas.

Visus šiuos nuostolius, jau neminint, skirtingais duomenimis, 63 arba 96 tūkst. ha (atitinkamai 7,5 arba 12 proc.) iškirsto Lietuvos miško, daugelis Lietuvos gyventojų pajuto tiesiogiai. Be viso to, Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijose 207 tūkst. indėlininkų prarado Rusijos imperijos taupomosiose kasose ir kredito kooperatyvuose turėtus indėlius, o likusias gyventojų santaupas sužlugdė okupacijos metais vykdyta finansinė politika ir Vokietijos markės infliacija.

Tokiu būdu ir Rytų Prūsijoje, ir Lietuvoje buvo suniokoti ne tik viešieji pastatai, infrastruktūros objektai, bet didžiulių nuostolių patyrė ir daugybė individualių ūkių bei gyventojų.

Tuo sunkiau tuos nuostolius pakelti būdavo tais atvejais, kai žmonės nežinodavo, kaip tiksliai tie nuostoliai atsirado. Abiejuose regionuose būta nemažai atvejų, kai tie, kurie pasitraukdavo iš savo namų laikinos evakuacijos metu, sugrįžę tuos namus rasdavo geriausiu atveju jau apiplėštus, o kartais ir visiškai nuniokotus.

Tačiau Lietuvoje dėl ilgesnės okupacijos ir ilgesnio laiko, kurio daugeliui karo išgintųjų ir pabėgėlių reikėjo norint sugrįžti, būta daugybės atvejų, kai pasitraukusiųjų namus užimdavo kaimynai, pažįstami arba nepažįstami žmonės.

Kai kuriais atvejais, pokariu grįžę į savo namus ir radę juos užimtus, sugrįžėliai sugebėdavo su naujaisiais šeimininkais rasti bendrą kalbą.

Tačiau visai kitaip buvo, pavyzdžiui, Kaune: grįžtantieji iš Rusijos „manė rasią savo butus arba krautuves Kaune, kur jie prieš karą gyveno arba dirbo, niekieno neužimtus. Tačiau atvažiavę pamatė, kad jų butai, krautuvės kitų žmonių užimtos, todėl dėl tokios “neteisybės„ sugryžėliai visiems skundžiasi“.