Klaipėdoje perlaidojami krašto prijungimui prie Lietuvos vadovavusio J. Budrio palaikai

Ketvirtadienį palaikai parskraidinti į Lietuvą. Juos parlydėjo apie dešimt J. Budrio šeimos giminaičių.

„Jaučiuosi pagerbtas, kad Jono ir Reginos pelenai grįžta į gimtinę, iš kurios jie buvo priversti bėgti. Šis nuostabus kvietimas grįžti pas mano giminę, į jų gimtąjį kraštą ir protėvių poilsio vietą, išties jaudina“, – sakė jo anūkas, JAV gyvenantis Timothy Budrys (Timotis Budrys). 

Kaip skelbė Vyriausybė, J. Budrį galima vadinti istorine asmenybe, žvalgu, kontržvalgybininku, pagrindiniu 1923 metų uostamiestyje vykusio sukilimo vadu, šio krašto gubernatoriumi, o jo žmoną Reginą – telegrafo ryšininke, Lietuvos konsulato Amerikoje darbuotoja ar kitais istorijos puslapiuose juos įrašiusiais vardais. 

Penktadienį už J. Budrį ir jo sutuoktinę numatytos mišios Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, o vėliau vyks perlaidojimo ceremonija Klaipėdos skulptūrų parke esančiose Senosiose kapinėse.

JAV likę giminaičiai rengiasi šeštadienį vyksiančiam dalies pelenų perlaidojimui Čikagoje, Tautinėse kapinėse.

Po Pirmojo pasaulinio karo, nuo 1920 metų Klaipėdą administravo Prancūzija, palaikoma sąjungininkių. Nors uostamiesčio klausimas buvo keliamas tarptautinių derybų metu, Lietuva palankaus sprendimo nesulaukdavo.

1923 metų sausį Klaipėdoje įvyko ginkluotas sukilimas, kai apie 1100 Lietuvos savanorių sausio 10-osios naktį pradėjo karinę operaciją, siekdami susigrąžinti uostamiestį. Tikslingai suplanuota operacija pavyko 1923 metų sausio 15 dienos naktį.

Po jėga iškovotų paliaubų, 1923 metų vasario 16 dieną Ambasadorių konferencijoje buvo priimtas sprendimas Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos.

Šių įvykių sukakties proga Seimas 2023 metus paskelbė Klaipėdos krašto metais.

J. Polovinskas-Budrys nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 metų kovo buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu.

Po sėkmingo Klaipėdos krašto užėmimo J. Budrys uostamiestyje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos – Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas.

Tolesnė jo karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, nuo 1928 metų jis dirbo diplomato darbą – iš pradžių Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964-aisiais buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.

J. Polovinskas-Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu.

J. Budrys ir jo žmona buvo palaidoti Čikagoje, tačiau prie Klaipėdos krašto prijungimo prisidėjęs vadas buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti savame krašte.