Laiškas keliavo 51 metus iki gavėjos, tačiau ji neprisimena, kas laišką siuntė

„Pagalvojau, kad kažkas pokštauja“, – sakė Genovefa Klonovska, kai jai įteikė laišką, kuriame buvo rankų darbo spalvota rožė ir dvi popierinės lėlės.

Šis kartu su 17 kitų laiškų šią vasarą iškrito iš ventiliacijos angos dėl Vilniaus pakraštyje buvusio pašto patalpose vykdomo remonto.

„Darbininkai pasiūlė senus laiškus išmesti, bet aš vietoj to paskambinau į paštą, – pasakojo pastato savininkas Jurgis Vilutis. – Labai džiaugiuosi, kad jie susidomėjo“.

Laiškus iš septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio pradžios greičiausiai paslėpė nesąžiningas pašto darbuotojas po to, kai juose ieškojo grynųjų pinigų ar vertybių.

Lietuva tada buvo Sovietų Sąjungos dalis, o siuntėjai buvo emigrantų giminaičiai arba susirašinėjimo draugai iš tokių vietų kaip Australija, Lenkija ar Rusija.

Vilniuje pasikeitė gatvių pavadinimai ir jų numeracija, o pašto darbuotojai ištisus mėnesius ieškojo tinkamų namų ir kalbėjosi su esamais nuomininkais bei kaimynais, sekdami, kur persikėlė gavėjai.

Iš visų ieškomų buvo rasti tik penki gavėjai. Kai kuriais atvejais mirusių gavėjų vaikams buvo įteiktas pamestas laiškas.

„Jautėme moralinę pareigą tai padaryti“, – pabrėžė Lietuvos pašto Klientų patirčių skyriaus vadovė Deimantė Žebrauskaitė.

„Viena ponia palygino patirtį su žinutės gavimu iš butelio, įmesto į jūrą. Žmonės buvo emocionalūs. Kai kurie jautėsi matę savo mirusių tėvų kasdienybės dalelę“, – pasidalijo D. Žebrauskaitė.

Laiške G. Klonovskai, atsiųstame iš Kočarų Lenkijoje ir antspauduotame 1970 m., mergina, vardu Ewa, skundėsi, kad autobusai nebepasiekia kaimo, todėl jai tenka vaikščioti esant minus 23 laipsnių šalčiui, ir prašo aktorių nuotraukų.

Dabar 60 metų G. Klonovska neprisimena Ewos. Tikriausiai ji parašė Ewai po to, kai laikraštyje rado adresą, reklamuojamą susirašinėjimo draugams, ir santykiai nutrūko po to, kai laiškas nebuvo pristatytas.

„Taip gerai, kad laiškas buvo nereikšmingas. Netektis nepakeitė gyvenimo, – džiaugėsi G. Klonovska. – O jeigu jie įteiktų pamestą piršlio laišką jo meilei, o jų vestuvės taip ir neįvyktų?“