Lietuviška vidurvasario magija

Šiąnakt švęsime magišką naktį - vidurvasario, vasaros saulėgrįžos, Rasos, Kupolinių, Joninių šventę. Tinka visi pavadinimai. Jei sakysime, kad ši naktis trumpiausia, būsime šiek tiek neteisūs. Astronominė saulėgrįža jau įvyko pirmadienį. Per Jonines diena viena minute bus trumpesnė nei prieš dieną. Ir vis tiek ši naktis bus magiška - laužai, dainos, žiedai, vainikėlių plukdymas. Ir visi sakys, kad ji trumpiausia metuose.

Nes taip sakydavo mūsų protėviai, kurie astronominių prietaisų dar neturėjo. Kažkas pasiūlys ieškoti paparčio žiedo. Eisime, nors ir žinome, kad papartis apskritai nežydi. Pasak etnologo, prof. Liberto KLIMKOS, paparčio žiedo ieškojimas reiškia, kad mes vis dar turime viltį, turime norą siekti svajonės.

Atsivėrimas lietuvybei

Pasak lietuvių tautos kultūros, folkloro ir istorijos žinovo L.Klimkos, tradicija švęsti vidurvasario šventę būdinga tautoms, gyvenančioms vidutinio klimato juostoje. Kur vasarą ir žiemą būna didelis skirtumas tarp dienos ir nakties. Taip pat ir Baltijos areale. Tik kiekvienoje tautoje vis kitaip.

Švenčia ją švedai, labai ją mėgsta latviai. Latvijoje vasarvidžio šventė vadinama Lyguo ir švenčiama ugningiau nei pas mus. Lietuvoje tradicinė baltų vidurvasario šventė yra Rasos, kurios vėliau buvo sutapatintos su švento Jono diena ir pavadintos Joninėmis.

Autentiškas baltiškas saulėgrįžos šventės pavadinimas nėra žinomas. Rasos, Kupolės ir kiti pavadinimai - jau krikščioniškų laikų paveldas.

„Mūsų Rasų šventė - kaip laužo liepsna. Tai prigęsta, tai vėl suliepsnoja. Rusijos imperijos prispausti vidurvasario šventę buvome primiršę. 1885 metais pagal Prūsijos kronikų aprašymus ant Rambyno kalno ją bandė prikelti Vydūnas su lietuvininkų chorais.

Tarpukariu šią tradiciją tęsė šaulių organizacija, jaunųjų ūkininkų būreliai. O didysis atgimimas išaušo 1967 metais, kai į Kernavę susirinko nedidelis būrelis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų. Dauguma jų priklausė Indijos bičiulių draugijai, kurios veikla sovietmečiu buvo oficialiai leidžiama.

Todėl būtent jie surengė šią šventę ant Kernavės piliakalnių. Po to perėmė universiteto žygeivių klubas, folkloro sąjūdis. Tie metai tapo žinomo Vilniaus kraštotyrininkų klubo „Ramuva" gimimo metais. Nuo tada vidurvasario šventimas nebenutrūko. Bet organizatoriai buvo persekiojami neva už piliakalnių mindymą", - pasakojo etnologas.

Pirmosios šventės Kernavėje ir jose tvyrojusi tautinė dvasia tuomet ne vienam tapo dvasiniu atsivėrimu lietuvybei.

Nusilenkimas tėviškės gamtai

„Rasų šventė kildinama nuo rugių žydėjimo. Senovės lietuviai rugių žydėjimą vadino „rasojimu". O rugiai tai - duona.

Ar gali būti kas nors svarbiau už duoną? Senovėje žemdirbių tautai tai buvo labai svarbi šventė. Senieji lietuviai rugių gyvenimą talpino į mėnulio mėnesį. Sakydavo, rugiai žydi devynias dienas, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs.

Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Štai iš kur šventės pavadinimas „Rasos". Ilgiausią metų dieną labai svarbu buvo vasarvydžio burtai. Merginos savo likimą burdavo, ištekės už turtingo ūkininko ar už padienio darbininko. Atlikdavo apeigas su ugnimi, vandeniu ir žolynais, kad likimas būtų palankesnis.

Vainikus arba pasidėdavo nakčiai po galva, tikėdamosi susapnuoti savo būsimąjį, arba plukdydavo upe ir žiūrėjo, kur nuplauks ir su kuriuo susitiks", - sakė etnologas L.Klimka.

Pasak mokslininko, saulėgrįža - mūsų tėviškės gamtos pagerbimas, o šventinės apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi įtvirtindavusios žmonių bendruomenės santarvę su gamtos galiomis.

Pagal senoviškus papročius vainikus iš devynių žolynų pindavo ne tik galvai papuošti. Jais apjuosdavo šaltinius, šulinėlius. Tai buvo meldimas turėti gero, gryno vandens.

Trypia sakralumą

Kaip sakė L.Klimka, lietuviui magiškas skaičius yra 9. Ne 13, ne 7, o - 9. Šis skaičius iš tų laikų, kai lietuviai dar gyveno pagal mėnulio kalendorių. O laikėsi jo ilgai. Tai liudija rašytiniai šaltiniai, daiktiniai įrodymai.

„Savo paveldą mes arba privalome gerbti ir saugoti, arba turėsime prisiimti tai, ką siūlo Europos Sąjunga. Bet gi kokį paveldą, šventes mums gali pasiūlyti Europos Sąjunga? Tik ne tai, ką šventė lietuviai.

Dabar mums siūloma švęsti vaivorykštę. Liepia švęsti, ir pinigus tam duoda. Duoda dažų perėjoms nudažyti. Senovės lietuviai žinojo, ką sakyti apie tuos, kuriuos dabar siūloma garbinti.

Dabar randama įvairiausių pateisinimų - laisvė, ne laisvė. Labai gera teisinti, kai paremiama pinigais. Ir dosniai. Lietuvoje visada buvo tam tikras procentėlis marginalų, bet jie nelipo ant galvų, kaip dabar. Jie dabar diktuoja mums madas. Ne išmintingieji, ne intelektualieji vadovauja valstybei, o kažkieno pinigai", - nerimauja profesorius.

Anot etnologijos mokslininko, labiausiai liūdina, kad mokyklose yra naikinamas patriotizmas. Niekas mokykloje nekalba apie senovinius papročius, jų gilumą, apie vidurvasario sakralumą. Atėjo pas mus Valentino diena, net Padėkos ir net Patriko dienų minėjimai įžengė.

Bet tai nereikalingos svetimybės. Vaikai nesupras, jei jiems nebus mokykloje aiškinama, kas sava, o kas svetima. Mokykloje aiškinama, kas yra gėjai ir kas lesbietės, virkaujama, kad labiausiai nuskriausti ir labiausiai nelaimingi yra LGBT. Jei mes to neišgyvendinsime, būsime paskutinė karta, kuri vadinama lietuviais.

Tam nepasiduos didelės tautos, turinčios per 10 milijonų žmonių, bet mes - maža ir mažėjanti Lietuva.

Sidebar placeholder