Lietuvių kalbos besimokanti ukrainietė Darja: jei mano tautiečiai Lietuvoje kalba rusiškai, tai kolonijinis mąstymas, kurį rusai iš mūsų išmušinėja raketomis

(4)

Lietuvoje gyvena daugiau nei 40 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, absoliuti dauguma kurių yra moterys ir vaikai. Bent jau dalis pabėgėlių tikėtina liks Lietuvoje visam laikui, nes grįžti tiesiog nebėra kur – namai sugriauti, o ir laikas daro savo. Kuo ilgiau žmonės gyvena svečioje šalyje, tuo tvirčiau su ja ima sietis visos gyvenimo sritys.
 

Tokiu atveju, dažnas suvokia, kad lietuvių kalbos mokėjimas yra praktiškai neišvengiamas, norint įsilieti į darbo rinką ir visuomenę.

Paradoksalu, bet net ir labai stengiantis, koją neretai pakiša lietuvių nekantrumas – vos supratę, kad kalbasi su ukrainiečiu, mūsų tautiečiai dažniausiai nedelsiant pereina prie rusų arba anglų kalbos, o tai labai sumenkina galimybes lavinti lietuvių kalbą tiesiogiai bendraujant.

Iš Zaporižės kilusi vadybos specialistė Darja Belikova su dešimtmete dukra į Lietuvą atvyko karo pradžioje, kai Zaporižės srityje virė įnirtingi mūšiai.

Anglų ir prancūzų kalbas mokanti moteris greitai rado kvalifikuotą darbą Vilniuje, bet tuo neapsiribojo ir nedelsdama ėmė mokytis lietuvių kalbos.

Jos žinios jau atitinka pirmąjį arba pradinį bendravimo lygį, tačiau moteris pripažįsta, kad lietuvių kalbą įvaldyti jai sekasi gana lėtai.

Darja pasidalino savo adaptacijos Lietuvoje patirtimi su Alfa.lt skaitytojais:

– Prisitaikymas prie gyvenimo svečioje prasideda nuo biurokratijos. Kokie potyriai bendraujant su Lietuvos valstybinėmis žinybomis?

– Kaip aukštas vadovaujančias pareigas ėjusi vadybininkė, galiu pasakyti, kad šiuo atžvilgiu pritapti Lietuvoje buvo labai lengva.

Ukrainiečiams buvo sudarytos puikios sąlygos tvarkytis formalumus. Be to, mums automatiškai buvo atverta darbo rinka ir jei surandi darbdavį, kuris sutinka priimti tave į darbą, gali pradėti jau kitą dieną.

Mano dukrai radosi vieta mokykloje vos kelios dienos po atvykimo.

Kai dukrai buvo 39.7 temperatūra, tą pačią dieną patekome pas gydytoją, o kai ji patyrė traumą mokykloje, man atskubėjus ten jau buvo atvykusi greitoji medicinos pagalba.

Abiem atvejais pagalbos sulaukėme visiškai nemokamai. Žinau, kad čia gali tekti ilgai laukti, kol patenki pas gydytoją konsultacijai, tačiau juk tai ne vien ukrainiečiams – lietuviai laukia lygiai tiek pat. Lietuvoje ukrainiečiams sukurtos puikios sąlygos.

– Kada pradėjote mokytis lietuvių kalbos? Ar jau pavyksta susikalbėti lietuviškai?

– Pirmomis savaitėmis Lietuvoje. Pirmiausia man padėjo pažįstama pradinių klasių mokytoja Kaune, kur gyvenome, kol radau darbą Vilniuje.

Vėliau užsiražiau į nemokamus nuotolinius kursus, skirtus specialiai ukrainiečiams.

Galiausiai, lietuvių kalbos dėstytoją nusamdė įmonė, kurioje dirbu. Šiai dienai pasiekimai tokie, kad lietuviškai galiu užsisakyti restorane ir man atneša tai, ko norėjau.

Pažanga priklauso nuo to, kiek gali skirti laiko mokymuisi, namų darbų atlikimui.

Taip pat yra ir daugeliui suaugusiųjų būdinga kalbos barjero baimė. Kai klausausi lietuviško dialogo įrašo kursuose, suprantu viską.

Bet juk ten parinkti žodžiai ir išsireiškimai, kuriuos jau išmokau. Kai klausausi kolegų pokalbio darbe, suprantu tik žodį „blemba“ (juokiasi).

Šiai dienai pasiekimai tokie, kad lietuviškai galiu užsisakyti restorane ir man atneša tai, ko norėjau.

Viena iš problemų – praktikos trūkumas. Darbe mano kalba – anglų, o pavyzdžiui restorane, kai bandau susikalbėti lietuviškai, vos pajutę, kad man sunku, žmonės iš karto prabyla rusiškai arba angliškai.

Daro tai dėl mano patogumo, o iš dalies ir dėl to, kad šitaip patys gali greičiau su manimi susikalbėti.

Kartais net pažadu arbatpinigių, kad tik padavėjas pakentėtų ir pasikalbėtų su manimi lietuviškai. Svečioje šalyje neretai susiduri su būtinybe kalbėti vietos kalba, bet Lietuvoje to iš esmės nėra.

Kalbos reikia, bet gali išgyventi ir mokėdamas kitas kalbas. Tai ir pliusas ir minusas vienu metu.

Judu į priekį žingsnis po žingsnio: iš pradžių išlavėjau pakankamai, kad lietuviškai galėčiau „nuo iki“ susikalbėti restorane, o tada ėmiausi to paties lygmens drabužių ar maisto produktų parduotuvėje.

Be to, jau suprantu bendrą informaciją vidinėje darbovietės komunikacijoje. Jei gavau elektroninį laišką, kad biure kažkuriuo metu bus atjungta elektra, suprantu tai be Google vertėjo.

Štai tokie pasiekimai po 5 mėnesių mokymosi. Pripažinsiu, man trūksta laiko – darbas, vaikas… Namų darbams tikrai ne visada galiu skirti laiko.

– Mokate anglų ir prancūzų kalbas. Palyginus su jomis, lietuvių kalba sudėtinga?

– Lietuvių kalba iš tiesų sunki. Bent jau daug sunkesnė už anglų. Skirtingai nuo anglų kalbos, negana išmokti būdvardį ir daiktavardį – reikia žinoti jų derinius ir formas.

Tarkime, moku žodžius namai, turiu ir katė, bet taisyklingai pasakyti, kad Ukrainoje namie palikau katę – problema. Reikia taikyti tinkamas žodžių galūnes.

Manau, kad daugeliui ukrainiečių mokymąsi apsunkina ir tai, kad lietuvių – pirmoji užsienio kalba, kurią jie rimtai mokosi, o tai dar labiau pakelia moralinį barjerą.

Į Lenkiją atvažiavęs ukrainietis beveik tuoj pat sugeba perskaityti užrašus ir nebijo mėginti susikalbėti, o lietuvių kalba mums visiškai nepažįstama.

– Anaiptol ne visi ukrainiečiai mokosi lietuvių kalbos, nors netrukus įsigalios tam tikri reikalavimai norint dirbti tam tikrus darbus. Kaip vertinate tokius reikalavimus užsieniečiams?

– Tai visiškai teisingi reikalavimai. Mes nesame namie ir čia yra savos sąlygos.

Mes suaugę žmonės ir turime puikiai suvokti pasirinkimą – laikytis čionykščių taisyklių arba ne.

Net jei esame pabėgėliai, o ne darbo migrantai. Visiškai normalu, jei žmogus nesutinka su reikalavimais ir išvyksta iš šalies.

Nenormalu, jei reikalavimus jis atmeta, bet pasilieka. Sunku? Taip, bet kol neišmokai lietuvių, dažniausiai gelbėja anglų arba rusų kalbos.

Tik vieną sykį susidūriau su pardavėja, kuri kalbėjo tik lietuviškai. Beje, be galo didžiuojuosi lietuviais, matydama, kad jaunoji karta praktiškai nebekalba rusiškai – jūs atmetėte imperijos kalbą ir tai nuostabu.

Tai, kad kai kurie ukrainiečiai į Lietuvą vietoje mūsų kalbos atsivežė rusų – gėdinga ir skaudu.

– Prasidėjus karui į Lietuvą atvyko dešimtys tūkstančių ukrainiečių, bet gatvėje mes daug dažniau girdime juos kalbant ne ukrainietiškai, o rusiškai.Girdime rusišką šansoną, sklindantį iš automobilių su ukrainietiškais numeriais. Kodėl?

– Todėl, kad daugeliui mano tautiečių būdingas kolonijinis mąstymas. Dabar rusai jį iš mūsų išmušinėja raketomis.

Zaporižės parduotuvėse iki 2020 m., kai tam pradėta skirti dėmesį, ukrainiečių kalbos nebūtumėte išgirdę.

Aš pati vien ukrainietiškai viešose vietose ėmiau kalbėti 2021 m. ir laikiau pergale vien jau tai, kad niekur nesulaukiau neigiamų reakcijų.

Tai, kad kai kurie ukrainiečiai į Lietuvą vietoje mūsų kalbos atsivežė rusų – gėdinga ir skaudu.

Ypatingai žinant, kad visi jie moka ukrainiečių kalbą. Jei žmogus jums aiškina, kad nemoka – jis tiesiog „vatnikas“.

Norėčiau, kad lietuviai suprastų, kad turime tokių problemų, kaip pavyzdžiui senesnės kartos žmonių simpatijos sovietinei praeičiai arba net ir dabartinei Rusijai.

Jie dešimtmečiais gyveno veikiami sovietinės ir rusiškos propagandos. Juk ir lietuvių tokių pasitaiko.

Tai keičiasi. Ir jei aptarnavimo srityje Lietuvoje dirbantis ukrainietis su jumis pradeda kalbėti rusiškai, veikiausiai daro tai todėl, kad nesitiki, kad jūs suprasite ukrainietiškai – renkasi, kaip jam atrodo, lengviausią būdą susikalbėti.

Šiuo požiūriu lietuvių tauta man yra didis pavyzdys ir tikiu, kad ukrainiečiai iš jo pasimokys. Ištisos ukrainiečių kartos buvo naikinamos ir žalojamos dvasiškai.

Šiandien nebe taip svarbu, kokie yra mano tėvų kartos įsitikinimai. Svarbu, kaip mąsto ir mąstys mūsų vaikai.

Kiekviena tauta privalo daryti pasirinkimus dėl savo ateities ir dabar ukrainiečių laikas aiškiai pasirinkti.

Visgi, pasikartosiu: nėra jokio pateisinimo tam, kad ukrainiečiai atsivežė rusų kalbą į gatves tų šalių, kurios įdėjo tokias milžiniškas jėgas į kovą prieš imperiją.

Jei sutiksite gatvėje mane su dukra, būkite tikri, kad išgirsite, kad mes kalbame ukrainietiškai.

– Kada nors karas baigsis. Ar grįšite į Zaporižę?

– Šiandien tai pats sunkiausias klausimas ir tiesiai pasakysiu, kad atsakymo neturiu.

Esu labai į darbą orientuotas žmogus. Tiek, kad net dukrai tenka „konkuruoti“ su mano darbu. Lietuvoje aš dirbu, o kaip būtų grįžus namo? Mano darbas Ukrainoje baigėsi antrąją karo dieną.

Tiesiog pirmąją karo dieną aš to dar nesupratau. Šiandien naujienose skaitome, kad rusai smogė kokiai nors įmonei Zaporižės srityje.

Džiaugiamės, jei nėra aukų, bet tuo pačiu metu suvokiame, kad bent keliasdešimt žmonių neteko darbo.

Taip, kada nors viską atstatysime, bet šiems žmonėms vaikus reikia maitinti šiandien.

Taigi, kai manęs klausia, ar aš grįšiu po karo, pati savęs klausiu: o kada baigsis karas, o ar dar bus mano namai, ar juos sumals į dulkes rusų raketą?

Todėl šiandien negaliu atsakyti jūsų klausimą, tiesą sakant, kol kas net negalvoju apie tai.
 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder