Lietuvos muzikos ir teatro akademija.„Wikimedia Commons“ nuotr.
Tragedija įvyko 1925 m. gegužės 6 d., kai Vilnių valdė Lenkija, o tuo metu aptariamame statinyje veikė Vilniaus Joachimo Lelevelio vardo gimnazija.
Šis faktas atrodo lyg ir užmirštas Lietuvos istorikų, nes šių eilučių autoriui nepavyko rasti išsamesnio mokslinio straipsnio, analizuojančio Vilniaus mokyklos žudynes. Į dienos šviesą kraupią istoriją neseniai ištraukė Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros docentas, menotyrininkas Juozapas Blažiūnas ir aprašė ją savo socialinio tinklo paskyroje.
Mokslininkas rašė, kad lemtingąją dieną „11 val. 5 min. prasidėjusio brandos egzamino metu mokinys Stanislovas Lavrinovičius nereagavo į egzaminų komisijos pastabas nutraukti pokalbius su kolega.
Gimnazijos direktorius Bieganskis priėjo prie Lavrinovičiaus ir paėmė iš jo egzaminų lapą.
Tą pačią akimirką mokinys išsitraukė revolverį ir pradėjo šaudyti, o pasibaigus šoviniams išsitraukė granatą, kuri sprogo jo rankose.
Žuvo mokinys Adamas Zagorskis, kuris bandė pridengti nuo šūvių direktorių. Taip pat žuvo mokinys Tadeušas Domanskis, kuris bandė atimti granatą.
Vėliau nuo patirtų sužeidimų po aštuonių valandų mirė mokytojas Česlavas Jankovskis. Buvo sužeistas direktorius ir aštuoni mokiniai“.
„Iš karto po granatos sprogimo šaunamąjį ginklą išsitraukė ir Lavrinovičiaus draugas Janušas Obranbalskis, kuris pradėjo šaudyti į egzaminų komisijos narius.
Nepataikęs Obranbalskis išbėgo į koridorių ir metė granatą. Granata nesprogo, nes buvo neištrauktas saugiklis.
Tą pačią akimirką Obranbalskis nusišovė.“
Išpuolis pareikalavo penkių gyvybių, įskaitant abiejų užpuolikų.
„Vėliau po tragedijos atliekant tyrimą buvo išsiaiškinta, kad abu mokiniai kruopščiai planavo išpuolį: vienoje mokyklos patalpoje buvo rasti du kilogramai sprogmenų ir daug puolamųjų granatų.
Taip pat rastas ir Obranbalskio atsisveikinimo laiškas.“
Motyvai: komunizmas, ultrapatriotiškumas ar psichologinė įtampa
Įvykiai prikaustė to meto visuomenės dėmesį, ir netrukus buvo pradėta ieškoti kaltų.
Atsirado manančių, kad už Vilniaus mokyklos žudynių gali kyšoti kruvinos Kremliaus ausys. Šios versijos šalininkai akcentuoja, jog studentai turėjo karinio lygio ginklų, o tai rodo, kad jie galėjo bendrauti su sovietų agentais.
Alfa.lt paklausus, ar sutinka su tokiu situacijos įvertinimu, tragediją aprašęs J. Blažiūnas teigė, kad bandymas išpuolį paaiškinti susiejant jį su komunistine ideologija „neturi absoliučiai jokio pagrindo“.
Anot jo, netrukus po tragedijos buvo bandoma kažkam suversti kaltę – šiuo atveju komunistams ar komunistinei ideologijai.
Šį įvykį sunku buvo pripažinti dėl to, kad šaudynes pradėjęs S. Lavrinovičius buvo legionierius, žygiavęs į Vilnių, kovęsis Liucijaus Želigovskio armijoje, artimas sukarintoms organizacijoms ir staiga surengė tokį išpuolį, per kurį žuvo katalikai lenkai.
O tai neleido sakyti, kad buvo tautiniai ar religiniai pagrindai.
„Kratų metu nerasta jokios literatūros, neatsekta jokio ryšio su pogrindinėmis komunistų organizacijomis“, – pridūrė Alfa.lt pašnekovas.
Argumentą dėl ginklų J. Blažiūnas atrėmė, primindamas faktą, kad tragedijos kaltininkai priklausė sukarintai organizacijai, panašiai į mūsų šaulius, tad jie galėjo turėti ginklų namuose.
Nors tai nebuvo legalu, ginklų namuose laikydavo daug kas.
Mokslininkas aiškindamas užpuolikų motyvacijas teigė, kad čia suėjo daug dalykų į vieną krūvą.
Pirma, įtampa tarp direktoriaus ir mokinių. J. Blažiūnas pabrėžė gimnazijos direktoriaus Bieganskio charakterį – jis buvo kietakaktis, griežtas ir nenuolaidžiaujantis, o šie du mokiniai gan nepaklusnūs, kalbantys per egzaminą, besisukinėjantys, nereaguojantys į perspėjimus.
Antras dalykas, anot pašnekovo, galbūt net svarbesnis, yra ultrapatriotizmas ir nesugebėjimas prisitaikyti prie įprasto visuomenės gyvenimo būdo po patirčių armijoje.
„Tai buvo savo jėgos, karingumo, ultrapatriotiškumo demonstravimas: kaip čia dabar, iš tokio legionieriaus atima egzaminų užduotis ir nebeleidžia toliau mokytis!
Čia panašiai, kaip sovietų laikais Antrojo pasaulinio karo veteranai visur eidavo be eilės; bardavosi, kad jų niekas neklauso; auklėdavo jaunimą. Įtariu, kad čia tas pats variantas – legionierius pyktelėjo, kad jo nepriima su tam tikra pagarba, o direktorius buvo kietakaktis“ , – apie kruvino konflikto motyvus svarstė J. Blažiūnas.
Pokalbio pabaigoje mokslininkas atkreipė dėmesį, kad atsisveikinimo raštelis ir ginklų sankaupos rodo, kad jie galbūt turėjo ir kitokių tikslų, bet viskas susiklostė ne taip, kaip jie planavo.
„Žudynės gimnazijoje galbūt užkardė tolimesnių įvykių eigą, kuri galėjo būti daug žiauresnė“, – sakė jis.
Įvykis nuaidėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje
Apie žudynes Vilniaus mokykloje rašė užsienio laikraščiai: nuo amerikiečių dienraščio „The New York Times“ iki Australijos ir Naujosios Zelandijos spaudos.
Kaip atrodė tragediją nušviečianti antraštė Australijoje, galite pamatyti žemiau.
Australijos dienraštis The Argus, 1925 m. gegužės 9 d. Trove nuotr.
Įvykusios šaudynės buvo smarkiai aptarinėjamos ir lietuviškoje spaudoje.
Netrukus, gegužės 7 d., laikraštis „Vilniaus aidas“ pranešė apie nelaimę ir atskleidė keletą faktų, galėjusių lemti kaltininko veiksmus. „Gimnazijos salėj ėjo išleidžiamieji VIII k. kvotimai.
Vienas tos klasės mokinių Lawrynowicz, jau dvejus metus išsėdėjęs VIII klasėj ir dabar neprileistas prie kvotimų (kiti sako, kad tą dieną neišlaikęs fizikos kvotimų) išsitraukęs iš kišenės revolverį ir šovė į ten pat buvusį direktorių Bieganskį, tačiau nepataikė“, – rašė to meto žurnalistai.
Minėtas leidinys gegužės 9 d. pirmajame puslapyje išspausdino straipsnį pavadinimu „Ne jų vienų kaltė“, kuriame įvykių amžininkai svarstė apie tragedijos priežastis.
„Toliau, jaunuomenės sudemoralizėjimo kaltininkai yra visi tie, kurie įvairių tautų kovų laiku į tą darbą įtraukia nesuaugusią jaunuomenę, tuo būdu skiepydami jautriose sielose artimo neapykantą, niekinimą ir labai dažnai net jo gyvasties nebranginimą“, – rašoma straipsnyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą