Popieriuje ši strategija yra seniai išdėstyta, tačiau jos veiksmingumas veikiausiai gali būti patikrintas tik praktiškai.
Kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, ne visi „popieriniai“ planai veikia, ypač kilus tokio masto krizei kaip karinė agresija.
2008 m. karo metu Sakartvelas sėkmingai mobilizavo daugiau nei 10 tūkst. karių, tačiau nė vienas jų taip ir nepasiekė veikiančių dalinių.
Nulinė tolerancija okupantui
Spalio 7 d., minint Krašto apsaugos dieną, ministras Arvydas Anušauskas akcentavo pilietinio pasipriešinimo svarbą ir teigė, kad ši strategija yra toliau tobulinama.
Kiek šiandien Lietuva pasirengusi įgyvendinti pilietinio pasipriešinimo strategiją, jei iškiltų karinė grėsmė?
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus portalui Alfa.lt pirmiausia pabrėžė, kad ši pilietinio pasipriešinimo koncepcija susideda iš dviejų elementų – priešinimosi ginklu ir taikaus.
Ginkluotas piliečių pasipriešinimas yra sudedamoji Gynybos plano dalis ir daugiausia apibrėžia partizaninę kovą priešo okupuotoje teritorijoje.
Šis planas yra nuolat tobulinamas ir keičiamas, atsižvelgiant į globalius faktorius, tokius kaip Lietuvos įstojimas į NATO, arba mažiau reikšmingus, tačiau vis vien svarbius, pavyzdžiui, saugumo situacijos regione pokyčiai. „
Be abejo, priešas būtų stabdomas jau pasienyje, tačiau, jam užgrobus dalį arba net visą šalies teritoriją, partizaninis karas tampa itin svarbus“, – sakė V. Tutkus.
Ginkluoto pasipriešinimo planai grindžiami aktualia padėtimi ir realizuojami greitai.
Taikus pasipriešinimas – visiškai kita sfera tiek pobūdžiu, tiek ir pasirengimu.
„Taikų pasipriešinimą galima pavadinti „lenkiamos žolės“ principu. Jei per gazoną pravažiavo automobilis, žolė nulinksta, bet po kurio laiko atsitiesia.
Svarbiausias principas – nulinė tolerancija okupantui“, – teigė buvęs kariuomenės vadas.
V. Tutkus pabrėžė, kad valia tokiam pasipriešinimui negali atsirasti staiga, o turi būti diegiama nuo pat gimimo – gaunama „su motinos pienu“.
Nuo vaikystės turi būti diegiama meilė Tėvynei, vienybės jausmas. „Deja, patriotinio auklėjimo pasigesdavau anksčiau, pasigendu ir šiandien.
Planą paruošti nesunku, bet dar reikia paruošti ir visuomenę.
Pasipriešinimas yra tolygus pasiaukojimui, nes okupantai visais laikais jį malšindavo itin žiauriai. Tokia valia ugdoma visą gyvenimą“, – konstatavo generolas.
Bet kuriuo atveju, jei Lietuva ir gali keisti politiką patriotinio auklėjimo ir taikaus pasipriešinimo valios ugdymo atžvilgiu, tai – ilgus metus trunkantis procesas, tuo metu, kai ginkluotas pasipriešinimas aktualus kiekvieną dieną.
Mobilizacija turėtų veikti
Pasak visuomenės nuomonės apklausų, Lietuvoje jau ilgą laiką pasirengimą ginti kraštą ginklu deklaruoja vidutiniškai apie 60 proc. respondentų.
Kitaip tariant, motyvacija visuomenėje yra, bet ar galima teigti, kad turime veiksmingą mechanizmą, kaip piliečiai galėtų greitai ir efektyviai įsitraukti į šalies gynybą.
V. Tutkaus nuomone, tokį mechanizmą turime ir jis aiškiai numato, pavyzdžiui, savanorių vaidmenį karinio konflikto atveju. Anot buvusio kariuomenės vado, mobilizacijos mechanizmas ir galimybės kartais pernelyg kritikuojamos, ne visada aiškiai suvokiant, kokiomis sąlygomis ji vyktų. „1992 m. kuriant pirmąjį mobilizacinį planą, buvo svarstančių, kaip vyktų jo etapai atsižvelgiant į pirmą, antrą ir t. t. priešo puolimo bangą. Iškart pasakiau, kad mes – ne Rusija ir bekraščio užnugario neturime.
Banga bus tik viena ir jai turime ruoštis. Lietuvoje mobilizacija gali įvykti tik vieną kartą, o jos tikslas – užpildyti kovinius dalinius iki šimtaprocentinės komplektacijos, nes taikos metu jie nebūna visiškai komplektuoti.
Tam ir būtų panaudojami mobilizuojami rezervistai“, – sakė generolas.
Anot V. Tutkaus, anksčiau rengtos pratybos „Pavasario vėjas“, pastarąjį sykį vykusios 1998 m., parodė, kad mobilizacijos mechanizmas veikė – rezervo kariai nesiblaškė ir greitai atvyko į dalinius, kuriems buvo priskirti.
Kariai – ne bulvės
Pulkininkas Vaidotas Malinionis Alfa.lt taip pat teigė, kad pilietinio pasipriešinimo pagrindas – piliečių parengimas, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad net ir labai motyvuoti žmonės negali daug nuveikti be vadovavimo.
„Matėme, kad Baltarusijoje į gatves išėjo daugybė žmonių, bet Lukašenkos OMONAS juos sutvarkė.
Lygiai taip pat, organizuodami pasipriešinimą, negalime teigti, kad visi kažkada tarnavę rezervo kariai savaime atsidurs ten, kur jų vieta. Jie turi būti nuolat parengiami ir galiausiai aprūpinami.
Tada sakysime: štai – mūsų visuomenė parengta“, – teigė Pulkininkų asociacijos įkūrėjas.
Jo nuomone, Lietuva šiandien neturi tai atliepiančios struktūros. Per metus yra apmokoma apie 3000 šauktinių karių, bet jie nėra organizuojami karo atvejui.
„Jei pasodinate bulves, bet jų neiškasate – tai ar turite derlių, ar ne? Neturite. Panašiai ir su šauktinių kariuomene. Neturime nei rezervo, nei gynyboje panaudojamų žmonių.
Daug kalbama apie pilietinį pasipriešinimą, bet jei nėra sistemos, tie kariai – kaip bulvės lauke – yra, bet negali panaudoti“, – sakė V. Malinionis.
Anot jo, nuo 2014 m. pagerėjo kariuomenės finansavimas, aprūpinimas ginklais, bet ne mobilizacijos galimybės. „Apgaudinėjame visuomenę, sakydami, kad turime 20 tūkst. žmonių rezerve. Neturime nieko“, – teigė V. Malinionis.
Koviniai šaulių būriai
„Turime 5 kovinius šaulių būrius, kurie yra rengiami savanorių pajėgose. Likusieji yra geriau organizuoti nei, tarkime, medžiotojų draugijos.
Jų panaudojimas – ribotas. Priskirti prie policijos patrulio, ligoninės ir pan.“, – sakė pulkininkas.
Anot jo, net ir kovinių šaulių būrių, kurių kiekvieną sudaro apie 30 karių, panaudojimas yra neretai abejotinas. „Neseniai buvau mokymuose Prancūzijoje kaip ekspertas.
Vienai divizijų buvo pavesta organizuoti kelio apsaugą. Pasiūliau jiems 5 būrius kaip sprendimą, tačiau buvo atsisakyta. Batalionas – taip, o su keliais būriais tik vargo daugiau“, – pasakojo V. Malinionis.
Atsakomybė
V. Malinionis pabrėžė, kad šauliams ginklai gali būti leidžiami su sąlyga, kad tai – integraliai sudėtinė bendro mechanizmo dalis.
Ilgą laiką diskusijų kėlęs klausimas apie galimybę šauliams laikyti kovinius ginklus namuose nėra išspręstas iki šiol.
„Tai būtų ir motyvacinė paskata – gal daugelis ir pasitemptų. Ir valstybė galėtų sutaupyti sandėliavimo ir panašiomis išlaidomis.
Be to, kilus kritinei situacijai, priešui būtų sunkiau – jis negalėtų sunaikinti centralizuotai saugomos ginkluotės. Pavyzdžių yra nemažai.
Estijoje, jei neklystu, net prieštankinius ginklus galima namie laikyti. Svarbiausia, kad tai su protu būtų daroma“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.
V. Tutkaus teigimu, vargu ar būtina apginkluoti visus LŠS narius, nes organizacijoje yra labai įvairių žmonių ir ne visų jų vaidmuo krašto gynyboje yra vienodas.
„Koviniai šaulių būriai yra integrali savanorių pajėgų dalis ir turi konkrečias kovines užduotis.
Su jais viskas aišku, ir šie šauliai turbūt galėtų turėti ginklus namie.
O likusi LŠS dalis nėra kariuomenės dalis ir veikiausiai turėtų imtis neginkluoto pasipriešinimo arba pprireikus jungtųsi prie partizanų būrių“, – sakė buvęs kariuomenės vadas.
Jo nuomone, net ir labai sąmoningų piliečių apginklavimas sukelia tam tikrų problemų, pavyzdžiui, galimybė, kad ginklas pateks į netinkamas rankas apiplėšimo keliu.
„Sykį, bendraujant su Šveicarijos kariškiais, jie pasakojo atvejį, kai rezervo karys (medžiotojas) savo tikslams panaudojo 5 valstybės išduotus šovinius.
Jis juos „atpirko“, tačiau skandalas buvo beveik nacionalinio masto.
Todėl noriu, kad kiekvienas užduotų sau klausimą, ar įsivaizduojame, apie kokį atsakomybės jausmą kalbame, kai diskutuojame apie galimybę civiliams laikyti karinės paskirties ginklus. Iš pradžių duodame ginklus savanoriams, tada šauliams, tada rezervo kariams ir galiausiai – visiems, kas nori.
Ar to tikrai reikia? Manau, kad civiliai turi būti ginkluojami grėsmės tikimybei pasiekus piką, kai skelbiama mobilizacija“, – svarstė V. Tutkus.
Karas neprasideda per dieną
V. Tutkus taip pat pabrėžė, kad, svarstant mobilizaciją arba civilių apginklavimą, nėra būtinybės imtis skubotų veiksmų. Karo grėsmė nekyla visiškai netikėtai.
„Nebūtų taip, kad vieną rytą staiga Lietuvoje pamatome rusų ir baltarusių tankus. Agresorius taip pat turi ruoštis karui ir tokie pasiruošimai neliktų nepastebėti“, – teigė buvęs kariuomenės vadas.
Anot jo, NATO įsipareigojimų Lietuvos gynybai realumas taip pat nekelia abejonių. Galiausiai Lietuva jau ilgą laiką deda savą indėlį į Aljanso operacijas ir funkcionavimą apskritai.
Nors krašto gynyba – pirmiausia mūsų pačių reikalas, sąjungininkų daliniai jau yra Lietuvos teritorijoje ir kilus konfliktui neišvengiamai būtų į jį įtraukti.
Taigi, esant konflikto grėsmei, nemaža tikimybė, kad pavyktų pritraukti dar daugiau sąjungininkų jėgų prieš prasidedant karo veiksmams. „Kaip jau minėjau, karas neprasideda per dieną.
Juk ir sąjungininkai operacijos Afganistane nepradėjo momentaliai – jai kruopščiai ruoštasi, o tam reikia laiko.
Galų gale, ginkluotos jėgos panaudojimas – kraštutinė priemonė, kurios imamasi išbandžius visus kitus instrumentus.
Netgi vykstant tokioms pratyboms kaip „Zapad“, agresijos tikimybė maža, nes pasiruošimo reikia daugiau. O NATO ir Lietuvos žvalgyba taip pat nemiega ir tokių pasirengimų pro akis nepraleistų“, – reziumavo V. Tutkus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą