manau, kad visi zmonens turi buti pradeti Nekaltu Pradejimu. ir mirti skaistus sulauke 33 metu.

pritariu viceministrei

Su savo iškrypėliais, skystadvasiai idiotai.

Pizės dulkintoja vegetariška morka.

Sabatauskas su savo priedurne lai aina šieno ravėt, atsirado matai surogatų platintojas.

Kai moteris, auginanti šešis vaikus, tampa Teisingumo viceministre, Lietuvoje ima kaukti sirenos.
Ne dėl kompetencijos. Ne dėl patirties.
O todėl, kad ji pasakė garsiai tai, ką tyliai mąsto tūkstančiai: vaikai nėra valstybės nuosavybė, šeima – ne ideologinis konstruktas, o prigimtinė tikrovė.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė — teisininkė, dėstytoja, šešių vaikų mama, moteris, kuri nededa filtrų nei mintims, nei vertybėms. Ji neatsiprašo už tai, kad tiki dviem lytimis. Ji neieško patvirtinimo iš tų, kurie bijo pasakyti žodį „motinystė“. Ir būtent tai kelia siaubą tiems, kurie pastaruosius metus bandė perrašyti visą žmogaus prigimties žemėlapį.

Visas leftistinis dumblas – nuo LRT iki socialinių tinklų „šventųjų“ – žarstosi etiketėmis: „kraštutinė“, „fundamentalistė“, „viduramžių mąstytoja“. Bet pažvelkime giliau. Kas čia iš tikrųjų bijo?
Bijo tie, kurie nori, kad Lietuvoje nebebūtų tėvo ir motinos, tik „asmuo A“ ir „asmuo B“.
Bijo tie, kurie nenori, kad valstybėje liktų bent vienas balsas, primenantis, jog gyvybė nėra teisė į patogumą, o atsakomybė prieš sąžinę.

Štai kodėl ši moteris kelia isteriją.
Ji nesilanksto. Ji neparsiduoda. Ji nekalba madingai – ji kalba tiesiai.
Ir šiandien, kai Lietuvoje norima užtildyti viską, kas primena tradicines šaknis, Kristina Zamarytė-Sakavičienė tampa testu – ne jos, o mūsų drąsos.
Ar dar turime stuburą pasakyti, kad šeima nėra gėda?
Kad motinystė nėra vergystė?
Kad tiesa – ne neapykanta?

Štai kodėl jie jos bijo.
Ir štai kodėl ji turi likti.

Dalinamės. GInti. Saugoti. Padėti.