Ligoniai ir jų artimieji gyvenimu jaukiuose namuose ir priežiūra labai patenkinti, tačiau tarnybos šią O. Toliakienės veiklą vertino kaip nelegalią, mat moteris dėl itin griežtų higienos reikalavimų negalėjo gauti licencijos.
Tarsi tikruose namuose
Pirmasis įspūdis, įžengus į O. Toliakienės namus, kurių pirmame aukšte atskiruose kambariuose ir įkurdinti slaugomi ligoniai, geras: įėjus į šiltas patalpas nesijaučia jokių nepageidautinų kvapų ar požymių, kad juose apgyvendinti garbaus amžiaus – visiems gerokai per 80 metų – ligoniai, dažniausiai – nepakylantys iš lovų.
O. Toliakienė savo namuose yra deklaravusi tų žmonių gyvenamąją vietą.
Pirmame aukšte dar įrengta virtuvė, o šeimininkai įsikūrę antrame šių namų aukšte.
Lankyti savo sesers Rozalijos Jakštienės tądien buvo atvykusi Kretingoje gerai žinoma buvusi ilgametė gydytoja Sofija Mikelskienė ir jos bičiulė Birutė Ramonienė.
„Kad jūs žinotumėte, kaip Onutė rūpinasi ligoniais: mano 92-jų sesuo turi sunkią negalią, iš vienos slaugos ligoninės buvo perkeliama į kitą. Kai atvežėme čia, buvo visai bejėgė.
Onutė padėjo jai pakilti. Ši moteris – aukso vertės, ją ant pjedestalo reikėtų iškelti, o ne kabinėtis, kad kažką ne pagal juos daro. Svarbu, kad žmonės čia gerai jaučiasi.
Esu vietinė – Vydmantuose gimusi, augusi, Onutę pažįstu nuo senų laikų. Nė viena ligoninė taip nepasirūpino mano artimu žmogumi kaip ji“, – kalbėjo S. Mikelskienė.
Ligonės džiaugėsi priežiūra
Pati Rozalija jai antrino: „Mane čia nešte atnešė kaip maišą, daktarai buvo davę gyventi savaitę. O Onutė – neskubėkit, pažiūrėsim. Ateidavo ir kaip žvirblį šaukšteliu maitindavo: dar ir dar, po kąsnelį.
Atsigavau taip, kad dabar net atsistoju.“
Kitame erdviame kambaryje gyvenanti 87-erių Aldona Stonkienė atviravo pas O. Toliakienę gyvenanti nuo praėjusio rugpjūčio, iš lovos nebepakylanti dėl stuburo problemų: „Gulėjau įvairiose ligoninėse, ten – slaugytojų krūviai didžiuliai, jos negali prižiūrėti taip, kaip yra čia.
Turėjau vykti arba į slaugos namus Klaipėdoje, arba pas Onutę – sūnus Saulius ją gerai pažįsta, kartu dirbo ūkyje, ir priprašė, kad priimtų mane.
Nežinau, kaip reikėtų dėkoti Onutei. Čia jauku, šilta ir šviesu, atbėga šuniukas, yra televizorius.
Onutė vis aplink mus: apžiūri, kam ir ko reikia, tariamės, ką šiandien gamins – valgome, kiek norime. Tarnybos turėtų palikti ramybėje šią moterį.“
Viena – keliuose asmenyse
Vydmantiškė pasakojo, kad tuomet, kai ėmėsi globoti artimus giminaičius, ir bičiuliai priprašydavo priimti prižiūrėti jų artimuosius. Ji tam pritaikė 3 kambarius, juose įrengė 8 slaugos lovas. Išsiėmė verslo liudijimą.
O. Toliakienė pasakojo, kad jos darbo diena prasideda ankstyvą rytą – 5.30 val. keliasi, su vyru pusryčiauja ir ima suktis virtuvėje prie pusryčių. Po to prausia, sutvarko ligonius.
Paklausta, kaipgi įmanoma išlaikyti tokią švarą ir tvarką, moteris nustebo: „Argi nėra vandens ir prausimo priemonių? Jeigu žmogus rūpi, kasdien rūpiniesi ir jo kūno švara. Pati esu ir virėja, skalbėja, valytoja ir psichologė, gyvenimo mokytoja ir draugė.“
Dukart per savaitę ligonius jos namuose, pagal šeimos gydytojo siuntimą, aplanko mobilioji medikų komanda – gydytojai, slaugytojai.
Neturi higienos paso
Tačiau pernai balandį po patikros O. Toliakienės namuose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai akcentavo: nors globojamų asmenų šeimos narius paslauga tenkina, paslaugos teikėjas privalo būti juridinis asmuo, ir verslo liudijimas tokiai veiklai negalioja.
„Kai užgriuvo tikrinti tarnybos, prikibo, kad neturiu licencijos.
O kad ją gautum, užkliuvo viskas: ploto kiekvienam ligoniui per mažai, prie kiekvieno kambario nėra tualetų, nors žmonės gulintys ir jų nė nereikia, virtuvėje – irgi negerai. Pasijutau kaip nusikaltėlė. Liepė uždaryti – ligonius vos ne į gatvę išmesti.
Betgi visi jie – man artimi žmonės, esu už juos atsakinga. Jų gyvenamoji vieta deklaruota pas mane, visi patys pasirašė.
O už pragyvenimą – maistą, elektrą, vandenį – artimieji sumoka susitarimo principu, kaip ir didelėje šeimoje, kiekvienas prisideda, kiek gali“, – kalbėjo moteris, patikinusi, kad po patikrų kreipėsi į advokatą, kuris sutvarkė reikalingus dokumentus.
Nunešusi raštą ir į Socialinės paramos skyrių, kuriame paaiškinusi savo veiklos pobūdį.
„Siūlė oficialiai įsteigti globos namus, bet kaip viską įrengti, kad atitiktų itin griežtus higienos reikalavimus?“ – retoriškai klausė vydmantiškė.
Ministrė – apie pokyčius
Kretingos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Kristina Gimžauskaitė-Mažonienė patikino, kad tyrimas dėl O. Toliakienės veiklos tęsiasi, nes moteris neturi higienos paso ir jos veikla neteisėta.
Tačiau šiame procese tikimasi ir pragiedrulių: Savivaldybėje apsilankiusi socialinių reikalų ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė sakė, kad situacija Vydmantuose žinoma ir jiems.
Ministrė kėlė klausimą: ar geriau, kai paslaugą, kuri tenkina žmones, suteikiantis asmuo turi slapstytis ir teisintis, ar reikėtų ieškoti sprendimų ir padėti įteisinti veiklą.
„Dabar gi yra žmogus išsiperka verslo liudijimą ir įsitikinęs, kad elgiasi teisingai. Ir tokių atvejų Lietuvoje yra ne vienas.
Jei senjorai ir jų artimieji patenkinti, vadinasi, privačius globos namus reikia įteisinti“, – ji akcentavo, kad šioje srityje teisės aktai bus peržiūrėti.
Seniūnai palaiko privatininkę
Vydmantų seniūnijos seniūnas Rimvydas Šakinis patikino girdėjęs vien gerus atsiliepimus apie O. Toliakienės globą: „Žmonės ten jaučiasi puikiai, geras maistas, priežiūra.
Biurokratams prie mažųjų verslininkų prisikabinti ir sužlugdyti juos – visų lengviausia.
Patys žino, kad visoje Lietuvoje trūksta globos paslaugos, bet kaišioja verslininkams pagalius į ratus.“
Situaciją Vydmantuose gerai žinanti Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė taip pat išsakė savo nuomonę: „Norėjo pas tą moterį apsigyventi mano giminaitė, bet vietų nebebuvo.
Kuo toliau, tuo labiau visuomenė sensta, senolių priežiūros problema tampa vis aktualesnė – priežiūra privalo būti, o besirūpinančiųjų mažėja.“
Jos manymu, kai taip trūksta šios paslaugos, galėtų leisti privatininkams negausiai žmonių priimti be didelių reikalavimų.
Dabar gi smulkiesiems verslininkams keliami tokie pat reikalavimai, kaip valstybinėse globos įstaigose.
„Juk ir namie ne visada ideali tvarka, o ir vakarykščiai pagamintus pietus valgome. Svarbiausia, kad žmonės jaustųsi kaip namie, o ne – kaip valdiškoje įstaigoje“, – įsitikinusi G. Liobikienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą