Širvintų rajono merė Ž. Pinskuvienė: vieną dieną Lietuvos žmonėms kantrybė gali trūkti, nes jie gyvena bijodami

– Jūs feisbuke savo paskyroje rašote tarptautinėmis temomis. Jūsų manymu, ar teisingą užsienio politiką vykdo Lietuva Kinijos ir Taivano atžvilgiu?

– Norint numalšinti visas šitas diskusijas kalbant apie Kiniją jau paleista nauja žinutė, į kurią žmonės susikoncentruos, nes ji yra be galo jautri. Sveikatos apsaugos ministerija siūlo įteisinti vietas, kur narkotikai būtų vartojami su priežiūra. Kinija yra labai svarbi, tai liečia verslą ir kiekvieną žmogų. Visi Lietuvos žmonės iki vieno pajautė šitą vykdomą užsienio politiką, pajautė šildymo kainas.

Aš jums galiu pasakyti, pavyzdžiui, Širvintų rajonas biokurą nupirko už 15 tūkst. eurų, tai šiais metais šį mėnesį reikia net 40 tūkst. eurų, kad vartotojams nupirktume kurą. Maisto produktų kainos – viskas į tai atsiliepia ir tai gula ant kiekvieno žmogaus. Ir aš nežinau, ar tikrai Lietuvoje pats svarbiausias klausimas, kai yra diskutuojama apie sveikatos arba švietimo reformas, yra tas, kaip įrengti kambariukus, kur galima vartoti narkotikus.

Lietuva, Lietuvos žmonės, yra parklupdyti ant kelių tiesiogine to žodžio prasme.

– Mere, jeigu kalbama apie kainas, turbūt ne dėl Kinijos čia šiuo metu kyla, nes sankcijas pajusite, tikėtina, vėliau. Kainos kyla visoje Europoje. Lenkija mažina PVM maistui, energetikos sričiai. Ar mes turėtume sekti šiuo keliu?

– Mes, Lietuvos žmonės, išrinkome 141 politiką atstovauti, turime daugybę ministerijų, kuriose dirba žmonės, ir jie turėtų teikti siūlymus, sprendimus, ką daryti, kaip sukontroliuoti šią situaciją, augančias kainas. Tai kainos auga dėl to, kad dujų, elektros kainos auga.

Tai yra normalu, to reikėjo tikėtis, bet aš nežinau, kodėl išrinkti žmonės, išrinkti politikai nesiima jokių veiksmų ir jokių sprendimų, kad spręstų šitas problemas, ir viskas numetama ant žmonių.

Vieną dieną viena ranka duoda „džiaukitės, mes pakėlėme atlyginimus, pensijas“, bet lygiai taip pat kita ranka, netgi dviem rankomis iš žmonių yra viskas atimama. Jūs pasižiūrėkit, jeigu anksčiau žmonės už šildymą mokėjo 50 ar 70 eurų, jie dabar moka už viską dvigubai daugiau. Atlyginimai kiek pakilo?

Vos vos. Žmonės turi daug ko atsisakyti. Lietuva, Lietuvos žmonės, yra parklupdyti ant kelių tiesiogine to žodžio prasme.

O jeigu dar, neduok Dieve, mūsų, Lietuvos, žmonės turi kitokią nuomonę ar ją išreiškia, jie yra išvadinami kaip ten „jedinstvininkais“ arba „fašistais“.

Tada išeina konservatorių ministrė ir pasako: „Jūs dar dėl to, kad turite stogą virš galvos, nuo kitų metų dar turėsite susimokėti.“

– Jūs kalbate apie mitingą Sausio 13-ąją prie Seimo?

– Tai mitingas Sausio 13-osios prie Seimo yra viena, bet didžioji dalis Lietuvos žmonių nevažiuoja į mitingus, ten nestovi.

Tai nereiškia, kad jie nemąsto ir nemato, kas vyksta.

Kur yra pagrindiniai klausimai, kur yra prioritetai ir kad jų problemos yra nesprendžiamos. Ir dar gražiausia, kad prie viso to finansų ministrė išeina ir labai gražiai pasako, kad nuo kitų metų turėsime įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį.

Tai jūs galite pagalvoti, kad žmogus, visą gyvenimą dirbęs, galbūt paėmęs iš banko paskolą, galą su galu sudurdamas, kad turėtų stogą virš galvos.

Tada išeina konservatorių ministrė ir pasako: „Jūs dar dėl to, kad turite stogą virš galvos, nuo kitų metų dar turėsite susimokėti.“

Tai pasakykite žmonėms, gyvenantiems visoje Lietuvoje, provincijoje, regionuose, ko dar jiems laukti, ko tikėtis. Ar tikrai galvojate, kad žmonės tuos trejus metus sėdėdami taip ramiai išlauks?

Manau, žinokit, kažkas turi atsitikti ir turi įvykti. Su Lietuvos žmonėmis taip elgtis negalima. Yra visiškas nesiskaitymas, visiškas žmonių nuomonės negirdėjimas.

Pažiūrėkite patys – tiesioginiai merų rinkimai, tai yra grynai žmonių sprendimas, tai yra jų valios išreiškimas, ir jie nežino, ar bus tiesioginiai merų rinkimai, ar kokie jie bus.

– Yra žadama, kad bus.

– Pasižiūrėsime, ar tie merai, kurie dabar eina pareigas, ar jie kandidatuos, kokios bus jų funkcijos. Jeigu, kaip dabar šneka konservatoriai, kad meras bus tokia parodija – uždėti antpečiai, uždėtos regalijos, o sprendimo jie jau jokio neturės, žmonėms tiesiogiai nieko negalės dirbti ir padėti vadovauti kažkokiai tarybai. Tai yra absurdas.

– Jūs užsiminėte, kad žmonių kantrybė ir trejus metus nelauks. Ar jūs matote kažkokį kitą, ne rinkimų kelią, kad pakeistų situaciją?

– Aš nežinau, bet žinokite, jeigu taip bus toliau, manau, kažkas turi vykti. Tai yra žmonių balsas. Aš labai daug susitinku su žmonėmis. Kadangi mano vyras yra Lietuvos regionų partijos pirmininkas, jis daug ir dažnai važiuoja po Lietuvą.

Važiuoju kartu ir aš, kad susitikčiau su žmonėmis, ir ne vien tik Širvintų rajono, įdomi visų Lietuvos žmonių, gyvenančių regionuose, nuomonė.

Ką jie kalba, ko jie tikisi. Kantrybė žmonėms vieną dieną gali trūkti, nes žmonės gyvena bijodami. Jie klausia, tai bus karas ar nebus karo. Žmonės jaučiasi nesaugūs. Mes apie tai turime kalbėti, turime aiškinti žmonėms, kas mūsų laukia, kas gali būti.

Netgi mes, savivaldybių vadovai, kurie turime daryti šitas ligoninių pertvarkas, nežinome, kas bus.

– O ką Jūs jiems atsakote į tokius klausimus?

– Su žmonėmis mes kalbame įvairiomis temomis – nuo maisto produktų ir šildymo kainų iki ligonių sveikatos pertvarkos.

Mes kalbame pandemijos laikotarpiu apie sveikatos įstaigų pertvarką. Jie, žiūrėdami televiziją, girdi iš sveikatos apsaugos ministro, kad mes darome kažką, kas bus geriau. Mes darome kažką, kas sumažins eiles.

Mes darome kažką, kad žmonės pasiektų pačius geriausius medikus, bet realiai tik girdimi žodžiai apie kažką, kažkokius sprendimus.

Netgi mes, savivaldybių vadovai, kurie turime daryti šitas ligoninių pertvarkas, nežinome, kas bus. Mes girdime tik skaičius, kad yra gauta 80 mln. Europos Sąjungos lėšų ligoninių pertvarkoms, dar išgirdome vieną sakinį, kad pusė lėšų turi būti skirta minkštiems projektams.

Minkšti projektai yra konferencijoms, kažko pasimokyti, sistemoms diegti, klausimynams kurti, siekiant apklausti žmones, ar jums geros paslaugos, ar ne. Bet žiūrėkit, niekas apie tai nekalba, kad turi būti lėšų, skirtų įrangai, lovoms.

Ministras kalba apie tai, kad tik sumažintų lovų. Teisingai, nebus ligoninėse lovų, nebus ir pacientų. Iki šios dienos yra nežinomybė, ir tu žmonėms nieko negali atsakyti konkrečiai.

Mes sakome, kad kyla kainos. Ateina darželio vadovai ir klausia, ką daryti. Mes vykdėme naujus viešuosius pirkimus, mes už tas lėšas, kurias moka tėvai, jau nebegalime pamaitinti vaikų darželiuose. Mes, savivaldybės, privalome kelti mokestį už vaikų maitinimą, nes aš galiu pasakyti keletą pavyzdžių: jūrinė lydeka, jeigu praėjusiais metais kainavo 3 eurus su centais, dabar kainuoja daugiau nei 6 eurus.

Tai ji pabrango dvigubai. Tai jūs suprantate, vėl didės mokestis visiems tėvams, kad išmaitintume vaikus. Negali jų vien laikyti ant kruopų, ar jūs sutinkate?

– Ką Jums Švietimo ministerija atsako tokiu atveju?

– Taigi tėvų vaikai valgo, o už maitinimą kaip ir visur visą laiką moka tėvai. Pakilo kainos, tai savivaldybė tą klausimą turi išspręsti.

Tai mes elementarių flomasterių ir popieriaus vaikams už tokius pinigus negalime nupirkti.

– Tai ką jūs darysite, jeigu pinigų neduoda, o žmonėms viskas brangsta?

– Mes neturime išeities. Mes dabar artimiausiame tarybos posėdyje, kad vaikų nelaikytume ant miežinių kruopų, kurios pabrango dvigubai, turėsime kelti vaikams maitinimo mokestį.

Mes kitos išeities neturime. Mums Švietimo ministerija teikia reikalavimus, kad mokyklose turi būti nupirktos interaktyviosios sienelės, interaktyviosios grindys, šviesos stalai.

Jų kainos yra po pusantro tūkstančio eurų, o švietimo ugdymui skiriama vienai vaikų grupei per mėnesį – 18 eurų.

Tai reiškia: vienam vaikui vienas euras su centais per mėnesį. Tai mes elementarių flomasterių ir popieriaus vaikams už tokius pinigus negalime nupirkti.

Mes vėl kreipsimės į tėvus, kad vaikai gautų tikrai gerą ugdymą darželyje.

Mes norime, kad mūsų vaikai tikrai augtų ne vien su mediniais žaislais, kad turėtų interaktyviąsias lentas.