Šnipinėjimas niekada ir niekur neišnyks

- Remiantis Valstybės saugumo departamentu (VSD), Rusijos žvalgybos tarnybų žmogiškosios žvalgybos aktyvumas Europoje sumažėjo, didžiausias dėmesys ir ištekliai skiriami žvalgybai Ukrainoje ir prieš Ukrainą. Kita vertus, Rusijos žvalgybos tarnybos aktyviai veikia Rusijos-Lietuvos pasienyje, todėl perspėjama, kad kyla grėsmių pasienyje besilankantiems Lietuvos piliečiams. Kiek realiai tai yra pavojinga?

- Žvalgybos veikia ne padrikai, o tam tikromis kryptimis, todėl kontržvalgybų arba saugumo institucijų darbas yra analizuoti galimus „puolimo" variantus. Ne laikas planuotis atsakomąsias priemones po to, kai įvykdoma provokacija ar operacija. Profesionalus saugumo specialistas yra iš anksto pasirengęs planus bent jau tikimiausiems galimiems atvejams ir panaudoja juos, kai tam ateina laikas.

Kai kuriuos jų jau metas būtų išsitraukti, nes Rusija per savo agentūras tiek Europoje, tiek Lietuvoje platina informaciją, kad esą visi pavargo nuo karo Ukrainoje. Aš ypač gerai patikrinčiau tuos asmenis, kurie apie tai kalba garsiausiai, nes įdėmiau vertinant jų eskaluojamo nuovargio lygio nesimato.

Taip pat saugumo dėmesio turėtų sulaukti tie, kurie renka ir viešina informaciją apie ukrainiečių keliamas problemas bei konfliktus. Tiek aš, tiek mano aplinkos žmonės bendraujame su jais, žinome, kaip jiems sekasi, kuo užsiima, kaip vaikai mokosi lietuvių kalbos ir t.t. Aišku, tarp daugumos teigiamų visuomet pasitaiko ir atskirų neigiamų patirčių, mano atveju tai būtų santykis 10:1 ar 10:2, bet ir tie du atvejai greičiau yra išimtis.

O blogą informaciją stengiasi išplatinti tie, kurie yra rusiški imperininkai. Dėl kokių priežasčių jie simpatizuoja Rusijos imperijai ar TSRS, yra kitas klausimas, bet tokie skleis imperininkams naudingą informaciją. Netgi rusiška opozicija, kiek teko jų klausytis, turi daug imperininkų. Jie pasisako prieš Vladimirą Putiną, tačiau tuo pat metu apie mažąsias tautas kalba kaip apie objektus, o ne subjektus.

Jie nori už jas viską spręsti, nes, esą, mažieji patys nesugebės. Jie desubjektyvizuoja žmones, atimant jų kultūrą, kalbą ir per tai rusifikuoja, nes aš netikiu, kad, kaip teigiama, 79 proc. visos Rusijos piliečių yra rusai, kai Rusijos Federacijoje gyvena apie 180 tautinių mažumų. Spėčiau, kad bent pusę gyventojų sudaro surusintos mažesnės tautos.

Turkijoje nutautinami kurdai, todėl nemažai kurdų per eilę metų tapo „turkais". Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, tačiau esmė ta, kad kurioje nors šalyje gyvenantys tautinių mažumų atstovai gali jaustis ujami ir už tai gali „tikriems draugams" atsilyginti dezinformacijos skleidimu ar šnipinėjimu.

Informacijos rinkimas gali būti daugialypis - galima informaciją rinkti iš atvirų šaltinių, arba ieškoti galimybių ją gauti „iš vidaus". Tokiu atveju taikoma į valstybės paslaptis ar slaptus duomenis, prie kurių, vėlgi, galima prieiti įvairiai - taikant techninius arba agentūrinius sprendimus.

Amerikiečiai metėsi į technologijas - kompiuteriai, palydovai, internetas ir t.t., todėl kiekvienas, kuris laiką leidžią internete, yra susekamas. Klausimas, tik kiek juo domėsis specialiosios tarnybos ir kokio šifravimo lygio bus jo siunčiama medžiaga.

Kalbant apie taktinius duomenis, jeigu jų dešifravimui bus sugaištos dvi-trys paros, tai bus saugu, nes per tiek laiko informacija jau bus pasenusi. Ir priešingai, jeigu tiek laiko truks strateginių duomenų dešifravimas, tai kels realų pavojų.

Tiesa, kompiuteriai tobulėja, dešifravimas gali pagreitėti, bet technologijos dar neišmoko įsiskverbti į žmogaus smegenis svarbių žmonių minčių išsiaiškinimui, jeigu taip galima pavadinti, šnipinėjimui vis dar yra reikalingi ir žmonės, arba, kitaip sakant, agentūra, ką ir stengiasi sukurti įvairių šalių žvalgybos tarnybos, todėl pavojus išlieka nuolat.

- Pasak VSD, pastaruoju metu Rusijos organizuojamos operacijos pasižymi ne tik propagandos ir dezinformacijos sklaida informacinėje erdvėje, bet ir tikslingais įvairaus pobūdžio teisės aktų pažeidimais. Artimiausioje perspektyvoje panašaus pobūdžio išpuolių tikimybė prieš įvairius objektus Lietuvoje išlieka padidėjusi. Kokie jie gali būti? Tarkim - prieš paminklus?

- Jeigu puolami paminklai, tikėtina, kažkam reikėjo priežasties žinutei. Jeigu taikiniu tampa rezistencijos dalyvio atminimas, vėliau tai galima pateikti kaip visuomenės, kuri esą nepritaria šalies valdžios politikai ir serga nostalgija TSRS, nuomonės išreiškimą.

Aišku, visko absoliutinti negalima, nes eilinis žmogus gali nebūti nei provokatorius, nei agentas, o tiesiog nusivilti šalies valdžia ir taip išreikšti savo nepasitenkinimą. Užtat tuo tikrai suskubs pasinaudoti priešiškos jėgos.

Pasakyti tiksliai, kam užkliuvo vienas ar kitas paminklas, būtų galima tik apklausus vandalus, bet tokie dalykai atveria interpretacijos galimybes. Pavyzdžiui, jeigu žmogui pavogtų automobilį, savininkas tai matytų kaip turto grobimą, vagys - kaip sėkmingai įvykdytą operaciją, o kaip tai būtų pateikta į viešumą, jau kitas klausimas.

Ilgametė praktika parodo, kad faktai visada privalo būti tikri, nes tai nesunku patikrinti, bet juos galima interpretuoti iš įvairių pozicijų. Sukūrus logišką įvykių seką ir pateikus ją kritiškai nemąstančiam žmogui, pastarajam labai lengva įpiršti norimą nuomonę ir jis taip pateiktą išvadą priims kaip teisingą.

- Bendradarbiaujant Baltijos šalių teisėsaugos institucijoms neseniai Estijoje ir Latvijoje sulaikyti daugybines pilietybes turintys asmenys, įtariami Rusijos tarnybų nurodymu vykdę nusikalstamas veikas šiose valstybėse. Kas skatina žmones tokioms veikoms ir ar galima nuo to apsisaugoti?

- Apsisaugoti nuo to beveik neįmanoma, nes kolaborantai dirba tam, kas, jų nuomone, yra stipresnis. Jeigu valdžia stipri, jie bus lojalūs ir dirbs valdžiai, bet jeigu agresorius jiems pasirodys stipresnis, jie gali persimesti į jo pusę.

Yra socialinės grupės, kurios istoriškai metasi prie stipresnių. Napoleono žygio į Rusiją XIX a. pradžioje kolaborantai buvo vedliais, aprūpindavo karius maistu, o žirgus - pašaru. Nuo tada niekas iš esmės nepasikeitė - skriaudžiama ar taip besijaučianti etninė grupė, pamačiusi ateinant stipresnę jėgą, gali tapti kolaborantais ir imti šnipinėti.

Tas pats vyko Antrojo pasaulinio karo metu ar iškart po jo. Mes matėme, ką savo partneriais rinkosi naciai, ką - bolševikai. Pastaruosius fiziškai naikino partizanai, nes tikėjo, kad tokiu būdu sustabdys okupantus. Ne švelniau su kolaborantais elgėsi ir nuo nacių išsivadavę prancūzai.

Objektyvios priežastys lemia, kad vieni mato situaciją vienaip, kiti - kitaip. Gali būti, kad abi pusės pasirenka tarnauti ydingoms sistemoms, tačiau toks yra žmonių pasirinkimas.

Beje, čia iškyla ir daugybinės pilietybės dilema. Jeigu žmogus turi dvi pilietybes ir šalys sugyvena draugiškai, viskas gerai, bet kas, jeigu prasidės tarp tų šalių kruvinas konfliktas? Pilietis turi įsipareigojimų savo šaliai, o kuriai tarnauti, jeigu jos dvi? Ir kaip paskui bus vertinamas toks žmogus bei jo elgesys? Nes atlikdamas pareigą vienai valstybei, jis kaip ir išdavė kitą...

- Mūsų saugumas nurodo, kad nuo persekiojimo bėgantys ar režimui nepritariantys Baltarusijos piliečiai, demokratinės opozicijos atstovai yra prioritetinis Baltarusijos žvalgybos tarnybų taikinys. Nepaisant to, atvykėlių iš Baltarusijos daugėja, o VSD nebespėja visų tikrinti. Mes patys, leisdami čia pasilikti visiems iš eilės, nekuriame pavojingos situacijos?

- Kuriame, nes žvalgybos tinklai tam ir formuojami, jog gabūs agentai pritrauktų reikiamus žmones. Kartais galima išgirsti keistokų viešų pasisakymų, kurie visiškai neatitinka Lietuvos interesų, tačiau bandoma dangstytis teise į nuomonę ir žodžio laisvę. Bet žodžio laisvė nėra absoliuti, o teisinė bazė turi aiškiai numatyti, ką daryti su tais, kurių „nuomonės" kenkia šalies interesams. Nes viską vertinant per „laisvių" prizmę, galime nebesaugoti ir valstybinių paslapčių, nes informacijos slėpimas kaip ir pažeidžia tą žodžio laisvę.

Tai lemia, kad būtina sekti tuo spekuliuojančius asmenis. Juolab kad nemaža dalis atvykusių iš Rusijos ar Baltarusijos yra proputiniški ekonominiai pabėgėliai. Kiek teko stebėti, jie mielai susiburia į neutralias veiklas, tokias kaip protmūšiai, tačiau jų metu vyksta Lietuvai nedraugiški pokalbiai ir sklando atitinkamos idėjos. Na taip, čia dirbantys atvykėliai moka mokesčius ir tarsi duoda naudą, tačiau reikia suvokti, kad jie naudojasi suteiktais patogumais, tačiau nėra patikimi ir bet kada gali „nustebinti".

- Kalbant apie nuostabą, Turkijos nacionalinė žvalgybos organizacija sulaikė tris asmenis, įtariamus šnipinėjus Prancūzijos naudai. NATO šalys irgi viena kita nepasitiki?

- Ne taip seniai kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad Amerika klausėsi Vokietijos kanclerės Angelės Merkel pokalbių, nes visi vieni kitų klausėsi ir klausys. Kadangi nė viena šalis nežino, kaip kita pasielgs konkrečioje situacijoje, visi išlieka budrūs.

- Turkai sulaikė šešis žmones, įtariamus šnipinėjus Kinijos naudai. Jie domėjosi uigurų diaspora. Seka, nes uigūrai - jautri vieta?

- Vieša paslaptis, kad verslą užsienyje pradedantys kinai gauna valdžios subsidijas tam, jog vėliau rinktų informaciją apie visuomenės nuotaikas ir požiūrį į Kiniją. Taip pat jie gali būti „miegančiais" agentais, kurie pažadinami dieną X.

Be to, kinų komunistų partija nedaug nutolo nuo TSRS kompartijos ar dabartinio Rusijos režimo, „geri dalykai" lengvai užkrečiami, todėl, matydamas, kaip su režimo priešininkais ar kritikais elgiasi Maskva, Pekinas ją atkartoja.

Vakarai bando įtvirtinti pagarbą žmogaus gyvybei, bet ir čia visko nutinka, o jeigu kultūroje pagarbos žmogaus gyvybei nėra net užuomazgų, tai šnipinėjimas su tikslu vėliau oponentą likviduoti tampa įprastas dalykas.

Informacija renkama, nes jos turėjimas leidžia bent kažkiek prognozuoti ateitį ir galimus priešininko žingsnius. Kad ir Lietuvos atveju - puls rusai ar ne, reikia mums tankų ar dronų? Dabar žmonės nerimauja, nes jie yra nežinioje. Turėtų kažkokią informaciją, galėtų pradėti ruoštis ir miegotų ramiau. Tai ir lemia, kad šnipinėjimas bus gyvas tol, kol bus gyva žmonija, nes vieni visuomet norės žinoti daugiau, o kiti mėgins kažką nuslėpti.