Svarsto priemones išlaikyti amerikiečių tankus Lietuvoje: neabejoja – kils triukšmas, bet kito kelio nėra

Pastaraisiais metais vis labiau ryškėjo problema: Lietuvos kariuomenei trūksta poligonų, kur būtų galima treniruotis.

Be to, neabejojama – net ir sutarus aukščiausiu lygiu ir pabandžius spręsti šią problemą kils jau ne kartą matytas triukšmas.

Pastaraisiais metais paramos iš JAV dėl savo geografinės padėties, laikysenos NATO, o taip pat griežtos pozicijos Rusijos, Kinijos, Taivano klausimais ir taip sulaukusi Lietuva siekia išlaikyti Amerikos dėmesį, o konkrečiai – čia perkeltas maždaug 500 JAV karių pajėgas.

Kas 9 mėnesius Pabradės poligone rotuojasi vis kitas JAV Armijos maždaug bataliono dydžio vienetas, kuriame įprastai būna dešimtys tankų „Abrams“, pėstininkų kovos mašinų „Bradley“ ir kitos technikos bei įrangos.

Lietuva – ne karo veiksmų vieta, kur gali laikinai gyventi mūšio lauke, laikinose palapinių stovyklose.

Bet ir esama infrastruktūra nėra pritaikyta didesniems kariniams vienetams – Lietuvos konstitucija neleidžia turėti užsienio valstybių karinių bazių, o esamų lietuviškų galimybės yra ribotos, net jei kasmet ir gerinamos.

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvos lėšomis amerikiečiams Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje įrengta ir skambiai pristatyta nauja 7 mln. eur. vertės stovykla – „Camp Herkus“.

Iš esmės tai tėra išplėstas 200 konteinerių miestelis, kuriuose kariai gali gyventi. Bet kitaip, nei panašiuose konteineriuose įkurdinti migrantai, amerikiečiai į Lietuvą buvo pakviesti ir turi geresnes sąlygas.

Karių laisvalaikiui skirtos dvi krepšinio ir tinklinio aikštelės, sporto salė, laisvalaikio centras ir kitos reikalingos patalpos, kaip: dušai, pagalbinės patalpos ir kita.

Po stovyklos plėtros, kurią numatoma baigti 2022 m., teritorija bus papildyta gyvenamosiomis vietomis ir iš viso čia tilps apie 700 karių, o trumpalaikiam apgyvendinimui – iki tūkstančio.

Gitanas Nausėda lankosi generolo S. Žukausko poligone

Tačiau kitaip nei migrantai, atvykę kariai dar ir turi treniruotis: nuolatinės skyrių, būrių, kuopų taktinės pratybos, vertinamosios, sertifikacinės, jungtinės su kitų šalių, tarp jų, žinoma, ir Lietuvos daliniais.

Tam reikia naudotis specialiai pritaikytais poligonais, kuriuose, kitaip, nei miškuose, apgyvendintose vietovėse, galima pagal vadų sumanymą ne tik saugiai atlikti norimus bataliono dydžio manevrus, bet ir atlikti kovinius šaudymus.

Žinia, amerikiečiams ginklų, amunicijos ir noro ją naudoti netrūksta, tad Pabradės poligone itin dažnai aidi šūviai, riaumoja karinė technika.

Ir čia vis labiau ryškėja problema: perkrautuose Lietuvos kariniuose poligonuose net ir minučių tikslumu sustygavus pratybų tvarkaraštį visi daliniai neišsitenka – treniruotis turi ne tik svečiai iš JAV, ne tik nuo 2016-ųjų Lietuvoje įkurdintas NATO priešakinių pajėgų batalionas, kuriam vadovauja Vokietija, bet ir Lietuvos kariuomenė.

Atrodytų, situacija nėra dramatiškai: paprastai kalbant, jei vienoje daugiafunkcinėje arenoje neišsitenka nacionalinė krepšinio rinktinė, krepšinio klubas, kitų sporto šakų dalyviai bei renginių organizatoriai, paklausa patenkinama greitai – statoma nauja arena pagal poreikius.

Tačiau su poligonais padėtis – gerokai komplikuotesnė ir ji tapo tokia tragiškomiškai kritinė, kad erdvių poligonų plėtrai besidairanti Lietuvos kariuomenė dabar priklauso nuo politinės valdžios bei kelių savivaldybių, o gal net ir pavienių asmenų valios.

Tad neatsitiktinai pirmadienį sušauktoje Valstybės gynimo taryboje vienas klausimų – sprendimai dėl „karinės infrastruktūros“.

Svarbu ne tik gyventi, bet ir treniruotis

„Mūsų tikslas yra labai paprastas: matant tas dideles Rusijos pajėgas aplink mūsų teritoriją ir kaip keičiasi Baltarusija į neigiamą pusę, mes turime turėti atitinkamus pajėgumus – ar tai būtų mūsų kariuomenės stiprinimas, ar sąjungininkų didesnis buvimas, tai mūsų tikslas.

Aišku, tas batalionas turi kažką veikti: turi treniruotis ir kariai turi gerinti savo kovinius sugebėjimus, todėl, amerikiečiai įsikūrę Pabradėje, gali naudotis ir kita mūsų infrastruktūra, kurią sukūrėme per pastaruosius metus, pavyzdžiui „Mūšis mieste“ miesteliu.

Bandome sudaryti kuo geresnes sąlygas Amerikos kariams Lietuvoje, kad jie būtų pasirengę atremti iššūkius“, – apie amerikiečių karių buvimą laidoje „Delfi tema“ diplomatiškai kalbėjo KAM gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis.

Tačiau jis, ir laidoje dalyvavęs RESC tyrimų programų vadovas Tomas Janeliūnas pripažino, kad pastaraisiais metais JAV dėmesys krypsta į Aziją, siekiant sulaikyti Kiniją, tad išlaikyti amerikiečių dėmesį Lietuvoje būtent karinė infrastruktūra yra vienas esminių klausimų. Ji svarbi tiek sąjungininkams, tiek Lietuvos kariams.

Prezidentūra iš anksto nedetalizavo, kokius kariuomenės infrastruktūros plėtros planus planuojama aptarti, tačiau krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas dar rugpjūtį žadėjo, kad „artimiausiais mėnesiais“ teks priimti sprendimus būtent dėl naujo karinio poligono vietos.

Lietuvoje didžiausi yra Pabradės ir Gaižiūnų poligonai, jie auga – iki kitų metų šalia Pabradės esančio didžiausio Generolo S. Žukausko poligono plotas padidės nuo 85 iki 176 kvadratinių kilometrų. Jonavos rajone esančio Gaižiūnų poligono teritorija didėja daugiau nei dvigubai – nuo 52 iki 125 kvadratinių kilometrų.

Bet augantys Lietuvos kariuomenės bei sąjungininkų karių poreikiai yra didesni, nei šių poligonų galimybės – net ir išplėtus Pabradės poligoną, į kurį investavo ir JAV, net ir gerinant infrastruktūrą Rukloje, kur Vokietija nuo 2018 iki 2023 m. bus investavusi per 110 mln. eurų, pagrindinė problema lieka erdvė pačioms pratyboms.

Galima sukurti geresnes karių gyvenimo sąlygas, tačiau pagrindinė karių veiksmo vieta – poligonas, kur būtų atliekami manevravimo veiksmai bei kovinio šaudymo pratybos yra objektyviai neišplečiami: vykdant pratybas ir atliekant kelias operacijas.

Atskiroms operacijoms reikalingi mokymo laukų dydžiai sumuojasi (judėjimas į sąlytį su priešu pereina į puolimą, gynyba pereina į atsitraukimą).

Bataliono pratyboms reikalingas mokymo laukas gali siekti iki 216 kv. km (21 600 ha). Ir tai yra visa poligono teritorija, kur yra ir manevro teritorija, ir apsaugos zona, ir šaudykla – minimalus šaudyklos plotas siektų 1x2,5 km, o siektinas – 1,5x4,5 km.

Abrams tanko šūvis Foto: Youtube

Vien Lietuvos kariuomenės pajėgumai yra pakitę, lyginant su tais, kurie buvo prieš dešimtmetį – tada sunkiausia ginkluotė tebuvo 12,7 mm (50 kalibro) sunkieji kulkosvaidžiai, montuojami ant vikšrinių šarvuočių M113. Šiandien pagrindiniu ginklu tampa pėstininkų kovos mašinos 30 mm pabūklas, kurio šūvio nuotolis – didesnis.

O kur dar minosvaidžiai, granatsvaidžiai, kita prieštankinė ginkluotę ir savaeigė artilerija ir kita ginkluotė, kurią vis intensyviau pratybose naudoja Lietuvos kariuomenė, nekalbant jau apie sąjungininkų paramą savo sunkiaisiais ginklais, tarp jų ir tankų „Leopard“, „Abrams“ ar „Leclerc“ 120 mm pabūklus.

Dilema paprasta: jei tokią ginkluotę ir techniką turintys kariniai daliniai neturės pakankamai vietos ir laiko treniruotis, kažką teks aukoti – arba Lietuvos kariuomenės pasirengimą, arba sąjungininkų.

Bet yra ir trečias veiksnys – vietos bendruomenės, jomis prisistatantys veikėjai, o taip pat gamtos mylėtojai bei kitos grupės, kurios poligonu nėra suinteresuotos dėl skirtingų priežasčių: esą tai kelia grėsmę žmonėms bei gamtai.

Žygaičių sėkmė užkrečiama?

Prieš kelerius metus plečiant Lietuvos kariuomenę bei atkūrus 2-ąją pėstininkų brigadą, kuriai neseniai suteiktas Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vardas, imta svarstyti kurti naują poligoną rengti vakarinėje šalies dalyje, netoli Kuršėnų ir Telšių.

Logika, kuriai pritarė ne visi netgi pačioje kariuomenėje atrodė tokia: jei brigada koncentruojasi vakarų Lietuvoje, tai ten turi būti ir poligonas – vienintelis didesnis Kairių poligonas yra per mažas bataliono poreikiams.

Tačiau tada kilo nemenkas triukšmas – panašiai kaip ir 2013-siais, kai prieš skalūnų dujų paiešką sukilo Žygaičių bendruomenė, taip ir šį kartą kilo nemenkas pasipriešinimas poligono įrengimui Žemaitijoje. Pasirodė ne tik neretai emocingi, netgi isteriški pareiškimai apie kariuomenės norą niokoti gamtą, bet ir susibūrė virtuali „Žemaitija prieš karinį poligoną“ grupė feisbuke.

Spaudos konferencija "Gazpromo šalininko išpažintis"

Tad neatsitiktinai, kaip ir Žygaičių atveju, taip ir dabar netrūko įtarinėjimų, kad prie triukšmo bei pasipriešinimo kurstymo prisidėjo ne tik gamtosauga ar žemdirbyste susirūpinę vietos žemaičiai, bet ir kitos, savų interesų turinčios bendruomenės, o gal net ir kai kurių priešiškų šalių diplomatinės atstovybės.

Neatmetama, kad dabar poligono tema gali tapti taikiniu kad ir kur jis bepasirodytų: esą kaip mat atsirastų „susirūpinusių vietos gyventojų bendruomenė“, kuri priešintųsi tokios infrastruktūros atsiradimui dėl menkiausių priežasčių.

Vis dėlto kariuomenė planų kurti poligoną Žemaitijoje atsisakė ir paskelbė, kad bus ieškoma alternatyvų. Ir nors prieš poligoną nusiteikusiųjų grupėse iki šiol sklando sąmokslo teorijos, esą „valdžia siekia pergudrauti žemaičius“ ir neva tebeplanuoja slapta įkurti poligoną būtent Žemaitijoje, „Delfi“ žiniomis, dairomasi į visai priešingą pusę ir imamasi kiek kitokios taktikos.

Trumpas kandidatų sąrašas

Pirmasis taktinis manevras – pats VGT sprendimas, kuriuo siekiama simboliškai užsitikrinti visų svarbiausių valstybės institucijų vadovybės palaikymą.

Pagal Konstituciją, Valstybės gynimo taryba svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus. Į tarybą įeina prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas.

Suprantama, bet koks konkretus sprendimas dėl poligono turės sulaukti atskirų pakopų svarstymų bei pritarimo – nuo vyriausybės iki Seimo, nuo aplinkos apsaugos ministerijos iki savivaldybių.

Ir bet kurioje pakopoje sprendimai gali įstrigti dėl įvairiausių priežasčių – kariuomenei gali netikti pasiūlyta teritorija, seimo nariams nuo nuotaikos, žinių ar netgi mėnulio fazės gali kilti įvairiausių klausimų, aplinkosaugininkams, kurie prieš bet kokias statybas turės išduoti poveikio aplinkai vertinimą gali kilti nerimas dėl galimai saugomos retos augmenijos ar gyvūnijos.

Bet kuriuo atveju, per pastaruosius mėnesius iš vidinių kariuomenės resursų jau atliktas įvertinimas, ištyrus visų savivaldybių galimybes, o VGT, „Delfi“ žiniomis, buvo pristatytas trumpas sąrašas.

Tarp galimų kandidatų naujo poligono erdvei minimos kelios savivaldybės bei galimos teritorijose jose, kur būtų galima treniruoti mažiausiai bataliono dydžio vienetą.

Ar tai būtų Lietuvos kariuomenės batalionas, ar vokiečių vadovaujamas NATO priešakinių pajėgų batalionas, ar JAV batalionas. Svarstytos teritorijos Lazdijų, Alytaus ir Šalčininkų savivaldybėse.

Įdomu tai, kad kol kas viena realiausių vietų laikomas buvęs Rūdninkų poligonas. Migrantų krizė išgarsino šią vietą kaip nelegalių migrantų stovyklavietės zoną, kurioje šeimininkauja Viešojo saugumo tarnyba prie VRM, kuriai formaliai ir priklauso ši teritorija.

Tačiau pats Rūdininkų poligonas, įrengtas dar gūdžiu sovietmečiu 1948 metais, originaliai buvo skirtas būtent karinėms reikmėms – čia sproginėjo aviacinės bombos, šaudyta iš įvairaus kalibro pabūklų, tad pati buvusio karinio poligono teritorija yra giliai miške, atokiai nuo apgyvendintų teritorijų ir išvagota sprogimų kraterių.

Čia iki šiol darbo netrūksta išminuotojams, mat tai viena labiausiai sprogmenimis užterštų teritorijų šalyje.

Kita vertus, lyginant su kitomis galimomis vietovėmis, čia būtų mažiausiai pakenkta gamtai – draustinių esama ir Pabradės poligone, kur formaliai karinėje teritorijoje draustiniai saugomi labiau, nei įprastai, o Rūdninkų girioje dominuojantys mažaverčiai viržynai, keli upeliai ir draustiniai į pietus bei šiaurę nuo bendros planuojamo poligono teritorijos taip pat nesukurtų būtinybės vykdyti didelių medžių kirtimų.

Be to, Rūdninkų poligono paskirtis taip ir nėra pakitusi – ji skirta krašto gynybai, tad kitaip, nei kitose teritorijoje, kur reikia spręsti žmonių iškeldinimo, jų nekilnojamo turto kompensavimo ar niekur kraustytis nenorinčiųjų žmonių klausimus, Rūdninkuose ši problema minimali.

Kad ir kur būtų apsispręsta įrengti naują poligoną, kalbama ne šiaip apie jo paties įrengimą, bet ir apie visos infrastruktūros sukūrimą – nuo šaudyklų, administracinių, pagalbinių, gyvenamųjų patalpų įkūrimo iki kelių ir geležinkelių infrastruktūros.

Neatmetama, kad ateityje naujo poligono teritorijoje taip pat galėtų įskurti ir vienas Lietuvos kariuomenės dalinių – koks tai būtų kol kas sunku pasakyti, mat esamiems ir dar tik kuriamiems pajėgumams jau numatytos vietos, nors bataliono perkėlimas į visai kitą Lietuvos kraštą nebūtų naujiena – per pastaruosius dešimtmečius tai buvo ne sykį.

Šimtai milijonų eurų

Todėl kitas ir bene svarbiausias klausimas – finansai.

Mat poligono, kaip ir bet kurio karinio objekto sukūrimas susijęs su nemenkomis lėšomis ir tai jau valstybės požiūrio klausimas ar šios lėšos bus vertinamos vien kaip išlaidos, ar kaip investicijos.

Pavyzdžiui, į Lietuvą atvykusių JAV karių įkurdinimas „Camp Herkus“ užsienio žiniasklaidoje jau linksniuojamas kaip nauja amerikiečių karių bazė.

Net jei ji tokia nėra (Lietuvoje negali būtų užsienio šalių karinių bazių, o amerikiečių „Camp Herkus“ įkurta Lietuvos kariuomenei priklausančioje teritorijoje), o karines bazes amerikiečiai įsivaizduoja, kaip o investicijų traukos centrus: pritraukiamas apgyvendinimo, švietimo, maitinimo, pramogų, kitų paslaugų sektoriai – net jei tai yra tokia teritorija, kaip poligonas, ji pritraukia milžiniškų investicijų.

Be to, kur nors įsikūrę amerikiečiai mėgsta patogumus – net maži dalykai, kaip pabrėžė V. Urbelis gali būti svarbūs.

„Pavyzdžiui, pašto skyriaus atidarymas. Amerikiečiai labai paprastai nori gauti laiškus arba „Amazon“ siuntinius – tokie praktiniai, bet labai svarbūs kariams dalykai, nes paskui batalionas rašo vertinimus, kaip jiems sekėsi Lietuvoje. Ir jei vertinimas bus neigiamas, kariniai vadai gali nuspręsti, kad batalionas būtų ne Lietuvoje“, – pažymėjo V. Urbelis.

Paradoksalu, kad kol kas būtent amerikiečiai daugiau investavo į Lietuvos poligonų plėtrą:

endra JAV parama 2016–2021 m. Lietuvos kariuomenės poligonų Pabradėje, Kazlų Rūdoje, Rukloje pritaikymui kariuomenės reikmėms siekia apie 17 mln. JAV dolerių.

Tuo metu naujo Lietuvos karinio poligono kaina bus didesnė.

Svarstoma, kad per 5-7 metus į tokį naują objektą būtų investuota apie 500 mln. eurų, o dalis šių lėšų būtų panaudotos ir savivaldybės, kurioje įsikurtų batalionas, reikmėms, be to, galima tikėtis šimtų papildomų darbo vietų.

Ir tai – jei pavyks per mažiau nei metus parengti poveikio aplinkai vertinimą, patvirtinti projektą kaip ypatingos valstybinės reikšmės, iki dabartinio Seimo kadencijos pabaigos – reikiamus teisės aktus suderinti parlamente.

Iki to laiko gali kilti įvairiausių ginčų dėl teritorijos, vietos ir „vietos“ gyventojų pasipriešinimo akcijų, gamtosaugininkų būgštavimų dėl kurtinių, medžių ateities ar bendros ekologinės būklės pokyčių.

Permainų gali įnešti ir politinė kaita – savivaldybių, prezidento, Seimo rinkimai, kuriuose naujos politinės jėgos gali piestu stoti prieš išlaidas Krašto apsaugai bei jos infrastruktūros projektams.

Amerikiečiai (ne)išvažiuos?

O tai reikštų grįžimą prie esamos ar blogesnės padėties, kai trūkstant erdvės treniruotis nutiktų tai, kas jau yra buvę Lietuvoje po to, kai 2014-siais čia buvo perkelta amerikiečių karių kuopa, bet vėliau išvyko iš šalies.

„Amerikiečiai paprasčiausiai išvažiuos“, – teigė vienas su padėtimi susipažinęs Krašto apsaugos sistemos pareigūnas. Tuo metu KAM gynybos politikos direktorius V. Urbelis situaciją apibūdino dar paprasčiau.

Camp Herkus vėliavų pakėlimo ceremonija Foto: undefined

„Reikia suprasti, kad mums tas amerikiečių batalionas yra svarbi strateginė žinutė, o JAV tai nėra didelis karinis vienetas, dėl kurio galvą suktų JAV prezidentas ar aukščiausi Pentagono pareigūnai – dažniausiai JAV pajėgų vadas Europoje savo nuožiūra gali išdėstyti pajėgas“, – priminė V. Urbelis, pažymėjęs, kad amerikiečiams sprendžiant dėl pajėgų įkurdinimo ypač svarbus klausimas yra lankstumas.

Pastarasis veiksnys svarbus ir Lietuvos kariuomenei, kuri nori turėti galimybę pagal poreikį treniruotis tiek Pabradėje, tiek Rukloje, tiek naujame poligone – neturint pakankamai treniruočių infrastruktūros tai užtikrinti būtų sunku.

Be to, pasak V. Urbelio, prieš kelerius metus priimtas JAV sprendimas ne steigti naujas bazes, o rotuoti pajėgas, jas perkėlus į kitas šalis, yra labai svarbus veiksnys – taip treniruojasi ir patys amerikiečiai, išbandydami savo pajėgų perkėlimo procedūras.

Jei toje šalyje yra sukurta reikiama infrastruktūra, leidžiant greitai perkelti įrangą ir techniką bei ją panaudoti pratybose – tikėtina, kad amerikiečiai ten ne tik pasiliks, bet ir prisidės prie šios infrastruktūros gerinimo. Ir atvirkščiai – ten, kur amerikiečiams nėra ką veikti, didesnė tikimybė, kad iš ten jie pasitrauks.