Visuomenei senstant, ekspertai ragina taupyti jau dabar: turėsime pereiti prie Vakaruose populiaraus būstų modelio

Vakarų valstybėse tarp senjorų jau seniai populiarūs gyvenamieji kompleksai, kuriuose senyvo amžiaus žmonės ne tik gyvena, bet ir naudojasi čia sukurta infrastruktūra, sveikatingumo paslaugomis. Nors Lietuvoje tokio pobūdžio būstai dar turi neigiamą atspalvį, ekspertų teigimu, tai yra ateitis, nuo kurios nepabėgsime, tačiau gali būti, kad tokie būstai bus įkandami toli gražu ne visiems, nebent prie jų vystymo prisidės ir valstybė.

Sprendimus reikia priimti jau dabar

Lietuvos statistikos departamento duomenys tampa tikru galvosūkiu ir valstybinėms institucijoms, ir ekonomistams. Statistiko rodo, kad Lietuvos visuomenė akivaizdžiai sensta, daugėja pensinį amžių peržengusių arba jau greitai peržengsiančių žmonių, kai tuo tarpu darbingo amžiaus žmonių skaičiai nedemonstruoja tokio teigiamo šuolio.

Esant tokiai statistikai, ekonomistų teigimu, jau reikia pradėti galvoti apie tai, kaip dabar dar darbingo amžiaus žmonės gyvens senatvėje, ar jie galės išlaikyti savo turimą NT, gauti reikiamas medicinines paslaugas. Dabartiniai senjorai, „Luminor“ banko vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, jau susiduria su tokiomis problemomis.

Be to, nemaža dalis jų gyvena vienkiemiuose, jiems sunku gauti reikiamas medicinines, sveikatingumo paslaugas, o tie, kurie gyvena didmiesčiuose, kenčia nuo vienatvės ir patiria finansinius sunkumus dėl turto išlaikymo.

Ekonomisto teigimu, kitose šalyse tokios socialinės problemos sprendžiamos įvairiai, tačiau vienas iš būdų yra senjorams skirti gyvenamieji kompleksai, kuriuose jie ne tik gyvena, bet ir gauna visas reikiamas medicinines, sveikatingumo paslaugas, turi galimybę rinktis jiems patrauklias pramogas. Ž. Mauricas sako, kad ir Lietuvoje neišvengiamai sulauksime tokių projektų.

„Reikia pradėti spręsti problemas. Japonijoje, pavyzdžiui, šios problemos sprendžiamos pasitelkiant robotizaciją, robotai aptarnaus, bet vėlgi senjorų namuose. Tai tokie kompleksai gali užtikrinti gerą gyvenimo kokybę, manau, kad Lietuvai neišvengiamai reikės tai daryti ir planuoti reikia jau dabar. Nebūtinai gal tokius kompleksus daryti didžiuosiuose miestuose, nes ten ir taip NT brangus, infrastruktūra apkrauta.

Galima kompleksus kurti aplinkiniuose miesteliuose, kad žmonės galėtų dažniau atvažiuoti aplankyti“, – pažymi ekonomistas ir priduria, kad čia labai svarbus ir valstybinių institucijų vaidmuo, kurios galbūt turėtų prisidėti ir finansiškai.

Ž. Maurico teigimu, didžiausias poreikis ir susidomėjimas gyventi tokiuose kompleksuose gali atsirasti jau po 10-20 metų, kada dabartiniai darbingo amžiaus žmonės taps pensininkais, o dirbančiųjų skaičiai sumažės dėl demografinės situacijos.

Lietuviai kol kas nepasiruošę permainoms

Apie senjorų gyvenviečių vystymo Lietuvoje neišvengiamybę kalba ir NT analitikas Arnoldas Antanavičius. Tiesa, jis pabrėžia, kad kol kas lietuviams toks gyvenimo modelis dar nėra priimtinas. Toli ieškoti nepavykusių bandymų nereikia: dar 2006 metais Birštone buvo pradėtas vystyti senjorams skirtas gyvenamasis kompleksas „Karališkoji rezidencija“.

Jame buvo siūlomos slaugos, sveikatingumo procedūros, skirtingų dydžių butai, tačiau, kaip vėliau sakė projekto vystytojai, idėja pralenkė laiką: 2008 metais Lietuvą užklupo finansų krizė ir projektas nepavyko. Lėšų pritrūko ir vystytojai, ir senjorai, reiškę norą tokiuose apartamentuose apsigyventi.

Apgyvendinimo ir priežiūros paslaugos tuo metu komfortiškiausioje šalies slaugos įstaigoje priklausomai nuo senolio būklės mėnesiui kainavo 600–1200 Eur. 2008 metais senelių namai likviduoti.

„Buvę bandymai tik parodė, kad visuomenė dar nebuvo tam subrendusi ir morališkai, ir finansiškai. Tuo metu ir mūsų senjorai nebuvo tokie turtingi, kad galėtų sau leisti įsigyti turtą tokiame komplekse, taip pat jie nenorėjo taip kardinaliai keisti savo gyvenimo.

Štai būsimi senjorai, jaunesnės kartos žmonės, jau kitaip galvoja apie gyvenimą senatvėje, jie taip pat jau dabar galvoja apie santaupas senatvei, rūpinasi, kad jų senatvė būtų komfortiška. Tai štai tokie žmonės yra potencialūs ir tokio būsto pirkėjai“, – pabrėžia NT analitikas.

Jis pabrėžia, kad Vakaruose toks gyvenimo modelis populiarus ir senjorai perka ne tik būstą, bet ir gyvenimo būdą.

„Įsigydamas būstą tokiame komplekse tu gauni ir visą paslaugų paketą, keiti gyvenimo būdą. Yra siūlomos įvairios laisvalaikio praleidimo galimybės, sveikatingumo paslaugos ir pan. Tai manau, kad dalis žmonių bus pajėgūs tokį gyvenimo būdą įsigyti“, – sako pašnekovas.

Diskutuoja dėl valstybės vaidmens

Tiesa, A. Antanavičius sako, kad valstybės vaidmens tokiuose projektuose jis kol kas nemato: „Kur pasideda subsidijos, atrodo, kad veikia nebe rinkos ekonomika. Aš manau, kad jeigu rinkoje yra natūralus poreikis, tai turėtų verslas tokį poreikį patenkinti.

Kitokios nuomonės laikosi Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius, kuria pabrėžia, kad jeigu verslas imtųsi iniciatyvos tokius projektus vystyti, jis susidurtų su žmogiškųjų išteklių problema: senjorų kompleksuose būtina turėti profesionalų, medicininį išsilavinimą turinti personalą, tuo galėtų rūpintis valstybė.

„Tokie kompleksai yra neišvengiama ateitis, nes mūsų visuomenė yra senstanti. Kokybiškai teikiamų paslaugų trūkumas tikrai yra. Verslas mato nišą, bet kol kas yra nemažai iššūkių. Pirmiausia, tokiuose kompleksuose turi dirbti atitinkamą išsilavinimą, medicininių žinių turintis personalas.

Tokio darbo automatizuoti nėra galimybių, todėl reikia papildomų finansų žmogiškiesiems ištekliams, tai iškelia paslaugos kainą. Vėlgi, turbūt galėtų pagelbėti valstybės subsidija tokioms paslaugoms, bet tai iššūkis“, – pažymi ekspertas.

Pašnekovas tęsia, kad kitas iššūkis yra vis dar prasta senjorų finansinė padėtis, mažos pensijos. Kai kurios Vakarų valstybės tai sprendžia pasitelkdamos NT klausimus.

„Galbūt yra žmonių, kurie turi NT, bet jų pajamos yra mažos ir jie negali susimokėti už jame teikiamas paslaugas. Tai užsienyje yra modelis, kad tokiu atveju žmonės įkeičia savo turtą tai bendrovei, kuri išvystė kompleksą, ir iš to turto gautos pajamos naudojamos to žmogaus aprūpinimui komplekse. Aišku, ir valstybė turi atlikti vaidmenį, nes jeigu privačiam sektoriui perleidžia priežiūros funkciją, turėtų prie to finansiškai prisidėti“, – pabrėžia M. Statulevičius.

Kol kas vystytojai, LNTPA prezidento teigimu, plėtoti tokių projektų neskuba, tačiau nišą mato. Kita vertus, pašnekovas pažymi, kad po truputį senjorams skirtų apartamentų rinka plečiasi, pavyzdžiui, šiuo metu vystomas projektas Trakuose.

„Šiuo atveju projektas daugiau orientuotas į pasiturinčius gyventojus, tačiau objektas yra labai geroje vietoje, šalia Vilniaus, netoli Kaunas, geras susisiekimas, yra geležinkelis, tai giminaičiai galės dažnai lankyti savo tėvus ar senelius. Vėlgi, tokiems kompleksams reikalingas nemažas personalas, tai vieta, kur jis statomas, labai svarbi. Tai dabar dar kol kas planuojame, galvojame. <...> Manau, kad pradžią proveržiui duos ne Lietuvos investuotojai, o verslininkai iš užsienio“, – svarsto pašnekovas.

Ministerija problematiką žino

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad kol kas apie tokių atskirų gyvenviečių, kurių infrastruktūra ir teikiamos paslaugos būtų pritaikytos vyresnio amžiaus žmonėms ir užtikrintų visokeriopus jų poreikius, įkūrimą valstybės mastu nėra aktyviai diskutuojama.

„Vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus Lietuvoje didėjimas skatina spartesnę šio amžiaus grupei skirtų paslaugų plėtrą, didesnį aplinkos pritaikymą, galimybes integruotis į visuomenę, aktyviai dalyvauti socialiniame ir politiniame gyvenime, dirbti, užtikrinti jų finansinį saugumą ir stiprinti kartų ryšius.

Tinkama gyvenamoji aplinka ir tinkamas būstas – svarbūs svertai, prisidedantys prie vyresnio amžiaus žmonių socialinės integracijos. Visų pirma tiems, kurie turi sveikatos sutrikimų. Gyvenimas palankioje aplinkoje galėtų sušvelninti kai kurias neigiamas pasekmes, susijusias su socialinio gyvenimo praradimu“, – rašoma ministerijos komentare.

Tiesa, atsakyme tęsiama, kad analizuojant kitų šalių patirtį pastebima ryškėjanti tendencija įrengti būstus, kuriuose po vienu stogu gyvena kelios kartos: kartais jie organizuojami kaip būsto kooperatyvai, kuriuose vyresnio amžiaus gyventojai turi draugiją, perduoda įgūdžius ir žinias jaunesniems gyventojams ir vyksta visiems naudinga socialinė sąveika.

„Labai svarbu apie tokias idėjas – atskirų gyvenviečių ar kvartalų senjorams kūrimą – tartis su žmonėmis, kuriems tokie sumanymai skirti, diskutuoti su pagyvenusiais asmenimis ir jiems atstovaujančiomis ir kitomis suinteresuotomis organizacijomis, su aktyviais senjorais.

Atsižvelgiant į tai, kad pagyvenę žmonės yra „prisirišę“ prie savo namų, kuriuose pragyveno didžiąją gyvenimo dalį, užaugino vaikus, turėjo pažįstamus kaimynus ir pan., tikėtina, kad daugeliui nebus priimtina keisti gyvenamąjį būstą, atsisakyti savo turto ir įsigyti kitą, nors ir labiau jiems pritaikytą būstą su išvystyta infrastruktūra.

Taip pat būtina pagalvoti ir visą tokių būstų įsigijimo sistemą (turimo būsto pardavimo–pirkimo, įkeitimo, nuomos ar kt. tvarkas, kokios galėtų būti kainos, kieno tai bus nuosavybė, kas bus su būstu po žmogaus mirties ir pan.), kad senjorui būtų patrauklu ir nesudėtinga pakeisti ne tik gyvenamąjį būstą, bei ir gyvenimo būdą“, – komentuoja ministerija.