Žygimantas Vaičiūnas: savivaldybės turėtų konkuruoti, norėdamos įsirengti giluminį branduolinio kuro atliekyną

„Čia yra tas projektas, kuriam tikrai reikia nuosavybės jausmo. Kol nebus nuosavybės jausmo savivaldybių ir bendruomenių lygmeniu, tol mes tiesiog nepajudėsime iš vietos“, – apie požeminės saugyklos įrengimą panaudotoms Ignalinos atominės elektrinės (IAE) atliekoms laikyti interviu Eltai sakė į energetikos ministro pareigas po pertraukos grįžtantis Ž. Vaičiūnas.

Neatmesdamas galimybės Lietuvai tęsti naujos kartos branduolinės energetikos projektus, būsimas ministras akcentuoja pirmenybę atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai sausumoje ir planuoja tęsti strateginius vėjo parkų projektus Baltijos jūroje.

Interviu Ž. Vaičiūnas taip pat kalbėjo apie būsimos kadencijos prioritetus, sinchronizaciją su Vakarų elektros tinklais, priešiškų valstybių sabotažų grėsmę, Energetikos ir Susisiekimo ministerijų sujungimą, galimybes sugrįžti į visuomeninį elektros tiekimą, sutarčių su nepriklausomais tiekėjais sudarymo pokyčius bei galimus apskaitos pasikeitimus individualias elektrines turintiems gyventojams, pereinant nuo net-metering‘o sistemos į vadinamąjį grynąjį atsiskaitymą (angl. net-billing).

– Tai bus ne pirmoji jūsų kadencijas energetikos ministerijos vadovo kėdėje, ministru dirbote ir 2016-2020 m. premjero Skvernelio Vyriausybėje. Kaip manote, kuo šita kadencija skirsis nuo ankstesnės?

– Be abejo, į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi, kaip sakoma. Tai natūralu, kad ta upė yra kita. Aišku, vienas struktūrinis elementas yra tai, kad turime pakankamai plačią koaliciją, tikrai turėsime turėti pakankamai glaudžią komunikaciją tarp koalicijos partnerių. Antrasis aspektas, kalbant apie energetikos sektorių, pirmoje kadencijoje teko praktiškai visą laiką skirti strateginių energetinių projektų įgyvendinimui.

Tuo metu buvo ta stadija, kai ir Lietuvos-Lenkijos dujų jungtis (GIPL – ELTA) buvo planavimo stadijoje, ir sinchronizacijos (su Vakarų tinklais – ELTA) projekto įgyvendinimo pradžia, SGD (suskystintų gamtinių dujų – ELTA) terminalo išpirkimo klausimai, atsinaujinančių energijos išteklių plėtra. Buvo, sakykime, pakankamai plati makro strateginių projektų puokštė.

Šią kadenciją, manau, didžioji dalis tų strateginių projektų yra įgyvendinti arba bebaigiami įgyvendinti, kaip, pavyzdžiui, sinchronizacijos projektas, bet pakankamai daug dėmesio reikės skirti tai, sakykime, energetinei higienai.

Aš kalbu tiek apie atsinaujinančių energijos išteklių tolimesnę plėtrą ir barjerų panaikinimą, nes jų dar yra pakankamai daug, tiek apie paprastus energijos vartotojus – ESO (elektros tinklų skirstymo operatoriaus – ELTA) prijungimo supaprastinimai, paramos sistemos, debiurokratizacija ir kiti elementai. Tikrai bus daug tų paprastų klausimų iš vartotojų pusės, bet ne taip lengvai sprendžiamų iš biurokratinės pusės.

– Užsiminėt apie sinchronizaciją su Vakarų tinklais ir atsijungimą nuo rusiškos BRELL sistemos – ir prezidentas tai įvardijo kaip svarbiausią jūsų kadencijos darbą, ir jūs pats jį išskyrėte. Minėjote, kad iš esmės sinchronizacijai jau pasiruošta, bet darbų dar liko. Kokių būtent?

– Žiūrint retrospektyviai į sinchronizacijos projektą, tai lyginant su 2016 m. dabartinė ir tuometinė situacija skiriasi kaip diena ir naktis, tai nepalyginami dalykai. Tuo metu net apskritai su Baltijos šalimis ir Lenkija nesutarėme dėl sinchronizacijos scenarijaus, jau nekalbant apie techninius sprendimus. Pakankamai daug buvo laiko ir pastangų investuota tam, kad regione surastume bendrą sutarimą.

(...) Per dabartinę ministro kadenciją buvo daug techninių sinchronizacijos įgyvendinimo paprojekčių, jeigu taip galima pavadinti. Dabar tolimesnis aspektas yra pats sinchronizacijos momentas – turime būti pasiruošę, kad sistema būtų pakankamai atspari, yra tam tikri baigiamieji darbai, kaip sinchroninių kompensatorių testavimas, kuris yra šiuo metu vykdomas.

Tikrai tikiuosi, kad tie darbai bus sėkmingai pabaigti, o mūsų sistema galės sėkmingai įsilieti į europinę sistemą ir plakti tuo vienodu širdies ritmu kaip ir visos kontinentinės Europos sistemos tinklai.

(...) Be abejo, turime pasiruošti ir grėsmėms, nes tokiuose geopolitiniuose projektuose, kaip pavadinčiau, tikrai tų grėsmių gali būti.

– Esate sakęs, kad turėsite klausimų elektros sistemos operatorei „Litgrid“. Galbūt jau turėjote tam tikrus pokalbius arba gal iki vasario atsijungimo dar planuojate susitikimus su Roku Masiuliu, „Litgrid“ vadovu?

– Be abejo, tai bus vienas iš pačių pirmųjų darbų, kuriuos planuoju atlikti, tai yra pasitikrinti visos organizacijos programą, nes, natūralu, praėjo tiek šiek tiek laiko. (...) Tai pirmas aspektas, be abejo, reikės atsišviežinti informaciją, kur ne visi dalykai yra vieši. Tarkime, kokia pažanga, kokius dar reikia atlikti darbus, kokios grėsmės ir kokie tų grėsmių, rizikų valdymo planai.

Jeigu ne šios, tai kitos savaitės darbas yra turėti tokį bendrą susitikimą. Ir jau indikavau ir „Litgrid“ vadovui, kad tokios informacijos tikrai norėsiu ir kad ji būtų paruošta. (...) Nes „Litgrid“ technine prasme atsako už sklandų sistemos parengimą ir mūsų sistemos integraciją į europinę perdavimo sistemos operatorių sąjungą.

– Kalbant apie grėsmes. Kaip manot, ar iki atsijungimo mums dar reikėtų tikėtis kažkokių sabotažo aktų iš Rusijos, Kinijos pusės?

– Mano principas turbūt yra tas, kad reikia ruoštis blogiausiam, tikėtis geriausio. Iš esmės visokių gali būti variantų ir reikia tikėtis, kad jų nebus, be abejo, bet reikia būti pasiruošus. Dėl to vienas iš pagrindinių klausimų yra, kiek buvo įvertinti įvairūs galimi scenarijai. Tikrai nenoriu sugrėsminti situacijos, nes dar 2019-2020 m. tikrai nemažai pavyko padaryti su tuometiniu „Litgrid“ vadovu.

Tuo metu parengėme vadinamąją avarinę sinchronizaciją. Tai buvo Lietuvos ir Lenkijos atskiras susitarimas, kai grėsmės atveju ar nenumatytoms aplinkybėms esant Lietuva praktiškai per 24 valandas galėtų sinchronizuotis ir pilnai veikti per Lenkiją su kontinentiniais Europos tinklais. Tie dalykai jau tada buvo paruošti, plius visi kita infrastruktūra ir projektai, kurie buvo įgyvendinti – kaupimo sistemos, sinchroniniai kompensatoriai, linijų sustiprinimas.

Pasirengimas sinchronizacijai yra, manau, vienas iš tokių geriausių pavyzdžių, kaip yra nuosekliai pasirengta bet kokių grėsmių valdymui. Pirmiausia, technine prasme.

Bet turbūt esminis klausimas yra įvairių scenarijų modeliavimas. (...) Esminis dalykas yra identifikuoti rizikas, turėti jų valdymo planus ir testuoti, nes tik testavimo būdu galima gerai tam pasiruošti.

– Apie tą pasiruošimą – kalbame apie tinklų stiprinimą, jų atsparumą, fizinę apsaugą. Bet ar Lietuva pasiruošusi provokacijoms iš technologinės pusės? „Litgrid“ vadovas irgi yra minėjęs, kad kariuomenė, tarnybos yra pasiruošę fiziškai užtikrinti tam tikrų objektų saugumą, bet yra fiksuojami ir bandymai įsibrauti į elektronines tinklų sistemas, kurių fiziškai neapsaugosi. Kaip Lietuvai reikėtų stiprinti virtualią strateginių objektų apsaugą?

– Čia tikrai yra klausimas ne tik nacionalinis, sakyčiau, jis yra europinis, nes tos grėsmės yra matomos ir Europos lygmeniu. Be abejo, Europos Sąjungos teisė šiek tiek atsilieka, nes reikalingi tam tikri nacionalinio lygio sprendimai, kurie leidžia operatyviau tai pasiekti. Manau, kad dar turime patobulinti mūsų teisinę bazę.

Kalbu būtent apie pasirengimą sistemos atstatymui sutrikimų arba sabotažų atveju. Šiuo metu, deja, ne visą laiką turime sukurtą teisinę sistemą, kad VERT (Valstybinė energetikos reguliavimo taryba – ELTA) pripažintų tam tikras išlaidas ir rezervinius pajėgumus – ar tai būtų transformatoriai, ar kita įranga, kuri reikalinga sistemos atstatymui.

Čia yra viena iš krypčių, kuriai turėtume tiek teisine prasme, tiek praktine prasme pasirengti. O dėl kibernetinio saugumo elementų – tai, be abejo, niekada nesibaigiantis darbas, nes reikia nuolat tą sistemą tobulinti.

Europoje turime identifikuotų tam tikrų grėsmių. Vienas su tuo susijusių dalykų yra nuotolinio valdymo sistemų panaudojimas, kalbant apie inverterius (įtampos keitiklius – ELTA). Tai gerai, kad Lietuvoje (...) buvo priimtas įstatymas, užkertantis kelią nuotoliniu būdu valdyti didesnes kaip 100 kilovatų saulės, vėjo ir kaupimo sistemas.

Čia yra vienas iš tokių smulkių pavyzdžių, bet toje atsparumo sistemoje yra reikalingas ir didesnis tarpinstitucinis koordinavimas ir nuolatinis darbas. Mes dabar turime pakankamai gerą progą maksimaliai pasiruošti, kad tam tikro sabotažo atveju mūsų sistema būtų maksimaliai atspari.

– Kaip sakėt, nesugrėsminant, bet grynai technologiniu požiūriu, ar yra įmanoma, kad po sinchronizacijos įvykus sabotažo aktui ir sutrikus bendrai tinklų sistemai visoms šalims sutrinka ir elektros tiekimas?

– Tokį radikalų scenarijų tikrai atmesčiau, nes iš esmės tam ir buvo ruošiama visa sistema. Vienas iš pagrindinių reikalavimų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais yra sistemos parengimas, kad ji galėtų veikti izoliuotu būdu tam tikrą laiką.

Ir jau buvo daryti 2 ar 3 bandymai izoliuoto sistemos veikimo, jie buvo sėkmingai atlikti. Čia yra kaip tam tikras egzaminas įstojant į kontinentinės Europos tinklų klubą, tai daroma ne veltui, nes sistema pagrįsta tuo, kad, esant trikdžiui vienoje iš sistemos dalių, sistema tiesiog decentralizuojasi.

Ta dalis, kuri turi problemų, atsijungia, susitvarko, pasiruošia naujam prisijungimui ir vėl sinchronizuojasi. Taip yra pagrįstas visos sistemos veikimas tam, kad nesukeltų domino efekto. Nes, jeigu to nebūtų, vienos valstybės potencialus blackout'as (atjungimas – ELTA) galėtų iššaukti blackout'ą visos Europos Sąjungos mastu.

(...) Iš tos pusės tikrai manau, kad mūsų sistema kaip niekada technine prasme yra parengta ir stipri. Kažkokių smulkių sabotažo atvejų galbūt gali būti, bet tikrai manau, kad sistema yra pasirengusi.

– Apie jūrinio vėjo parkų projektus. Per Vyriausybės programos pristatymą Seime kalbėjote, kad jūrinė energetika yra strateginė, bet vėjo parkų projektus tęstumėte tik užtikrinus maksimalią konkurenciją ir racionalias elektros kainas. Kaip suprantu, tai reiškia, kad naujoje kadencijoje jūrinio vėjo parkų plėtrą tęsite, ne stabdysite?

– Taip, iš esmės bus tęsiama. Priminčiau, kad (antrojo – ELTA) konkurso, kuris dabar vyksta, kuris paskelbtas lapkričio pabaigoje, visi teisiniai pagrindai, iniciatyva apskritai ir vietos parengimas tokiam projektui būtent jūroje ir kiti niuansai, paukščių ir jūros dugno stebėjimo, kitų procesų pradžia buvo dar anoje kadencijoje, tai yra 2019 m. pabaigoje – 2020 m. pradžioje, jau nuo kadencijos pradžios ėjome jūrinio vėjo kryptimi.

Be abejo, tai yra svarbus strateginis projektas, tik šiuo atveju, aišku, gaila, kad šiek tiek konkursai buvo sukeisti vietomis. Sakyčiau, tas, kuriam buvo tikrai ilgai, nuosekliai ruoštasi, buvo inicijuotas tik dabar, būtent antrasis. Realiai turėjo būti priešingai.

(...) Antrajame projekte mes turime konkrečią jūros teritorijos dalį, konkrečią vietą su atliktais jūros dugno tyrimais, su paukščių stebėjimais, visais kitais dalykais. Investuotojas, koks jis bebūtų, puikiai mato visą informaciją ir kokios yra rizikos, kokie yra kaštai ir dėl to lengviau pateikti pasiūlymą konkursui.

Tuo tarpu pirmasis konkursas – tiesiog vieta be jokių konkrečių parametrų. Be abejo, investuotojas turėjo prisiimti tam tikrą riziką ir dėl to buvo be skatinamojo tarifo iš valstybės perspektyvos. Ir natūralu, tas (pirmasis – ELTA) projektas jau prasidėjo, bet jų tokia jungtis, sąsaja šiek tiek gal kelia klausimų apskritai dėl šių projektų tolimesnės perspektyvos.

Kalbant apie antrąjį konkursą, noriu pabrėžti, kas iš esmės situacija, kuri buvo tada 2019-2020 m. ir dabar, yra šiek tiek pasikeitusi. Pirmiausia pabrango patys jūrinės generacijos projektai. Antrasis aspektas yra tai, kad mūsų regione šiuo metu ženklai sumažėjo elektros energijos kaina. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad galimas prisidėjimas iš valstybės pusės natūraliai gali būti ir didesnis.

Nesakau, kad dėl kainos parametrų mes turėtume (projekto – ELTA) atsisakyti, bet norėtųsi, kad šitame konkurse mes turėtume kiek įmanoma didesnę konkurenciją. Nes prieš tai buvusiame konkurse jos, kiek suprantu iš viešųjų šaltinių, šiek tiek pritrūko, nes reikalavimai buvo labai įsprausti ir tie terminai dokumentų pateikimui buvo tikrai labai trumpi. Dėl to galimai tai atbaidė ir dalį potencialių pareiškėjų.

Šiuo atveju, manau, (antrajame konkurse – ELTA) tie parametrai sudėlioti pakankamai tvarkingai. Tikslas yra, kad turėtume kuo daugiau investuotojų, kurie konkuruoja tarpusavyje, ir tai reikštų, kad įvykus aukcionui potencialiai galėtume turėti kuo artimesnę (elektros – ELTA) kainą tai, kuri nustatyta kaip kainų grindys.

– Bet antrajam konkursui Seimas vasarą pakeitė sąlygas, nustatydamas, kad konkursą laimėti gali tik viena jame dalyvavusi įmonė. Manot, kad šita sąlyga yra nekonkurencinga?

– Šita sąlyga, be abejo, užtikrina tam tikrą galimybę, netgi jeigu yra vienas konkurso dalyvis. Bet aš nemanau, kad toks turėtų būti tikslas. Tokia nuostata buvo pakeista po nesėkmingo pirmojo konkurso, bet aš visomis pastangomis bandysiu pritraukti kaip įmanoma daugiau investuotųjų, nes tai yra tam tikra paskutinė priemonė, jei reikėtų vertinti tik vieną pasiūlymą iš vieno pasiūlymo. Tai nėra sveika nei konkurencijos prasme, nei kitomis prasmėmis.

– Kol kas apie dalyvavimą antrajame vėjo parko konkurse paskelbė tik „Ignitis“, apie svarstymus yra pranešęs „Orlen“ koncernas. Gal turite žinių, kokios dar įmonės domisi konkursu, Lietuvos ar užsienio?

– Šiai dienai, sakyčiau, dar turime kažkiek laiko, kalbėsime ir su reguliatoriumi (VERT – ELTA), ir ministerijos viduje, ir su įmonėmis, kokiu būdu būtų galima užtikrinti, kad turėtume maksimaliai didžiausią konkurenciją šiame projekte. (...)

Šiai dienai turime paradoksą, jeigu dėl tam tikrų techninių priežasčių, kainos ir kitų aspektų reikėtų riboti elektros energijos generaciją iš atsinaujinančių energijos išteklių, įstatymiškai sudėliota taip, kad jūrinis vėjas yra paskutinis, kuris atjungiamas. Po paskelbto konkurso investuotojas į jūrinį parką naudotųsi ta vadinama dviguba apskaitos sistema, contract for difference (CFD, liet. subsidijų modelis pagal elektros kainą rinkoje – ELTA).

CFD sistema užtikrina, kad tuo atveju, jeigu elektros kaina rinkoje yra didesnė, (vėjo parke elektrą gaminanti bendrovė – ELTA) sumoka valstybei atgal, jeigu kaina mažesnė, valstybė primoka investuotojui. Tai yra tam tikra priimtina rizikos valdymo garantija investuotojui, taip vyksta visi didžiausi energetikos projektai.

Gali būti situacijų, kad Lietuvoje būtų stabdoma generacija sausumos vėjo elektrinėse, gaminančių vartotojų elektrinėse, o mes dar primokėtume elektros energijos generacijai jūroje. Praktiškai ji visą laiką turėtų tam tikrą prioritetą patekti į tinklą. Aš suprantu pačią logiką, tai daryta tam, kad užtikrintume geresnes investicines sąlygas, bet reikia įvertinti, ar tai neturės neigiamos įtakos vėjo elektrinių plėtrai sausumoje.

– Bet manote, kad šioje vietoje reguliavimą reikėtų keisti ir prioritetą teikti sausumos generacijai?

– Manau, pirmiausia yra tikslas užtikrinti nuoseklią ir stabilią atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą sausumoje. Šiuo metu turime rezervuotus 4 gigavatus saulės, 4 – vėjo (elektrinių tinklo pajėgumų – ELTA) sausumoje ir čia yra dar nemažai kliūčių, kad tie projektai būtų sėkmingai pabaigti. (...)

Natūralu, kad dalis šitų projektų vystytojų puikiai matys, kokios yra sąlygos būtent jūriniam vėjui. Antro jūrinio vėjo konkurso laimėtojas paskelbiamas vasarą, tada turime situaciją, kad sausumos vėjo projektai, kurie startuoja 2026-2027 m., be didesnės konkurencijos gali patekti į elektros energijos tinklą nuo tų projektų paleidimo iki pat maždaug 2030-2031 m. O tuomet jau atsiranda tam tikras apribojimas, kuris iš (sausumos vėjo projektų vystytojų – ELTA) perspektyvos yra vertinamas kaip rizika.

Norėtųsi šituos du dalykus subalansuoti – nežinau, galbūt kažkokių aspektų ir nežinau, galbūt pasikeis nuomonė įsigilinus, bet čia matau tam tikrus aspektus, kuriuos reikėtų ar pakoreguoti, arba tiesiog iš naujo įvertinti.

– Kalbant apie Energetikos ir Susisiekimo ministerijų sujungimą. Išsakėte tokią nuomonę, kad kol kas apie tai kalbėti anksti, pirmiausia reikia užbaigti tam tikrus svarbius projektus. Ar vis dar laikote šią idėją apskritai svarstytina? Atrodo, jeigu tai iš tiesų būtų efektyvu, galbūt būtų tikslinga dabar ministerijas sujungti ir tada vykdyti tuos strateginius projektus.

– Tam tikras paradoksas, aišku, kad pradedant darbą visuomet yra klausimas dėl Energetikos ministerijos likimo. Praeitoje kadencijoje puikiausiai atsimenu ir ministerijos kolektyvui aiškiai sakiau, kad atėjau su tikslu įrodyti, kad Energetikos ministerija yra reikalinga, kad ji turi rinkos pasitikėjimą ir duoda tikrai akivaizdžius rezultatus. Manau, per tą kadenciją tai pavyko padaryti.

Dabar kilo nauja banga ir čia yra pirmiausia politinio dėmesio klausimas. (...) Tam ir buvo sukurta Energetikos ministerija, kad būtų ne tik Vyriausybėje pozicija išreiškiama ir priimama tinkamai, bet ir kituose formatuose – yra atstovavimas Briuselyje, Energetikos tarybos mandatas tenai derėtis dėl finansavimo projektams.

Ministro pozicija atveria visai kitas duris, nes automatiškai su visais komisarais galima kalbėti, vykdančiaisiais viceprezidentais ir taip toliau. Tai tokie kalbėjimai visuomet yra keičiantis politiniam ciklui, bet tikrai nematau poreikio rimtai svarstyti Energetikos ministerijos sujungimo, transformacijos, integracijos ar dar kitų variantų.

– Net perspektyvoj?

– Net perspektyvoj. Tai tikrai ne šios kadencijos klausimas, bet niekada negali žinoti, galbūt po 15-20 metų ta energetika bus tokia išmani, kad jau nebereikės daryti pokyčių. Bet aš manau, kad dabar darbotvarkė dar tikrai yra pakankamai intensyvi, kur reikia ministro pozicijos.

– Kadenciją baigiantis ministras Dainius Kreivys yra įvardijęs, kad vienas iš darbų, kurį jis tikisi, kad tęsite, yra mažųjų branduolinių reaktorių vystymas. Seimas priėmė ir nacionalinę energetikos strategiją, kurioje numatyta, kad politinis sprendimas dėl jų statybos turi būti priimtas iki 2028 metų, tai yra iki jūsų kadencijos pabaigos. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu, ar Lietuva turėtų priimti teigiamą sprendimą ir vystyti branduolinę energetiką šalia kitų atsinaujinančių šaltinių?

– Iš tiesų neslėpsiu, pozicija yra dviprasmė. Viena vertus, suprantu labai aiškiai šio klausimo politinį krūvį kaip svarbią užsienio politikos dedamąją, tai yra svarbu tiek mūsų santykiuose su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tiek su Prancūzija, kitomis šalimis, kurios turi tą mažųjų branduolinių reaktorių pramonę arba ją aktyviai plėtoja šiuo metu. Iš esmės durų tokiai technologijai nereikėtų uždaryti, bet tikrai neplanuočiau tam skirti labai didelio dėmesio atsinaujinančių energijos išteklių sąskaita. (...) Pirmasis tikslas yra atsinaujinančių energijos išteklių plėtra ir biurokratinių kliūčių, kurios šiuo metu dar yra pakankamai gajos, panaikinimas.

Čia yra pirmasis prioritetas. Mažuosius branduolinius reaktorius traktuočiau kaip antro, trečio prioriteto klausimą, kurį galima svarstyti, galima diskutuoti, bet dėl šios technologijos komercinio prieinamumo dar tikrai daug abejonių.

Galima prisiminti, kad daugiau nei prieš 10 metų buvo prognozuojama JAV, kad 2024-2025 metais tokie reaktoriai bus parengti veikimui. Čia yra daug niuansų, yra ir reguliaciniai klausimai, būtent Jungtinėse Valstijose ta reguliacija yra labiau pritaikyta tokioms sistemoms, Europoje turėsime daugiau laiko prisitaikyti.

– Bet 2028 m. vis tiek kažkoks sprendimas, kaip suprantu, turės būti.

– Tie 2028 metai tiesiog įrašyti strategijoje, klausimas, kodėl tokia data pasirinkta. Vienas dalykas, strategiją galima atnaujinti. Kitas klausimas, kodėl 2028 metai? Matyt, buvo skaičiuojama pagal tam tikrus perspektyvinius planus, kai šitie reaktoriai jau bus parengti saugiam, efektyviam naudojimui. Žvelgiant retrospektyviai, galima daryti išvadą, kad tų reaktorių atsiras ne taip greitai, kaip planuojama. Dėl to manau, kad ta 2028 m. data taip pat yra sąlyginė.

– Kalbant apie giluminio atliekyno projektą, skirtą laikyti panaudotam branduoliniam kurui iš Ignalinos atominės elektrinės. Yra pradėti paruošiamieji darbai atliekyno vietai parinkti, konsultacijos su savivaldybėmis, bet dar reikia atlikti geologinius, saugumo, socioekonominių ir kitų rodiklių tyrimus galimose vietovėse. Visgi, nors konkrečiai vietai parinkti dar yra laiko iki 2047 m., jau girdime kritiką ir iš savivaldybių, ir gyventojų nerimą dėl projekto skaidrumo, komunikacijos trūkumų ir panašiai. Kaip apskritai vertinate šį projektą ir jo ligšiolinę eigą?

– Manyčiau, pagrindinis tikslas – klausimas, aišku, kaip tai pasiekti, taktikos dalykai ir panašiai – bet vizija turėtų būti tokia, kad savivaldybės turėtų norėti ir konkuruoti dėl šio projekto. Jis turėtų būti tiek patrauklus, kad realiai turėtume priešingą situaciją negu turime šiandien. Manau, kad dar tikrai nėra nueita per daug su šio projekto vystymu, yra tokie paruošiamieji, pirmieji žingsniai, tikrai dar reikia labai aiškios komunikacijos ir, be abejo, tam tikro galbūt naudų paketo sudėliojimo savivaldybėms.

Remiuosi kitų šalių praktika – Švedijoje, kitose šalyse savivaldybės dėl to konkuruoja ir tiesiog nori, kad tokie atliekynai būtų statomi jų teritorijose, nes tai yra darbo vietos, kiti dalykai. O dėl ilgalaikio saugojimo (branduolinių atliekų – ELTA) – kol kas nėra sugalvota efektyvesnių būdų ir natūralu, kad tokią analizę ir vertinimus reikia daryti.

– Ar jūs kaip ministras matot savo didesnį indėlį komunikuojant su savivaldybėmis, derinant sąlygas su atomine elektrine, aptarinėjant kompensacijų klausimus savivaldybėms, kas galbūt irgi paskatintų dialogą?

– Taip, be abejo, reikia ieškoti variantų. Šiandieną nepasakysiu vieno tokio stebuklingo recepto, reikia įsigilinti, pasižiūrėti detaliau, bet aš noriu daugiau nubrėžti tam tikrą viziją, kurlink mes turėtume eiti. Tada jau reikia žiūrėti, kokių tam reikia išteklių, kokia yra tarptautinė praktika, galbūt galime kažkokiais kitais pavyzdžiais pasinaudoti – tam tikra netgi edukacija, galima savivaldybių atstovus ekskursuoti, juos supažindinti su tokiomis saugyklomis Šiaurės šalyse.  

Yra įvairių būdų, bet manau, čia yra tas projektas, kuriam tikrai reikia nuosavybės jausmo. Kol nebus nuosavybės jausmo savivaldybių ir bendruomenių lygmeniu, tol mes tiesiog nepajudėsime iš vietos.

– Faktas, kad tos atliekos jau yra susidariusios, sudėtos laikinoje saugykloje ir jas reikia kažkur padėti. Bet kalbant apie alternatyvą – ir dabartinis viceministras Albinas Zananavičius, ir premjeras Gintautas Paluckas, kai kalbėjo apie tai, kad nauja Vyriausybė tęs branduolinės energetikos darbus, išsakė mintį, kad tą panaudotą branduolinį kurą galima būtų naudoti naujos kartos mažuose reaktoriuose. Kol kas technologijos nėra realiai veikiančios, su jomis tik dirbama, bet kaip jums tokia alternatyva?

– Lieka atviras klausimas dėl tokių veiksmų galimų, tai tikrai pavadinčiau pakankamai išmania branduoline strategija, jeigu ją pavyktų įgyvendinti. Dėl to ir sakau, liekame atviri tokiems vertinimams, bet nesu giliau susipažinęs su techniniais parametrais ir kada tai būtų galima įgyvendinti. (...)

Be abejo, viską parodys laikas, jeigu turėsime tikrai efektyvias, geras technologijas, tam irgi turėsime atitinkamai komunikuoti ne tik su atsinaujinančių energijos išteklių bendruomene, bet ir su visuomene. Tai reikštų, kad Lietuva tęsia branduolinės energetikos erą, nors ir su kitomis technologijomis, mažaisiais reaktoriais, bet vis tiek tai iš principo yra branduolinė energetika.

– Kalbant apie visuomeninį elektros tiekimą. Šiuo metu trečiajame liberalizacijos etape, kaip jau minėjote, yra apie 400 tūkst. žmonių, kurie iki 2026 m. sausio pradžios turi pasirinkti nepriklausomą tiekėją. Naujos Vyriausybės programoje numatyta, kad iš jų tik smulkiausi ir pažeidžiamiausi vartotojai galėtų grįžti pas visuomeninį tiekėją. Pagal kokius kriterijus bus nustatoma, kokia gyventojų dalis atitinka šią kategoriją?

– Mes kalbame apie patį principą, kuris yra įtvirtintas programoje – smulkiausi ir pažeidžiami vartotojai, dvi kategorijos. Dėl konkretaus jų apibrėžimo ir kur mes brėžiame liniją, kur yra smulkūs, o kur nebe smulkūs, tikrai šiai dienai negaliu atsakyti, dar turėsime diskusiją artimiausiu laiku tiek su VERT, tiek ir kitomis institucijomis.

Bus priimti atitinkami sprendimai, ar bus paliekamas visas trečias etapas kaip smulkiųjų vartotojų (visuomeniniame tiekime – ELTA), nes iš esmės mes kalbame apie tuos vartotojus, kurie jau dabar suvartoja tik iki 1 tūkst. kilovatvalandžių per metus, tai yra maždaug apie 80 kilovatvalandžių per mėnesį.

– Bet jei visi 400 tūkst. vartotojų galėtų likti visuomeniniame tiekime, ar tai nebūtų per didelė finansinė našta valstybei ir vartotojams? Tai juk koks trečdalis visų elektros vartotojų.

– Taip, vartotojų trečdalis, bet pagal vartojimo apimtį tai yra labai mažas procentas, tai būtų apie 5 proc. viso elektros energijos suvartojimo. Šiuo atveju reikia įvertinti keletą aspektų – pati administracinė našta tokius vartotojus administruojant, iš kitos pusės – vartotojų galimybės pasirinkti nepriklausomus tiekėjus. Klausimas esminis, ar vartotojui, kuris sezoniškai suvartoja pakankamai mažai elektros energijos, tarkime, sodo namelyje, ar jis dėl keliasdešimties kilovatvalandžių elektros suvartojimo turėtų privalomai pasirinkti nepriklausomą tiekėją.

Manau, tai labai praktinis dalykas ir tokiems vartotojams mes tikrai neturėtume – aš nekalbu apie kainos aspektus, pirmiausia dėl administracinės naštos, neturėtume jos jiems uždėti, tiesiog jie kaip ir buvo visuomeniniame tiekime, taip ir turėtų likti.

Kaip ir minėjau, tai gali būti arba atskiros kategorijos, arba pagal elektros suvartojimo lygį, bet žiūrint sistemiškai Lietuvoje liberalizacija de facto jau yra įvykusi. (...)

Kitas aspektas yra visuomeninio tiekimo kaina, kuri paprastai daugelyje šalių būna brangesnė ir tokiu būdu vartotojai paprastai stengiasi patys iš visuomeninio tiekimo išeiti pas nepriklausomus tiekėjus.

– Jūsų koalicijos partneris Remigijus Žemaitaitis dar prieš paviešinant programą sakė, kad joje įrašytas siūlymas visiems sugrįžti į visuomeninį tiekimą, net kurie yra pasirinkę nepriklausomus tiekėjus. Ar toks variantas buvo svarstytas, bet paskui atmestas?

– Be abejo, variantų visokių buvo derinant Vyriausybės programą ir sprendimas yra pasirinktas toks, kuris nekomplikuotų apskritai visos liberalizacijos projektų idėjos, bet suteiktų daugiausia naudų didžiausiam skaičiui žmonių. Mes kalbam apie trečdalį vartotojų, kurie yra šiuo metu visuomeniniam tiekime. Čia yra vienas iš radikaliausių scenarijų, kad mes visus juos paliekame visuomeniniame tiekime, galbūt bus ir kitos alternatyvos.

– Kada svarstytumėt sprendimus dėl visuomeninio tiekimo nešti į Seimą?

– Natūralu, kad reikia pasiruošti kaip įmanoma greičiau. Kadangi dabar jau turbūt porą kartų buvo nukeltas (liberalizacijos – ELTA) terminas, tai, manau, irgi yra tam tikras indikatorius sisteminės problemos. Nes tuo metu, kai buvo kuriamas visas liberalizacijos planas, buvo žiūrima į likusius vartotojus, kurie tiesiog palikti trečiam etapui. Bet nebuvo pernelyg detaliai vertinama visa ta administracinė našta.

Manau, tvarus sprendimas būtų labai aiškiai komunikuoti vartotojams jau kitų metų pirmaisiais mėnesiais, kad jiems būtų aiškumas, ar jie iš tikrųjų gali likti visuomeniniame tiekime, ar turėtų iki metų pabaigos pasirinkti naują nepriklausomą tiekėją.

Natūralu, kad tam reikia ir įstatyminių korekcijų, tai kadangi nauja Seimo sesija prasideda kovo 10 d., įstatymo priėmimo, matyt, reikėtų iki kokio balandžio mėnesio.

– Dar kalbant apie Vyriausybės programą. Numatyta, kad vartotojai galėtų netrukdomai keisti nepriklausomus tiekėjus ar sudaryti sutartis su keliais tiekėjais. Praktikoje, kaip suprantu, žmogus, jeigu jam patogu, vienu metu galėtų būti sudaręs sutartį, pavyzdžiui, ir su „Enefit“, ir su „Elektrum“. Ar tai įmanoma techniškai? Nes, kaip suprantu, tokiu atveju gyventojams viename name reikėtų įsirengti du skaitiklius, kurie atskirai skaičiuotų, kiek pas vieną tiekėją suvartota elektros, kiek pas kitą. Ar šiuolaikiniai skaitliukai pajėgūs tą daryti? Tokiu atveju gal reikėtų ir teisinės bazės pokyčių?

– Taip, be abejo, ši teisinė bazė yra direktyvinių Europos Sąjungos nuostatų perkėlimas, tokiems vartotojams sudarant galimybę pasirinkti skirtingus tiekėjus vienu metu. Iš esmės tai grindžiama tuo, kad vienas tiekėjas turėtų būti vienai paslaugai – tarkime, elektromobilio krovimui, šilumos siurblio naudojimui, apšvietimo sistemai ar kitiems dalykams.

Dėl techninių dalykų, apskaitos yra tam tikrų iššūkių, bet tam jie ir yra, kad būtų išspręsti. (...) Idėja ir prasmė yra tame, kad būtų skatinama konkurencija ne tik tarp skirtingų tiekėjų, bet ir tarp skirtingų tiekėjų skirtingų planų. Tuomet konkurencija tokia kryžminė – aš iš vieno tiekėjo galiu gauti, tarkime, palankesnę kainą elektros energijos naudojimui apšvietimui, o galbūt kitas tiekėjas siūlo labai patrauklų planą įkrauti elektromobilį nakties metu. Pati idėja yra tokia, o dėl jos įgyvendinimo reikės padirbėti.

– Kaip nepriklausomi tiekėjai reaguotų į tokius pokyčius?

– Lietuvoje turbūt turime nepakankamą konkurenciją dėl mažo tiekėjų skaičiaus, tai natūralu, kadangi mūsų rinka yra pakankamai maža. Tai čia yra vienas iš būdų, kaip tą konkurenciją paskatinti.

Manau, kad visi tiekėjai surastų tuose dalykuose ir tam tikrų privalumų, galbūt galėtų vartotojams pasiūlyti geresnes kainas.

– Kalbant apie gaminančius vartotojus. Programoje yra numatyta individualių elektrinių plėtra. Bet problema tame, kad tokių elektrinių atsipirkimo laikotarpis gyventojams gana ilgas, gaminantys vartotojai norėtų palankesnių elektros pasaugojimo sąlygų ir panašiai. Programoje yra galimybė palaipsniškai pereiti nuo dvipusės apskaitos sistemos (net-metering) prie vadinamojo grynojo atsiskaitymo (net-billing) buitiniams vartotojams. Apskritai ar tai spręstų atsiperkamumo problemas ir skatintų žmones patiems gamintis elektrą?

– Iš tiesų šiandien turime tam tikrą įtampą, tvyrančią ore, kuri dar nėra reali, bet dėl realių nepriklausomų tiekėjų nuostolių. Elektros tiekėjai vasaros laikotarpiu, bent jau jie taip deklaruoja, aišku, tą bus galima detaliau pasitikrinti ir, mano žiniomis, VERT tai jau tikrina, jie patiria nuostolių būtent vasaros laikotarpiu, kai turime labai daug elektros generacijos.

Lietuvoje pastaraisiais metais buvo didžiulis proveržis, tas įdirbis davė savo rezultatą, turime daugiau negu 100 tūkst. gaminančių vartotojų, tai jeigu vertiname atsinaujinančius energijos išteklius, visoje sistemoje daugiausia generacijos yra būtent iš saulės. (...)

Bet turime įtampų pakankamai didelių vasaros mėnesiais, nes elektros energija realiai yra tik pasaugojama tinkle. Kilovatvalandės vasarą vertė yra prilyginama kilovatvalandei žiemą, nors praktine prasme jų vertė skiriasi – todėl, kad vasarą, tarkime, pirmą valandą dienos ji kainuoja pusę cento ar apskritai kartais būna nulinė kaina.

Dėl to reikia surasti subalansuotą sprendimą. (...) Pirmiausia, kad perėjimas prie kitos sistemos leistų išvengti tam tikrų, pavadinkim, paslėptų mokesčių iš tiekėjo perspektyvos. Nes jau dabar rinkoje matosi, kad yra įvedami fiksuoti mėnesio tarifai – tiekėjai taip nesako, bet galima suprasti, kad tai yra tam tikras amortizacinis mechanizmas amortizuoti gaminančius vartotojus, dėl jų patiriamus nuostolius. Tai norėtųsi sprendimo, kad tie, kurie jau investavo ir turėjo lūkesčius, kad jie investuoja tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar, kad jų saulės elektrinės galėtų toliau sėkmingai veikti.

Galbūt reikėtų kalbėti apie tam tikrą principą, kad nuostolis, sukuriamas tiekėjams, visų tiekėjų apimtyje yra tikrai labai mažas, bet prie mūsų energetinio saugumo, prie mūsų sistemos (gaminantys – ELTA) vartotojai tikrai prisideda.

Nesinorėtų keisti sistemos esamiems vartotojams, bet naujiems, kurie taps gaminančiais vartotojais, sąlygos turėtų būti tokios, kurios užtikrintų saulės elektrinių atsiperkamumą. Mes kalbame apie, turbūt, 4-5 metus dabartinėmis sąlygoms, o tada jau nubrėžti konkrečią datą, kad nuo tam tikro laikotarpio mes turėtume sistemą, kuri leistų būtent gaminantiems vartotojams parduoti elektros energiją už tam tikrą fiksuotą kainą arba turėti gryno atsiskaitymo sistemą.

– Be net-billing‘o yra dar kažkokių apskaitos sistemų alternatyvų?

– Yra įvairių sistemų, tai gali būti ir tam tikra fiksuota kaina. Čia irgi klausimas, kuris variantas yra palankesnis tiekėjams arba gaminantiems vartotojams – aš manau, kad turime surasti tvarų kompromisą tarp abiejų šalių.

Tarkime, šiuo metu po dviejų metų pasaugojimo laikotarpio už likusį elektros energijos kiekį yra kompensuojama. Tiekėjas paskaičiuoja kainos vidurkį nuo balandžio iki rugpjūčio-rugsėjo mėnesio.

Visos generacijos vidurkis yra paskaičiuojamas pagal biržos kainą – kokia kaina buvo tais mėnesiais, išvedamas vidurkis, tarkime, 6-7 euro centai, ir tokia kompensacija sumokama vartotojui arba jis gali pasinaudoti kitomis tiekėjo paslaugomis. Tai čia galbūt vienas iš variantų būtų fiksuoti konkrečią kainą.

Yra ir kitų sprendimų, bet čia yra dar kitas momentas – kaupimo sistemų naudojimas. Tai Lietuvoje nėra pakankamai išplėtota tiek teisine, tiek praktine prasme. Norėtųsi, kad sukūrus pakankamai lanksčią ir patrauklią sistemą gaminantiems vartotojams būtent naudojantis kaupimo sistemomis jau galėtume ieškoti kitų sprendimų arba patys gaminantys vartotojai norėtų išeiti iš dvipusės apskaitos į grynąjį atsiskaitymą ar kitas sistemas.

– Ar tarp variantų galėtų būti laisvas migravimas tarp sistemų pagal gaminančio vartotojo pasirinkimą?

– Geras klausimas. Dar iki tokių klausimų turbūt nepriėjome, nes manau, kad tikrai dar turėsime pasvarstyti įvairius scenarijus, su nepriklausomais tiekėjais ir panašiai. Bet iš esmės šiai dienai mes kalbame apie patį principą, kad matome tam tikrų probleminių vietų, jas reikia spręsti.

– Jūs pats turite namie saulės elektrinę?

– Turiu, nes reikia matyti, žinoti sistemą. Prisijungimo momentas – labai daug išmokau iš savo saulės elektrinės, kur vėliau pavyko patobulinti tam tikrus procesus ESO sistemoje.

– Kaip vyksta jūsų komandos formavimo procesai, galbūt jau aiškios viceministrų pavardės?

– Dar ne visų. Tiesą sakant, dėl dabartinio kitų darbų krūvio arba jų pabaigimo, atsakomybių perdavimo pakankamai neseniai pradėjau rūpintis savo komanda. Sakykime, apie pusę komandos yra sukomplektuota ir tikrai jau yra pasirengę žmonės startuoti. Manau, kad tikrai kokios geros savaitės klausimas ir turėsime pilną komandą.