Pasaulį purtantys kataklizmai - natūralūs procesai?
Nuo išdžiūvusių upių iki potvynių
Vasarą Europa kentė nuo bene didžiausios per pastaruosius 500 metų sausros. Tokias preliminarias išvadas paskelbė Europos Sąjungos Jungtinis tyrimų centras.
Specialistų vertinimu, 64 proc. ES teritorijos arba jau susidūrė su sausra, arba perspėja, kad ji gali pasireikšti. Pasak jų, miškų gaisrus ir derliaus mažėjimą nulėmęs karštis kai kuriuose Europos regionuose gali laikytis iki lapkričio.
„Sausra ar anomaliniai karščiai smarkiai paveikė visos ES vandens išteklius. Kasmet klimato pokyčiai darosi vis ryškesni", - pareiškė ES tyrimų komisarė Marija Gabriel (Maria Gabriel).
Centro parengtoje ataskaitoje nurodoma, kad ypač stipriai nukentėjo ES žemės ūkis. Prognozuojama, kad grūdų derlius bus 16 proc. mažesnis už pastarųjų penkerių metų vidurkį, kukurūzų - 15 proc. mažesnis, saulėgrąžų derlius sumažės 12 proc. Kita vertus, karštis ir sausra turėjo teigiamą poveikį žiemkenčiams, kas „kiek pagerino derliaus prognozes", buvo nurodyta ataskaitoje.
Labiausiai nuo sausros Europoje nukentėjo Ispanija, Prancūzija, centrinė ir šiaurės Italija, centrinė Vokietija, Vengrija, Rumunija, Slovėnija ir Kroatija.
Kai kurių šalių vyriausybės netgi buvo priverstos taikyti pasėlių laistymo ribojimus. Smarkiai sumažėjus vandens atsargoms, šiaurės-vakarų Italijoje ir centrinėje Ispanijos dalyje valdžia uždraudė laistyti laukus. Ekspertų vertinimu, tai lėmė dalies derliaus praradimą.
Liepos 18-ąją Europos klimatinė observatorija paviešino savo ankstesnę ataskaitą. Joje buvo perspėjama, kad liepą sausra pavojingą ribą buvo pasiekusi 9 proc. ES ir Didžiosios Britanijos teritorijų, 44 proc. teritorijų ji kėlė nerimą dėl galimo vandens deficito ir taip vadinamo „vegetacinio streso", kai augalai pažeidžiami vystymosi arba vaisių brandinimo stadijoje.
Specialistų vertinimu, taip nutiko dėl netipiškai ankstyvų karščio bangų, kurios prasidėjo po kritulių trūkumo žiemą ir pavasarį, kai iškrito tik 19 proc. vidutinio 1991-2020 metų kritulių kiekio.
Netrukus po alinančių karščių dalį pasaulio regionų užklupo liūtys. Tai rodo, kad regionuose klimatas tampa nepastovus. Pasak mokslininkų, ekstremalūs karščiai ir smarkios liūtys yra tarpusavyje tampriai susiję bei signalizuoja apie besikeičiantį klimatą.
Tikėtina, kad kartais iki +50 C laipsnių pasiekianti oro temperatūra Pietų Azijoje tapo Indijos vandenyno šilimo priežastimi.
Atšilęs vanduo sukėlė Pakistaną nusiaubusias stiprias musonines liūtis - čia per rugpjūtį iškrito tris kartus daugiau kritulių negu vidutiniškai per pastaruosius 30-imt metų. Buvo užlieta trečdalis šalies. Daugiau negu 1100 žmonių žuvo, buvo sunaikintas derlius, sugriauti namai.
Dalaso apylinkes (JAV) taip pat tris mėnesius alino karščiai, maždaug pusė Teksaso valstijos kentė dėl sausros. Medvilnės pasėliai sunyko, pritrūkę pašaro, ūkininkai buvo priversti mažinti auginamų galvijų skaičių. Daugelyje vietų dirva sukietėjo ir suskeldėjo.
Galiausiai rugpjūčio pabaigoje prasidėjo liūtys, tačiau dirva jau buvo per daug sukietėjusi ir nebepajėgė sugerti vandens, todėl didžioji jo dalis nutekėjo į miestą. Eismas pagrindiniuose regiono keliuose sustojo, buvo atšaukti suplanuoti skrydžiai, o namai istorinėje Rytinėje Dalaso dalyje atsidūrė po vandeniu.
„Prasidėjus sausroms, dirva miestuose gali įgauti betonui būdingų savybių", - problemos priežastis paaiškino Redingo universiteto (Didžioji Britanija) klimatologė Liza Styvens (Liz Stevens).
Didžiausia per paskutinius šešiasdešimt metų sausra, sukėlusi ne tik vandens, bet ir elektros energijos stygių, vasarą kankino ir Jandzės upės (Kinija) regioną. Problemą buvo bandoma spręsti purškiant danguje specialius, lietų turinčius iššaukti, chemikalus.
Kai pagaliau prasidėjo ilgai lauktas lietus, valdininkai pradėjo nerimauti, kad vandens gali būti net per daug. Vietos žiniasklaida pranešė, kad, baiminantis potvynių, buvo evakuota beveik 120 tūkst. pietvakarių Kinijos regionų gyventojų.
Taip pat mokslininkai pastebėjo, kad klimato atšilimo tendencijos kartu su neseniai fiksuotais oro cirkuliavimo pažeidimais gali tapti vienu metu pasireiškiančių ekstremalių gamtos reiškinių priežastimi.
Pasaulis visko matęs
Komentuodamas pastarojo meto įvykius, profesorius hidrologas Kęstutis Kilkus atkreipė dėmesį į tai, kad bendras Žemėje esantis vandens kiekis nekinta.
„Paskaičiuota, kad per metus pasaulyje gali susidaryti apie vieną kubinį kilometrą vandens, tačiau tiek pat ir iškeliauja į kosmosą.
Suminis Žemėje esančio vandens kiekis nesikeičia, bet skirtingais laikotarpiais vienuose regionuose jo būna daugiau, kituose - mažiau. Tuomet pirmuose prasideda potvyniai, o antruose fiksuojamos sausros.
Tad dabartinė situacija nėra kažkokia labai išskirtinė, - pabrėžė profesorius. - Nėra labai nauja ir tendencija viską pastaruoju metu sieti su klimato kaita.
Dabar tai tapo populiaru, todėl dažnoje disertacijoje, įskaitant ir medicinines ar technines temas, būtinai ta klimato kaita yra paminima, nors ne visi iki galo supranta, apie ką rašo.
Beje, analogiškas procesas vyko XX amžiaus pradžioje. Tuomet irgi prasidėjo įvairūs pokyčiai, kuriuos žmonija bandė paaiškinti. Apie klimato kaitą tuomet niekas nekalbėjo, tad jie buvo susieti su plačiu medžio anglies naudojimu.
Atlikus išsamius tyrimus ir nustačius, kad medžio anglies naudojimas tiesioginės įtakos jiems neturi, buvo pradėta ieškoti kitų paaiškinimų.
Šiuo metu kitų paaiškinimų ieškoti vengiama, o dėl visko kaltinamas CO2, nesusimąstant, kad jeigu ne anglies dvideginis, šiandien neturėtume vis dar plačiai naudojamos akmens anglies.
Kalbant apie Lietuvos teritoriją, mokslininkai sutaria, kad klimato optimumas mūsų regione buvo VIII - XIV amžiuose. O Skandinavijoje taip vadinamas Mažasis ledynmetis išvis tęsėsi iki XIX a. pabaigos ir tuomet klimatas iš esmės pasikeitė."
Analogiška situacija, pasak profesoriaus, yra ir su sausromis.
„Jeigu paimsime pastarųjų 200 metų laikotarpį, pamatysime, kad sausros tiek Nemune, tiek Dunojuje, tiek Senoje buvo nuolatinis reiškinys.
Tarkime, minimalaus mėnesio debitas (kuris yra lygus upės srovės vidutinio greičio ties kuriuo nors vagos skerspjūviu ir to skerspjūvio ploto sandaugai) Nemune ties Smalininkais yra toks, kad per beveik du šimtus metų trunkantį stebėjimą jo reikšmės svyravo nuo 150 iki beveik 450.
Sausros pasireiškia tam tikrais ritmais. Ciklais, mano nuomone, vadinti būtų netikslinga, nes griežto cikliškumo čia nėra, tačiau ritmai, kai vandens upėse sumažėja, kartojasi nuolat. Tai lemia tiek bendros orų tendencijos, tiek tai, kaip upė yra maitinama.
Tarkime, tirpstant ledams aukštikalnėse jo daugiau suteka į iš kalnų ištekančias upes. Ir priešingai - jeigu ledai vandenį „užkonservuoja", jo sumažėja upėse, - ne visiems žinomą dalyką įvardino specialistas. - Tais atvejais, kai vandens sumažėja sausumoje, jo automatiškai padaugėja vandenynuose, todėl gali pakilti jų lygis.
Pokyčiai vyksta nuolat, tačiau tam tikrą impulsą gavusi klimato sistema visuomet susireguliuoja pati. Impulsu gali būti Saulės aktyvumas, Žemės ašies polinkio svyravimai ir kitos gamtinės priežastys."
Visgi K.Kilkus sutiko, kad tam tikrą įtaką hidrologinių ciklų pokyčiams daro ir žmonių veikla.
„Tarkime, miškų kirtimas. Iškirtus medžius, daugiau vandens nuteka į upes paviršiumi, bet tuo pat metu mažėja jo atsargos gilesniuose sluoksniuose. Tačiau bent kol kas žmogaus veiklos įtaka nėra tokia, kad galėtų iš esmės paveikti visais laikais vykusius pokyčius.
Tarkime, Dniepro upės nuotėkis nuo 2000 m. pr. Kr. iki 1000 metų mažėjo, o vėliau pradėjo didėti. Sunku būtų patikėti, kad prie to ženkliai prisidėjo žmonija, - retai šiais laikais girdimas mintis išsakė K.Kilkus.
- Žmogaus įsikišimas labiau gali paveikti situaciją konkrečiame regione, tačiau manau, kad metų gale suskaičiavus dabar Europoje nusekusių upių vidutinį debitą, jis bus toks, kaip įprastai."
Įvertino specialistas ir neseniai Pakistaną nusiaubusius potvynius.
„Musoninis liūčių ciklas yra sutrikęs. Jeigu per sezoną būdavo dvi-trys bangos, tai dabar, jam dar nepasibaigus, jau pasireiškė ketvirta.
Visgi nereikia pamiršti, kad Pakistanas ir anksčiau ne kartą yra vargintas potvynių. Procesai gamtoje vyksta tarsi susisiekiančiuose induose - jeigu vienur upių nuotėkis yra per mažas, vadinasi, kitur jis bus per didelis.
Pakistano atveju pakilus vandens lygiui vandenynuose, jo padaugėjo ir upių deltose, todėl dalis krašto buvo užlieta. Manau, kad panašių potvynių bus ir daugiau, tačiau šiandien tiek jie, tiek kaitra yra tapę savotiškais manipuliacijų įrankiais.
Kokią nors anomaliją, būtų tai Europą užgriuvusi kaitra ar Aziją varginantys potvyniai, pasigavę klimatologai ją pateikia taip, kaip jiems patogiau arba kaip reikia. Oro ir jų permainos yra labai plati ir palanki dirva saviveiklai, nutylint tikrąsias tokių reiškinių priežastis ir tą faktą, kad jie žemėje vyko tūkstančius metų", - apibendrino K.Kilkus.