Ukraina - Rusija: karo nebus, bet įtampa liks

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai" komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

- Šią savaitę su Rusija itin smarkiai susipyko Čekija, kai į viešumą pakliuvo dar 2014 metų istorija apie karinio amunicijos sandėlio sprogdinimą, kurį, kaip teigiama, surengė rusų specialiosios tarnybos. Kokios yra tikrosios šio konflikto priežastys? Kas nutiko tarp Čekijos ir Rusijos, kad šiai dienai beveik nutraukti visi diplomatiniai santykiai, o šalys taškosi ultimatumais?

Organizatorių nuotr.

- Šią istoriją žinau pakankamai tiksliai ir ne iš nuogirdų... Ši rusų specialioji operacija buvo vykdoma ne tik Čekijoje, bet ir Bulgarijoje, tačiau pirmiausia skaitytojui pateiksiu visą įvykių kontekstą.

Rusija 2013 metų pabaigoje pradėjo savo ofenzyvą Ukrainoje, toliau sekė Krymo atplėšimas ir konfliktas Donbaso srityje, kuriame dalyvavo ir Rusijos reguliariųjų karinių pajėgų atstovai, apsimetę atostogaujančiais kareiviais, savanoriais ir pan.

Kaip žinia, bet kurios karinės operacijos metu vienas iš pagrindinių karinių tikslų yra smūgis į priešininko užnugarį, siekiant sutrikdyti tiekimus į frontą.

Rusai, puikiai suvokdami, jog Ukraina dešimtmečius buvo valdoma prorusiškos agentūros ir todėl buvo praradusi savo karines pajėgas, suskaičiavo galimus konflikte panaudoti kareivius (tuo metu ukrainiečiai galėjo remtis maždaug 6 tūkstančiais žmonių).

Be to, ukrainiečiams tuo metu katastrofiškai trūko ir šaudmenų, ir artilerijos sviedinių - praktiškai visko. Rusai, siekdami sumažinti savo nuostolius, mėgino uždaryti visus kelius, per kuriuos ginkluotė galėjo būti tiekiama į Ukrainą.

Priminsiu, kad tuo pat metu Bulgarijos gamyklose buvo įvykdytos dvi diversijos, kur buvo sunaikinta Ukrainai parduoti ruošiama ginkluotė - granatsvaidžiai bei šaudmenys. Analogiška operacija buvo įvykdyta ir Čekijoje, kuomet firma-pardavėja patyrė Rusijos specialiųjų tarnybų smūgį, buvo susprogdinti jos sandėliai, iš kurių ten sukauptos atsargos turėjo būti parduotos Bulgarijos firmai „EMCO", kuriai vadovavo tėvas ir sūnus Gebrevai.

Dar viena diversija buvo tiesiogiai vykdoma prieš „EMCO" savininkus ir abu Gebrevai buvo apnuodyti - jie išgyveno tik laimingo atsitiktinumo dėka.

Bet kokiu atveju, buvo aiškiai pademonstruota, kas laukia tų, kurie tiekia ginkluotę kovojantiems prieš rusus. O šiaip karinių konfliktų istorijoje tai nėra jokia naujiena - tai yra lygiai tokia pati operacija, kaip siųsti konvencines antžemines pajėgas, naudoti artileriją bei karo aviaciją bet kurio priešo atžvilgiu. Arba siųsti specialiąsias pajėgas į priešo užnugarį ir naikinti jo komunikacijas.

- Ar Europoje kas nors jau suvokė, jog rusai beveik atvirai kariauja?

- Šį reikalą reikia vertinti kur kas griežčiau, tačiau tokio vertinimo vis dar neišgirdome: buvo užpulta NATO valstybė. Faktiškai ši situacija turėtų aktyvuoti NATO 5-ąjį straipsnį, nes šiandien čekai, pagaliau pripažindami rusų įvykdytus agresyvius veiksmus, iš esmės paskelbė, jog NATO valstybė buvo užpulta. Kodėl jie to nepasakė anksčiau?

Atsakymai yra keli: pirma, Čekija turėjo ir tebeturi prezidento poste seną girtuoklį Milošą Zemaną, kuris darė viską, kad įtiktų savo šeimininkams Maskvoje, tačiau šiandien, prispaustas sukauptų įrodymų bei dokumentų, net ir jis nebuvo pajėgus apginti Maskvos pozicijos; antra, tarptautinė opinija kaip visada nebuvo pasiruošusi įvardinti Rusijos kaip agresoriaus ir buvo tikima visokiomis pasakomis apie tai, kad procesas esą pats susireguliuos, nereikės kištis - šiomis gražiomis pasakomis iki šiol tebegyvena prancūzai ir vokiečiai; trečia, čekams rodyti savo skaudulius buvo taip pat labai nepatogu.

Tačiau šiandien situacija yra šiek tiek pasikeitusi - toliau tylėti nebuvo galima, nes ne be britų pagalbos atitinkamų medijų darbo dėka ši informacija vis tiek būtų išplatinta.

Todėl Čekijos vyriausybė būtų priversta pasijusti labai nepatogiai savo pačios rinkėjų akivaizdoje. Todėl šis žingsnis pagaliau buvo žengtas ir, galimas daiktas, kad jam buvo duotas leidimas bendro spaudimo prieš Rusiją fone.

- O tuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo metiniame pareiškime akcentavo, kad „jie pasigailės taip, kaip niekada iki šiol"... Kas tie „jie" ir ko „jiems" reikėtų gailėtis?

- Tai buvo toks menkas grasinimas, palyginus su tuo ekshibicionizmu, kurį stebėjome anksčiau - kratant kumštelyje savo raketėles ir rodant multipilikacinius filmukus, prie kurių jau buvome įpratę... Apskritai šią kalbą reikėtų vertinti kaip orientuotą į vidaus problemų suvaldymą ir kaip labai nuobodžią, emocinę kulminaciją, pasiekusią tik tada, kai V.Putinas prisiminė vargšą A.Lukašenką, kurį vietoj jo buvęs atstovas spaudai esą norėjo likviduoti...

Tik tada jo suvargęs veidas šiek tiek pagyvėjo, kas leidžia spėti apie dar vienos rusų specialiosios operacijos pradžią, kuriai pastimuliuoti ir buvo reikalinga ši keista „pasikėsinimo" inscenizacija.

Aš asmeniškai pažįstu „pasikėsinimu" dabar kaltinamą Aliaksandrą Fiadutą, prieš tai buvusį A.Lukašenkos sekretorių, - tai yra toks taikus storulis, kuris gali būti pavojingas nebent musėms... Tikėtis, kad jis čia organizavo perversmą, būtų daugiau negu juokinga...

- Na, sakoma, kad jis veikė ne vienas, o štai kitas suokalbininkas - Jurasis Ziankovičius - net prisipažino...

- Kai tavo giminės pratęsimo įrankiai įsprausti varstote, tai prisipažinti nesunku. Čia yra galimi tik du scenarijai: arba tai yra inscenizacija su vieno iš dviejų kalbančiųjų „suokalbininkų" žinia, arba ten įrašytas dviejų marazmatiškų baltarusių inteligentų storulių pokalbis virtuvėje, samprotaujant, ką jie padarytų, jeigu būtų šiek tiek jaunesni ir plonesni...

O tęsiant V.Putino kalbos aptarimą, aš akcentuočiau kur kas įdomesnius dalykus.

Jo kalboje buvo toks grįžimo į vaikystę epizodas, kuomet V.Putinas prisiminė Kiplingo „Mauglį" ir taip nevykusiai pašnekėjo apie tigrą Šarchaną ir šakalą, kad iš karto tapo aišku, jog jis kalba apie save ir tuos šakalus, kurie aplinkui.

Bekalbėdamas jis staiga susivokė, kad savo kalba jis suponuoja Mauglio, kuris nudiria ir padžiauna Šarchano kailį, atsiradimą. Orientacija į imperijos didybės dainių Kiplingą, V.Putinui bekalbant, atskleidė labai nevykusį šių citatų panaudojimą: arba Mauglis sėdi cypėje ir grįš nudirti jo kailio, arba tas Mauglis atsiras kur nors kitur...

Žinoma, visa tai juokai, o rimtai galima pasakyti, kad šia kalba buvo, „uždaryti" visi pasiruošimai galimam konfliktui Ukrainoje. Taigi, ponai, karo nebus...

- Nors karo ir nebus, bet pranešama, jog pačioje Rusijoje per protestus suimta apie 1800 žmonių. Skaičiai vis dėlto įspūdingi. Galbūt tie protestai įgauna vis rimtesnį mastą?

- Tai, ką mes matėme, atrodo neblogai: ekspromtu, be didelių pasiruošimų, vien tik pakvietus, į gatves išėjo apie 100 tūkstančių žmonių visoje Rusijoje, nepaisant to, ką apie tai pasakoja V.Putino vyrukai, kurie pastebėjo tik 8-9 tūkstančius...

Apimtys buvo didžiulės, protestas pavyko, o žmonės elgėsi labai atsakingai. Įdomiausia tai, kad specialiosios pajėgos taip pat suvokė susidūrimo su žmonėmis grėsmes ir buvo pakankamai pasyvios: taip, ir toliau buvo traukiamos „razinkos" iš bulkos, ieškoma aktyvistų, pasionarijų, kurie buvo suimami, bet juk ne veltui buvo senais laikais sakoma, kad „visų nepasodinsi...".

Kaip rodo visų laikų Rusijos imperijos praktika, žmonės vis tiek grįždavo, bėgdavo iš tremčių vietų, jungdavosi į judėjimus - galima sakyti, jog V.Putino administracija šiuo metu kuria naujų pasipriešinimo dalyvių kalvę...

Lygiai taip pat jie kyšių ir marazmo nustekentą Ukrainą pavertė tautine valstybe, o dabar įnirtingai kasa sau kapus, kurdami būsimuosius revoliucionierius.

- Sakote, jog karo nebus, bet štai Lietuvos pasiuntiniai Rytų Ukrainoje ir toliau kalba apie įtampą, rusų kariuomenės telkimąsi ir kitus artėjančio ginkluoto konflikto simptomus...

- Tai yra tiesa, ką jie sako. Reikia suvokti, jog rusai taip pat turi savąjį įvykių vertinimą. V.Putino administracija įsivaizduoja, jog Ukrainos ekonominė padėtis yra labai bloga ir esą jau netoli tas laikas, kai nebus iš ko mokėti atlyginimų bei pensijų.

Maskvos suvokimu, Ukrainos vadovybė gali ryžtis karinei avantiūrai Donbase, siekdama užglaistyti susidariusią padėtį - konfliktas su Rusija Ukrainos vadovams neva gali atrodyti mažesniu blogiu negu revoliuciniai judėjimai šalies viduje.

Kadangi V.Putino administracija jau seniai yra linkusi tikėti visokiais marazmais, tai šventai tiki ir šiais savo įsikalbėtais vaizdiniais...

Užtenka prisiminti Rusijos valstybei didžiulę grėsmę kėlusį Jakutijos šamaną Aleksandrą Gabiševą, kuris pusę metų pėsčiomis keliavo į Maskvą, kad išvarytų velnio atstovą V.Putiną iš Kremliaus, tačiau kažkodėl nepasiekė savo kelionės tikslo...

Tą patį galima pasakyti ir apie anachronistinę V.Putino kompanijos veiklą, kuri šiandieniniame pasaulyje niekur neveda - mėginimai panaudoti programišius kišantis į užsienio šalių rinkimus, politinių oponentų ir šiaip režimui nepalankių asmenų nuodijimai bei šaudymai, civilinių lėktuvų numušinėjimai ir t.t.

Tie, kas yra susipažinę su XIX amžiaus specialiųjų operacijų metodais, gali suprasti, kokiu pagrindu ir kokioje šviesoje šiandien yra priimami sprendimai V.Putino administracijoje.

Kalbėjosi Ričardas Čekutis

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder