Psichologė Eglė Masalskienė: Pirkdami grikius, nepraraskime realybės jausmo
(2)Perfrazuojant filosofą Seneką, jei norime nieko nebijoti, prisiminkime, kad bijoti galima absoliučiai visko. Svarbu tą suvokti ir neleisti baimei peraugti į paniką.
- Šiandien visa informacinė erdvė pripildyta faktų, kalbų, spėjimų apie karo Europoje grėsmę. Apie tai kalba visi: politikai, politologai, karininkai, verslininkai. Kaip visa tai veikia paprastą žmogų? - „Respublika" paklausė psichologės Eglės MASALSKIENĖS.
- Žmogus tokia būtybė, kuriai svarbu ir todėl įdomu sužinoti apie grėsmes.
Tad domėjimasis nemaloniais dalykais, negatyvu, grėsmėmis, viskuo, kas kelia baimę, žiūrint evoliucinės psichologijos akimis, gali būti labai racionaliai paaiškinamas.
Žmonės, kaip ir visi gyvi padarai gamtoje, nuo senų senovės iki šių laikų buvo atidūs grėsmėms, nors galbūt nemaloniai dėl to jautėsi, stresavo, bijojo, bet užtat sugebėdavo pabėgti nuo pavojų, pasiruošti ir apsiginti nuo grėsmių.
Todėl, žvelgiant iš labai racionalaus taško, kai norima išlikti, prigimtis mus skatina domėtis grėsmėmis.
Tad ir šiandieninis domėjimasis tikėtinu karu yra tarsi užprogramuotas genų. Žmonėms smalsu, jie ieško tokios informacijos.
Todėl bet kokia žinutė apie karo grėsmę portaluose, televizijoje, kai mes turime potraukį negatyviai informacijai, yra gausiai skaitoma, žiūrima, kitaip tariant - yra paklausi.
Žiniasklaidai, kuriai reikia užsidirbti iš reklamų, karo tema užtikrina skaitomumą.
Tad informacijos srautas apie grėsmes atliepia poreikį, todėl natūralu, kad žiniasklaidos atstovai, norėdami užsidirbti, pateikia būtent tą informaciją, kuriai poreikį demonstruoja skaitytojas.
Suprantant šį mechanizmą, nieko neturėtų stebinti informacijos apie tikėtiną karą gausa.
Esame genetiškai užprogramuoti domėtis grėsme - gamtai buvo svarbu ne tai, kad žmogus būtų laimingas, o tai, kad jis, kaip ir bet koks kitas gyvas padaras, išliktų, kad išliktų gentis.
- Bet ar šiandien dominuojančiomis kalbomis apie karo grėsmę, kai jau užgožta net ir „Omikron" atmaina, dar labiau nepakurstoma baimė? Ar neperlenkiame lazdos?
- Jei žiniose kalbama apie karą, jei kažkas apie tai rašo, tai nereiškia, kad aš būtinai turiu viską išklausyti ar perskaityti.
Visada galima sau pasakyti: taip, mano prigimtis mane varo skaityti ir ieškoti tokios informacijos, ir kažkas ją tikrai suteiks, nes taip veikia verslas, tačiau aš pats galiu sąmoningai apsispręsti, kiek noriu skaityti, kiek man yra svarbu tai sužinoti.
Galiu domėtis, jeigu manęs tai nejaudina emociškai, jei man tai įdomu, skaitau portalus, žiūriu televiziją tiek, kiek man reikia.
Bet jei pajuntu, kad jau po 15 minučių man kyla spaudimas, dreba rankos, galbūt laikas apsispręsti, kad gana - kiek sužinojau, tiek ir užtenka.
Juo labiau kad daugiau nieko naujo ir nesužinosime. Nes niekas nepasakys, bus karas ar ne - ateities atspėti nė vienas nemokame. Mes tik girdime visokius pasvarstymus, prielaidas.
Niekada nerekomenduočiau, nepasakyčiau nei sau, nei kitam: „Tau negalima skaityti, žiūrėti žinių, nes po to blogai jausiesi."
Nes jeigu žmogus galvos, jog pasaulyje vyksta blogi dalykai, ir dar neleis sau skaityti, girdėti žinių, nes „nepakelia" tos žinutės, gali pasidaryti išvis labai baisu, kai apskritai nežinai, kas darosi.
Visos gaunamos informacijos reikia tam, kad išlaikytume savo rankose kontrolę.
Ne įvykių, bet žinių kontrolę. Kad neprarastume realybės jausmo, kad žinotume, kas vyksta pasaulyje.
- Koks žingsnis skiria tą elementarų domėjimąsi ir natūralią baimę nuo panikos ir masinės psichozės, kai žmonės jau pradeda „šluoti" produktus iš parduotuvių, kaip buvo prieš pirmąjį karantiną?
- Masinės psichozės požymiai, kai mažai galvoju, bet daug darau iš impulso - ar lentynas „šluoju", ar dar kažką veikiu, - gana lengvai atpažįstami.
Galbūt reikėtų kartas nuo karto ramiai prisėsti ir savęs paklausti, ar tikrai verta tą daryti.
Galbūt to užtektų susiorientuoti, ar aš vieną bei kitą veiksmą darau iš impulso, tik vedamas kažkokios baimės, ar dėl to, jog atkartoju veiksmus žmonių, kurie man galbūt yra svarbūs, gal net autoritetai.
Nerasite atsakymo į klausimą, „ar teisingai darau". Bet visada yra atsakymas, dėl kokių paskatų tai daroma.
Mes žinome, kaip žmonės dabar įsivardija tai, kodėl, pavyzdžiui, skiepijosi nuo koronaviruso.
Daug kas pasakys, kad pirmą kartą skiepijosi dėl sveikatos, nes bijojo susirgti. Bet paskui atėjo laikas ir pasigirdo kalbos apie trečiąjį skiepą.
Daugelis suprato, kad paskata skiepytis gali būti labai skirtinga: vienas sako, jog skiepijasi dėl sveikatos, nes tuo tiki, kitas - dėl Galimybių paso, nes kitaip negalėtų dirbti ar atostogauti.
Vadinasi, galime atpažinti, dėl kokių vidinių paskatų kažką darome.
Tai tinka ir karo grėsmės atveju. Pavyzdžiui, jaučiu, kad man baisu, neramu, todėl, nors man ir pačiai juokinga, kad, kaip ir visi, puolu pirkti grikių, bet manau, kad jų nusipirkus man bus ramiau.
Tad tegul būna tie grikiai - supilsiu į stiklainį, kad kandys nesuėstų, ir saugiai padėsiu.
Galiu pati sau nusišypsoti, pripažinti, jog grikius pirkau ne dėl to, kad tikrai reikėjo, bet dėl šventos ramybės.
Jei tik tiek tai ramybei reikia, galiu ir nusipirkti, nes aš pati suprantu, ką darau. Svarbu, kad būtų sąmoningas veiksmas ir mažiau panikos sukeltų reakcijų.
Žmonėms, kurie jaučia trikdantį nerimą ar daugiau streso dėl prognozių apie karą, lygiai taip pat, kai yra daug nerimo ir dėl pandemijos, kainų kilimo bei kitų ekonominių dalykų, reikėtų sau priminti, kad turime ne tik grėsmės sistemą, kuri mus aktyvina kažką daryti.
Taip pat žmonės turi ir raminimosi sistemą, savęs nuraminimo galimybes.
Tai reiškia, jog žmogus ieško būdo pasijusti saugiai, ramiai, net jei tai yra pabėgimas nuo kažkokių minčių - dabar išvažiuoju savaitgaliui į kaimą, ramiai pabūsiu ir grįšiu. Dėl raminimosi tikslo galima ir atsitraukti.
Atsitraukimas galimas ne tik fiziškai, kai nuvažiuoji ten, kur nėra ryšio.
Atsitraukiama ir skaitant knygą, „išėjus" į filmą - kai sėdi namie ir visas dėmesys yra tik filme. Atsitraukti būtina, kad nurimčiau, o kai atgaunu ramybę, jau pradeda veikti ir racionalumas.
- Kaip vertinate tai, kad net tikėtinos grėsmės akivaizdoje mūsų susipriešinusi visuomenė ir toliau aršiai pliekiasi socialiniuose tinkluose, kai, komentuodami žinias apie karo grėsmę, vieni piktdžiugauja, jog „rusai parodys lansberginiams jų vietą", o kiti vadinamuosius vatnikus siunčia į visas keturias puses kartu su visa Putino armija? Ar įmanomas susitaikymas, kai net tikėtina grėsmė mūsų nesuvienija?
- Man, kaip žmogui, kaip piliečiui, skaudu, kad toks visuomenės susipriešinimas yra būtent dabar. Tai irgi grėsmė - jaustis, lyg turėtum priešų viduje.
Na, gal jie nėra priešai tiesiogine žodžio prasme, gal tiksliau pavadinti - erzinantys žmonės.
Jie irgi didina stresą. Kai yra kažkokių krizių, geriau jau viduje „nesiplakti" tarpusavyje.
Labai norėtųsi, kad kas nors imtųsi iniciatyvos suvienyti, nes susipriešinti labai lengva.
Reikia labai išmintingų žmonių ir planų, ką su visu tuo padaryti. Ar jų yra, kitas klausimas.
Rašyti komentarą