Suteikti afganams prieglobstį - garbingas Lietuvos sprendimas

Prieš keletą dienų į valstybės vadovus atviru laišku kreipėsi grupė afganų vertėjų, talkinusių jų šalyje tarnavusiems lietuvių kariams. Afganai ieško prieglobsčio, nes traukiantis Aljanso pajėgoms juos ėmė tiesiogine žodžio prasme medžioti Talibanas.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis birželio 17 d. pareiškė, kad Lietuva suteiks jiems prieglobstį. Šį sprendimą sveikino ne tik saugaus gyvenimo ieškantys afganai, bet ir daugelis lietuvių.

Nori likti gyvi

Alfa.lt susisiekė su laiško autoriumi Naderu Yusufi. Jaunas vyras prašė išaiškinti Lietuvos žmonėms, kad jis ir dar 12 jo kolegų nėra ekonominiai migrantai, bet trokšta tiesiog likti gyvi.

„Mes žinome, kad Lietuva nėra turtinga šalis, kad daug lietuvių patys mažai uždirba. Bet noriu pabrėžti, kad mes neieškome turtų ar prabangaus gyvenimo.

Mes tik norime likti gyvi, o tėvynėje mūsų tikrai laukia mirtis“, – sakė N. Yusufi.

Vyras pasakojo, kad jis ir jo kolegos palengvino lietuvių karių darbą Afganistane, o suteikiama informacija galbūt padėjo išvengti aukų, išsaugoti lietuvių gyvybes. Dabar jie tikisi, kad jų gyvybes išgelbės Lietuva.

Daugelis vertėjų šiek tiek pramokę lietuvių kalbą ir neblogai perpratę lietuvių būdą ir papročius, todėl mano, kad Lietuvoje sugebėtų pritapti gana nesunkiai.

O tėvynėje jų laukia tikra mirtis. „Anksčiau situacija Afganistane buvo daug geresnė ir kai kurie iš mūsų nesusimąstydavo apie pavojus. Tačiau, kai prasidėjo sąjungininkų pajėgų išvedimas, viskas pasikeitė – Talibanas grįžta“, – sakė N. Yusufi. 

Puštunų gyvenamose provincijose jie jau jaučiasi patogiai ir ėmė skverbtis į šiaurės ir vakarų kraštą, įskaitant ir Goro provinciją, kurios gyventojų daugumą sudaro tadžikai. Jų aljansas pilietinio karo metais kovėsi prieš Talibaną. Radikalų žinia lietuviams talkinusiems afganams paprasta: arba bėgsite, arba mirsite.

Kai vienas iš vertėjų neatkreipė deramo dėmesio į grasinimus, talibai sudegino visą jo šeimos ūkį. Tuomet žmonės bėgo į kitas provincijas, bet talibai juos rasdavo ir ten. „Vienoje vietoje negalime apsistoti ilgiau nei mėnesį ar du. Jie mus randa ir vėl turime bėgti“, – pasakojo vyras.

Jis teigė, kad naujiena apie Lietuvos sprendimą labai pradžiugino jį ir kitus vertėjus, tačiau pabrėžė, kad jie labai tikisi kuo greitesnio perkėlimo į Lietuvą, nes Afganistane kiekviena diena jiems gali būti paskutinė.

Kodėl tai teisinga?

Pasirodžius naujienoms apie afganų vertėjų priėmimą į Lietuvą, komentaruose žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose šmėžavo abejonės arba atviras tokio sprendimo smerkimas. Taigi, kodėl Lietuva elgiasi teisingai, priimdama šiuos žmones? 

 

Todėl, kad tai – šimtmečiais gyvuojanti įprasta praktika. Nuo senovės valstybės teikdavo prieglobstį joms talkinusiems užsieniečiams. Ypač jei jų pagalba padėdavo išsaugoti gyvybes. Tai – elementarus rūpinimasis sąjungininkais, kurie mums yra ne svetimi, o savi žmonės.

Taip daryti ne tik moralu, bet ir garbinga, nors šis žodis šiais laikais galbūt jau nebe toks vertingas kaip kadaise. Abejojantiems Alfa.lt siūlo paklausyti, ką apie tai sako įvairioms profesijoms atstovaujantys žinomi lietuviai.

Atsargos majoras, „Ostaralab“ vadovas Darius Antanaitis: 

„Vykdant tarptautines operacijas vietos vertėjų paslaugos yra esminės užduočių sėkmei. Vietiniai vertėjai ne tik leidžia bendrauti su vietos gyventojais, bet ir supranta vietos papročius ir dirba kaip vietos kultūros patarėjai, o tai padeda išvengti bendravimo nesusipratimų bei galimų konfliktų.

Be šių dviejų labai svarbių užduočių, vietos vertėjai padeda susidoroti su ateinančia žvalgybine informacija: jie ją verčia, stebi aplinką ir perspėja apie galimybes bei grėsmes. 

Tačiau tokių vertėjų darbas yra labai pavojingas. Jie ne tik vertėjauja, bet ir vyksta į tokias pat operacijas kaip ir kariai, tik neginkluoti. Jų gyvybėms gresia toks pat ar net didesnis pavojus nei mūsų kariams ir visa tai atlikti jie pasiryžę dėl mūsų valstybės.

Paprastai jie gauna didesnį atlygį, nei jo aplinkoje gauna kiti tos valstybės piliečiai.

Atsiranda ne tik socialinė trintis – vertėjų gyvybėms ir jų šeimoms gyvybėms kyla pavojus, kai teroristai, norėdami atkeršyti ar įbauginti kitus, fiziškai susidoroja su vertėjais ar jų šeimos nariais. 

 

Tokių vertingų asmenų apsauga yra esminė norint užtikrinti operacijos sėkmę ir savo karių saugumą. Todėl natūralu, kad tokie vertėjai ir jų artimi šeimos nariai, kurie, netgi pramokę lietuvių kalbą ir susipažinę su Lietuvos papročiais ir kultūra, įgauna mūsų valstybės apsaugą.

Po sutarties įvykdymo tokie asmenys su šeimomis perkeliami į Lietuvą siekiant juos apsaugoti, pateisinti jų teisėtus lūkesčius dėl geresnio gyvenimo siekimo Lietuvoje. 

Tai nėra išskirtinė Lietuvos praktika – kitų valstybių kariuomenėse dirbantys vertėjai ir kiti vertingi operacijai žmonės turi galimybę persikelti į kitą valstybę ir gauti pilietybę už jų darbą, riziką ir pasiaukojimą vardan tos valstybės piliečių. Iš techninės pusės tokių asmenų perkėlimas į Lietuvą yra įmanomas, nes jiems yra reali grėsmė dėl jų pagalbos Lietuvos kariams ir mūsų valstybė privalo pasirūpinti žmonėmis, kurie jai padėjo.

Tokiu būdu yra skatinamas tolimesnis bendradarbiavimas, Lietuvos valstybė įgauna kultūrinę ekspertizę. 

Man tarnaujant Irake pasitaikydavo atvejų, kai vertėjai būdavo brutaliai žudomi ne tik iš ideologinių paskatų, bet tiesiog iš pavydo dėl didesnės algos. Todėl tai yra visų civilizuotų šalių ne tik garbės reikalas, bet ir moralinė bei humanitarinė prievolė pasirūpinti tais, kurie rūpindavosi mūsų karių saugumu.“

VU TSPMI dėstytojas Vytis Jurkonis:

 

„Tai ne klausimas, tai yra Lietuvos moralinė pareiga. Maža to, jau tokių atvejų yra. Vertėjai dirbo su Lietuvos kontingento kariais. Ne visi tėvynainiai į juos už tai žiūrėjo teigiamai. Lietuvai pasitraukus, natūraliai padidėjo grėsmės jiems ir jų šeimų nariams.

Aš tris kartus buvau Čagčarane ir be vertėjų ten jokių mokymų nebūtų buvę įmanoma padaryti, nes vos keli žmonės ten mokėjo anglų kalbą.

Šie vertėjai – tai žmonės, kurie padėjo, kai mums to reikėjo. Be jų būtume buvę kaip akli kačiukai.

Jie buvo mūsų akys ir ypač mūsų ausys. Nemanau, kad Afganistano sąlygomis tai buvo paprasta.

Beje, Afganistane lietuviams talkino ne tik vietos žmonės, bet ir, pavyzdžiui, vairuotojai kartvelai arba ukrainiečiai. Galbūt kažkurio iš jų šeima šiandien atsidūrė karo zonoje Donbase. Norėčiau paklausti, ar jų likimas Lietuvai nerūpi.“

VU istorikas dr. Tomas Čelkis:

„Atsidėkojimas už pagalbą yra ne valstybės klausimas, o tiesiog žmogiškas dalykas. Taip elgtasi visais laikais. Beje, juk lietuviai, būdavę vedliais kryžiuočiams, taip pat pelnydavo prieglobstį ordino žemėse.

Net ir kunigaikštis Švitrigaila vieną kelią į Lietuvą kryžiuočiams parodė. Šaltiniuose minimi atvejai, kai, pavyzdžiui, XIV a. vienas LDK kunigaikštis persikraustė į ordino žemes ne tik su visa šeima, bet ir visais jam tarnavusiais žmonėmis. O ordinas jam davė tiek pat žemės, kiek jis turėjo Lietuvoje.

Jei LDK talkindavo maskvėnai, juos taip pat priimdavo Lietuvoje ir už pagalbą atsidėkodavo atitinkamai pagal jų statusą. Tokių perbėgėlių, beje, pasitaikydavo periodiškai. Tai būdavo savaime suprantamas dalykas.

Jei vieną sykį tokį žmogų apgausi – daugiau tau nė vienas nebepadės. Žodis viduramžiais reiškė daug daugiau nei šiais laikais. Viskas būdavo grindžiama asmeniniu santykiu. Žodžio laikytis turėjo ir valdovas, ir bajoras.

Be šito nebūtų įmanomas pasitikėjimas. Rankos paspaudimas pagoniškos Lietuvos valdovams reiškė daugiau nei pergamente surašyta sutartis.“

Sovietmečio disidentas, kunigas Robertas Grigas:

„URM sprendimas priimti Lietuvoje afganus, buvusius vedliais ir vertėjais mūsų kariams, – humaniškas žingsnis. Nesinori net galvoti, kas laukia tų vedlių ir vertėjų, kai Vakarai išves iš Afganistano savo pajėgas. Žinant radikalaus islamo ir afganų genčių elgsenos metodus... 

Mąstant apie lietuvių santykius su afganais, prasidėjusius nuo sovietų invazijos 1979 m., neapleidžia aitrus dviprasmybės prieskonis. Sovietmečiu aktyviai pasisakydavau prieš SSSR agresiją Afganistane.

Džiūgavau, kai sovietų avantiūra tenai žlugo ir 1989 m. jų armija, kurios priverstinėje tarnyboje, kovoje su afganų modžahedais, žuvo ir daug lietuvių, pagaliau buvo išvesta. Todėl skausmingai priėmiau, mano nuomone, trumparegišką JAV ir Vakarų šalių sprendimą vėl lipti ant „Afganistano grėblio“. 

Neretai bandydavau suvokti dvasinę būseną tų vietinių afganų, kurie, įvedus svetimus karius, stojo jiems tarnauti. Gali būti įvairių ideologinių ar kitokių priežasčių. Tad tiems afganams jaučiu žmogišką užuojautą. 

Baigiasi viskas taip, kaip Afganistano karo kritikai ir pranašavo: neįveikė tos užsispyrusios kalnų šalies britai XIX a., neįveikė sovietai XX a., naivu buvo tikėtis, kad ją „demokratizuos“ Vakarų aljansas XXI a.

Juk labai tikėtina, kad, išvedus Vakarų pajėgas, „demokratinė“ valdžia Kabule išsilaikys tiek, kiek būtų išsilaikiusi sovietų valdžia Lietuvoje, 1945 m. išvedus iš jos Raudonąją armiją.

Mano karta labai tiesiogiai išgyveno Afganistano problemas – visi šauktinių amžiaus vyrai galėjome būti pasiųsti sovietų armijos sudėtyje kariauti prieš afganų sukilėlius.

1982–1984 m. atlikau priverstinę karinę tarnybą visai netoliese, Kazachstane, visai prie sienos. Kadangi atsisakiau duoti priesaiką sovietų kariuomenei, viršininkai ieškojo būdų, kaip pagąsdinti. Kartą išsikvietė dalinio vadas ir sako, klastingai žiūrėdamas į akis: „O jei pasiųstume tave į Afganistaną, ten reikia dujotiekius saugoti – ar eitum?“

Sakau, nuo manęs dabar nepriklauso, eiti ar ne. Bet į žmones nešaudysiu! Žinojo, kad neslepiu savo krikščioniškų pažiūrų, tai turbūt nenustebo. Pokalbis daugiau nepasikartojo ir į Afganistaną manęs nepasiuntė.

Bet mintyse pasvarstydavau, jei ten patekčiau – mėginti pereiti pas afganus. Pritaikius momentą, šaukiant „Aš ne rusas, jie okupavo ir mano Tėvynę!“ 

Kas praktiškai vargu ar buvo realu – būtų nupylę arba afganai, nesuprasdami, kas vyksta, arba „savieji“ į nugarą, neleisdami perbėgti.“

Sidebar placeholder