Ant Kanų podiumo blizgėjo ir plungiškės kurta suknia

Giedrę Pet­ruš­ke­vi­čienę plun­giškės ži­no kaip pro­fe­sio­na­lią kos­me­tikę ir gro­žio sa­lo­no Tel­šių gatvė­je įkūrėją. O pra­ėju­sią sa­vaitę jos var­das pla­čiai nu­skambė­jo ir kaip vie­nos iš pen­kių pirmųjų lie­tu­vių, ku­rių kur­tos su­knelės su­blizgė­jo ant Kanų po­diu­mo.

Kar­tu su vi­sa­me pa­sau­ly­je pui­kiai ži­no­mu ki­no fes­ti­va­liu Ka­nuo­se, Prancū­zi­jo­je, šur­mu­lia­vu­sio­je ma­dos sa­vaitė­je at­sto­vai iš Lie­tu­vos da­ly­va­vo ir sa­vo kurtą ko­lek­ciją pri­statė pirmą­kart.

Ma­dos kūrėjos ir siu­vinė­ji­mo meistrės Va­le­ri­jos Fic su­bur­tos mo­te­rys fes­ti­va­liui ėmė ruoš­tis dar pra­ėjusį ru­denį, nors ir ne­bu­vo tiks­liai ži­no­ma, ar dėl pan­de­minės si­tua­ci­jos fes­ti­va­lis ap­skri­tai įvyks.

Dėme­sys – Lie­tu­vai

„Mūsų Lie­tu­va“ – taip pen­kios kūrėjos pa­va­di­no Ka­nams pa­rengtą še­šių su­kne­lių ko­lek­ciją. Toks pa­va­di­ni­mas pa­si­rink­tas ne at­si­tik­ti­nai ar tik sie­kiant, jog pri­sta­tant ko­lek­ciją nu­skambėtų ir mūsų ša­lies var­das.

Anaip­tol. Tie­siog pa­ti ko­lek­ci­jos idė­ja bu­vo pa­ro­dy­ti tai, kas mūsų ša­ly­je yra bran­giau­sio, kas rep­re­zen­tuo­ja Lie­tuvą.

O kas ge­riau galėtų at­spindė­ti mūsų šalį, jei ne gam­ta? Tad vie­na su­knelė de­di­kuo­ta van­dens sti­chi­jai ir Bal­ti­jos jūrai, ki­ta – Lie­tu­vos miš­kams, tre­čia pri­me­na ru­gių lau­kus, ket­vir­ta ple­ve­na leng­vo­mis klostė­mis, primindama tyrą Lie­tu­vos orą.

Na, o plun­giš­kei Gied­rei te­ko be­ne sun­kiau­sia už­duo­tis – su­kur­ti tokį rūbą, ku­ris sim­bo­li­zuotų gy­vybę. Il­gai galvojusi plun­giškė nu­sprendė, kad jos dar­bo pa­grin­di­nis ak­cen­tas bus re­to ir sau­go­mo paukš­čio – ku­ku­čio – at­vaiz­das.

Visą naktį ne­mie­go­jau, vis su­kau galvą, kaip man pa­da­ry­ti, kad būtų „bom­ba“. Bu­vo gal pusę pen­kių ry­to, kai pa­ža­di­nu­si vyrą pa­sa­kiau, kad jau su­gal­vo­jau.

Nubė­gau į vir­tuvę, pa­si­ėmiau svies­ti­nio po­pie­riaus ir ant jo nu­pie­šiau, kaip da­ry­siu“, – G. Pet­ruš­ke­vi­čienė pri­si­minė, kaip gimė toks su­ma­ny­mas.

Įvai­riais gam­tos mo­ty­vais iš­siu­vinėtą su­knelę su­kur­ti, Giedrės skai­čia­vi­mu, tru­ko be­veik 700 va­landų. Ją puo­šia skraistė, ant ku­rios ir pui­kuo­ja­si spe­cia­lia dau­gias­luoks­ne tech­ni­ka iš­siu­vinė­tas ku­ku­tis, o gob­tu­vas iš­da­bin­tas obelų žie­dais.

Ir tik vie­na su­knelė vi­so­je ko­lek­ci­jo­je bu­vo vi­sai ne­su­si­ju­si su gam­ta, bet pri­sta­tan­ti Kry­žių kalną. Ją siu­vo pa­ti V. Fic, stu­di­ja­vu­si baž­ny­tinį siu­vinė­jimą.

Tin­ka­mu lai­ku ir tin­ka­mo­je vie­to­je

Pak­laus­ta, ko­kiais ke­liais ji, dir­ban­ti gro­žio, o ne ma­dos sri­ty­je, at­kly­do į tokį pa­sau­li­nio at­gar­sio su­lau­kiantį ma­dos ren­ginį, plun­giškė kalbė­jo tie­siog at­si­dūru­si tin­ka­mu lai­ku ir tin­ka­mo­je vie­to­je. Iš Me­dingėnų ki­lu­si mo­te­ris pa­sa­ko­jo me­no pa­sau­liu, dai­le domė­ju­sis nuo ma­žumės.

„Kiek sa­ve pa­me­nu, man vi­sad pa­tik­da­vo kažką kur­ti, pieš­ti. Ir da­bar ko tik pa­čiai pri­rei­kia, viską ga­liu pa­si­ga­min­ti – ir aus­ka­rus, ir ran­kinę.

Be to, ne­ma­žai ma­no klien­čių yra pa­si­puo­šu­sios ma­no kur­tais pa­puo­ša­lais, ak­se­sua­rais. Kaž­ka­da ne­tgi tokį šūkį bu­vau su­gal­vo­ju­si – do­va­no­ju grožį, kad būtumėt lai­min­gos!“ – sakė pa­šne­kovė.

O kaip ran­dan­ti lai­ko to­kiam už­siė­mi­mui, jei per die­nas ten­ka su­ktis gro­žio sa­lo­ne? „Naktį“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris. Ir pri­dūrė, kad būtent dėl to nie­kur ne­vie­ši­nan­ti sa­vo darbų nuo­traukų, mat nak­ti­mis, kai juos pa­bai­gia, fo­tog­ra­fuo­ti būna ne­tin­ka­mas ap­švie­ti­mas.

G. Pet­ruš­ke­vi­čienė pri­si­minė, kad sykį jos akys užk­liu­vo už skel­bi­mo in­ter­ne­te, kvie­čian­čio mo­ky­tis aukš­to­sios ma­dos, ki­taip sa­kant – ot­ku­tiū­ro pa­grindų, kur vie­ne­ti­niai dra­bu­žiai siu­va­mi vien tik ran­ko­mis, ne­nau­do­jant jo­kių siu­vi­mo ma­šinų.

Pa­sak Giedrės, iš pra­džių ją išgąs­di­nu­si šių kursų kai­na, ta­čiau ga­liau­siai vy­ras su­tikęs pri­si­dėti prie žmo­nos sva­jonės įgy­ven­di­ni­mo.

O ta­da jau te­ko at­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir įro­dy­ti tiek dėsty­to­jams, tiek pa­čiai sau, kad nėra kaž­ko­kia iš pro­vin­ci­jos at­vy­ku­si mo­terėlė, įsis­va­jo­ju­si apie aukštąją madą.

„At­si­me­nu, tuo­se kur­suo­se su­gal­vo­jau pa­si­ūti su­knelę il­gom ran­kovėm.

Va­dovė man iš­kart pa­sakė, kad tai yra ne­įma­no­ma – 10 dienų pra­de­dan­čia­jam tik­rai neuž­teks. Bet aš pa­gal­vo­jau, kad jei jau at­vy­kau į tuos kur­sus, rei­kia iš­nau­do­ti skirtą laiką kuo įma­no­ma nau­din­giau.

Na ir ki­bau į darbą... Pa­me­nu, kad gul­ti ei­da­vau tik pa­ry­čiais – 4-ą, kar­tais 5-ą va­landą ry­to. Mer­gi­nos spėjusios per dieną tik su­knelės prie­kį pa­si­ūti, o aš at­neš­u jau ir prie­kį, ir nu­garą pa­bai­gu­si.“

„Gied­rut, tu va­žiuok“


Įdėtos pa­stan­gos ga­liau­siai at­si­pir­ko, ir su kau­pu. Iš­vydę lie­tu­vių kruopš­tumą, siu­vinė­ji­mo meist­rai iš Sankt Pe­ter­bur­go pa­si­ūlė joms su­da­ly­vau­ti Kanų ma­dos sa­vaitė­je.

Archyvų nuotr.

Norė­da­mos jo­je at­sto­vau­ti sa­vo ša­liai lie­tuvės turė­jo pri­sta­ty­ti ma­žiau­siai 5-ių su­kne­lių ko­lek­ciją, ant­raip būtų tekę jung­tis prie rusų ko­man­dos.

Plun­giš­kei min­tis apie Ka­nus pa­si­rod­žiu­si per daug ne­rea­li, todėl iki pa­sku­tinės aki­mir­kos vis at­si­kal­binė­ju­si va­žiuo­ti – ne­va ne­tu­ri tam nei rei­kiamų įgūdžių, nei pi­nigų su­si­mokė­ti ga­na ne­mažą na­rio mo­kestį.

O kur dar ke­lionės ir ap­gy­ven­di­ni­mo iš­lai­dos, ga­liau­siai lėšos pa­čiai su­kne­lei su­kur­ti (ir iš­ties šis pri­si­sta­ty­mas vi­so pa­sau­lio pub­li­kai, mo­ters skai­čia­vi­mu, jai at­si­ėjo ko­ne 5-is tūkst. eurų).

Ir čia le­miamą žodį vėl te­ko tar­ti plun­giškės vy­rui. „Gied­rut, tu va­žiuok“, – šie jo žod­žiai, iš pra­džių pra­virkdę, po to nu­džiu­ginę, ir bu­vo tas le­mia­mas mo­men­tas, pa­dėjęs ga­lu­ti­nai ap­si­spręsti.

„Tai bu­vo pra­ėju­sių metų lapk­ritį, o šią ge­gužę jau turė­jom iš­vyk­ti į Ka­nus.

Bet dėl pan­de­mi­jos tas ren­gi­nys bu­vo nu­kel­tas į Du­bajų, bet ten vėl su­si­rgi­mai, at­si­sa­ky­ta ir ten da­ryt. Ir tik prie­š gerą mėnesį mums ga­liau­siai pa­sakė, kad vyks­tam į Ka­nus ir kad rei­kia skubė­ti pa­baig­ti su­k-
ne­les.“

Su­laukė dėme­sio

„Tif­fa­ny“ rau­do­no­jo ki­li­mo madų šou, ku­ria­me lie­tuvės ne tik pri­statė sa­vo kur­tas su­kne­les, bet ir turė­jo garbės ati­da­ry­ti šį ren­ginį, – pui­ki pro­ga di­zai­ne­riams, tiek jau pa­ty­ru­siems, tiek pra­de­dan­tiems, pri­si­sta­ty­ti ir pa­ro­dy­ti sa­vo dar­bus, už­megz­ti kon­tak­tus ir ap­reng­ti rau­do­nuo­ju ki­li­mu be­si­ruo­šian­čias ženg­ti ki­no žvaigž­des.

Ir tas pri­si­sta­ty­mas, pa­na­šu, pa­vy­ko ge­riau nei tikė­ta­si. Lie­tu­vių kur­tos su­knelės vie­nin­telės bu­vo iš­rink­tos fo­tog­ra­fuo­ti ma­dos žur­na­lui.

G. Pet­ruš­ke­vie­čienė pa­sa­ko­jo, kad jos su­knelė ren­gi­nio me­tu ir po jo su­laukė itin daug dėme­sio.

At­si­ra­do ne vie­nas, norėjęs pa­ma­ty­ti su­knelę iš ar­čiau, o vie­na vo­kie­čių ak­torė net iš­reiškė pa­gei­da­vimą pa­si­puoš­ti ja per ki­no fes­ti­valį.

Archyvų nuotr.

Ta­čiau plun­giškė šio pa­si­ūly­mo at­si­sa­kiu­si. Jai ne­pa­tikę, kaip ne­pa­gar­biai to­ji vo­kietė ap­žiū­rinė­jo šį rūbą, kurtą su to­kiu kruopš­tu­mu ir ati­da.

Be to, mo­te­ris teigė su­pra­tu­si, jog pa­sko­li­nu­si su­knelę tik­riau­siai jos ne­beat­gaus, nes iš­kil­min­ga­sis va­ka­ras turė­jo vyk­ti jau po lie­tu­vių skryd­žio na­mo.

„Par­si­ve­žiau ją į Plungę. Kas ži­no, gal ka­da pa­ti ap­si­reng­siu.

Duk­rai pa­sa­kiau, kad pa­si­dėjau jos ves­tuvėms – bus man kuo pa­si­puoš­ti“, – juokė­si plun­giškė. Ir pri­dūrė tu­rinti viltį ka­da nors dar su­grįžti į Ka­nus, tik jau su pa­čios kur­ta au­to­ri­ne su­kne­lių ko­lek­ci­ja. Be­lie­ka pa­linkė­ti, kad šis no­ras ne­truktų iš­si­pil­dy­ti.

Archyvų nuotr.

Archyvų nuotr.

Sidebar placeholder