Ar būtina keisti įmonių vadovus pasibaigus kadencijai?

Jeigu pavaldiniai perdėtai pataikauja, vadinasi, kažkas negerai, vadinasi, vadovas yra šiek tiek despotas.

Kraštutinumai niekada nėra gerai: nei kai vadovas užsibūna labai ilgai, nei kai privaloma jį keisti. Mes kažkaip vis nerandame to vidurio. Manau, nepriklausomos įmonių valdybos turi nuspręsti, ar vadovas gerai dirba, ar blogai, kaip yra visame pasaulyje. O tie keitimai - žiūrint ką į ką keiti. Manau, Romualdas Sakalauskas puikiai vadovavo Respublikinei Klaipėdos ligoninei, bet jį pakeitė, nes baigėsi jam skirtas laikas.

O kodėl politikai gali būti kad ir dešimt kadencijų? Vis dėlto manau, kad reikėtų vertinti vadovus pagal darbą. Svarbu ir jų energija, ir gebėjimas, ir meilė tam darbui, ir atsidavimas, ir ateities matymas. Tikrai būna gabių žmonių, kurių negalima varyti lauk.

Nebūtinai vadovas turi daug dirbti. Jam reikia surinkti gerą komandą. Apskritai jis turi turėti daug savybių. Kiti jas turi įgimtas, jiems sekasi, žmonės eina paskui, o kitiems tiesiog nėra tai duota... Jie šokinėja iš vienos kompanijos į kitą. Tas vadovas, kuriam viskas sekasi, ir gali dirbti ilgai. Tiems, kuriems nesiseka, turėtų patys pasitraukti.

Aš už rotaciją po dviejų kadencijų. Manau, turi būti sudaromos galimybės augti kitiems darbuotojams. Žinoma, keičiant vadovą visada išlieka rizika, kad ateis blogesnis, bet dar didesnė rizika nekeičiant, kad atsiras „valdovas“.

Vienas pedagogas kalbėjo. „Įsivaizduoji, ryte atsikeliu, nueinu į mokyklą, esu teisus. Po pietų turiu būrelius, esu teisus. Vakare esu treneris, esu teisus. Grįžtu namo, vėl turiu būti teisus. Ir per daug metų manyje dingsta tolerancija kitų nuomonei.“ Daug metų dirbant greičiausiai ir vadovams panašiai nutinka. Ilgai dirbęs ir atleistas vadovas galėtų likti konsultantu toje įmonėje.

Juodžiausias scenarijus, koks tik galėtų būti, mano akimis žiūrint, buvo Klaipėdos ligoninės situacija. Ją pakeisti tikrai neužteks metų ar dvejų. Pažįstu daug gerų vadovų, lyderių. Džiaugiuosi jų gebėjimu komunikuoti, tartis su kolegomis, gerbti jų darbą, vesti į priekį, priimti teisingus, žmogiškus sprendimus ir prisipažinti, kai suklysta.

Vadovai renkami konkursų būdu. Svarbiausia, kad nebūtų tokių dalykų, kad vis tęsiamas ir tęsiamas jo darbo laikas be konkursų. Jeigu jų metu žmogus sugeba nukonkuruoti kitus, tai nėra blogai. Daugeliu atvejų vadovų kaita yra geras dalykas. Būna naujų idėjų, naujų elementų. Aš už atsinaujinimą, bet neturėtų būti susidorojama vien dėl to, kad žmogus jau dirbo dvi kadencijas.

Nėra gerai, kad rajonuose dabar, kai trūksta kadrų, atleidžiami vadovai vien dėl to, kad išbuvo dvi kadencijas, nors nelabai yra kuo juos pakeisti. Paskui turime situaciją, kad mokyklose daugybė konkursų jau neįvyksta, nes nauji žmonės neateina arba būna per prastos kvalifikacijos ir apskritai įstaigos lieka be vadovų. Negalima įsivaryti savęs į kampą vien dėl to. Mano galva, visada yra pakankamai įrankių pakeisti blogai dirbantį vadovą.

Geras vadovas gali siūlyti naujų idėjų ir suburti komandą, kuri patikėtų tomis idėjomis ir jos būtų įgyvendinamos. Daugelį techninių dalykų atlieka žmonės, esantys žemesnėse grandyse. Vadovas turi mokėti su komanda kalnus versti.

Atėjusiam naujam vadovui prireiks bent dvejų metų, kad jis suburtų komandą ir nukreiptų savo idėjoms įgyvendinti. Trečiaisiais, ketvirtaisiais metais jau prasideda darbas, atsiranda didesnis produktyvumas. Žinoma, jeigu rezultatai per tą laikotarpį buvo tik blogesni, tai būtų indikacija, kad toliau tai tęsti nebėra dėl ko. Vadovus iš dalies prilyginčiau komandų sporto treneriams.

Vienareikšmio atsakymo neturiu. Turime labai blogų pavyzdžių, kai nuo per ilgo valstybių valdymo žmonės tampa autokratiški, pvz., Rusijos, Šiaurės Korėjos ar Baltarusijos. Kai užsisėdi savo poste, vadovai tampa vienvaldžiais carais ir nebesiskaito su tuo sociumu, kuriame jie gyvena ir dėl kurio turėtų dirbti.

Mane sukrėtė pastarieji įvykiai. Lietuvos jūrų muziejaus direktorės Olgos Žalienės kadencija baigiasi, Nacionaliniam Kuršių nerijos parkui nebevadovauja Aušra Feser. Vertinu jų darbą, atsidavimą toms darbovietėms, kurioms jos atstovavo. Manau, kad tokius žmones pakeisti, prisilyginti prie jų užkeltos valdymo kartelės, tų institucijų pasiekimų bus be galo sunku. Mano galva, jeigu būtų tokia galimybė atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, tada būtų šiek tiek laisvės ir nebūtų to reguliavimo kaip dabar muziejaus arba parko atveju - darbdavys negali pasirinkti ir palikti jų darbovietėse, nes taip reikalauja teisės aktai.

Reikia pasakyti, kad ilgiau dirbančiam vadovui kartais reikia naujo matymo ar žvilgsnio iš šalies. Bet įmonių atveju tai užtikrina kolegialūs valdymo organai, kurie yra renkami. Kai kuriais atvejais reikia keisti vadovą ir nelaukiant tų penkerių metų. Būna tokių vadovų, kai ir mikroklimatas įmonėje tampa blogesnis, ir tikėtos pažangos nėra. Bet jeigu vadovas puikiai susitvarko, jeigu jį myli kolektyvas, nemanau, kad tokį reikėtų keisti. Būtų šaunu, jeigu kiekvieną atvejį būtų galima vertinti individualiai.

Geram vadovui pirmiausia svarbu empatija. Labai didelis dalykas suprasti visus atstovaujamos įmonės poreikius, ne vien tik verslo, gebėjimas užkurti kolektyvą, suvokimas tų tikslų, teisingos krypties ir taktikos sudėliojimas, kad į tikslus būtų darniai einama su visu kolektyvu ir kad jis nesijaustų verčiamas tai daryti. O. Žalienė, mano galva, tikrai visas šitas savybes turi.

Vertinu vadovus, kurie yra specialistai ir savo srities žinovai. Ir nesvarbu, kiek metų jie vadovaus, ar penkerius, ar dešimt, ar dvidešimt, jeigu sugeba ir ta įmonė klesti, jeigu joje yra gera darbo atmosfera ir darbuotojas negalvoja ryte - „ir vėl bloga diena, ir vėl reikia eiti į prakeiktą darbą“, jeigu jis eina į darbą su malonumu.

Dažnas vadovų kaitaliojimas neduoda įmonei stabilumo. Geriau, jeigu dirbama nuosekliai ir einant pirmyn. Geras vadovas, mano galva, pirmiausia turi turėti normalią sąžinę, pagarbą savo darbuotojams ir atsakomybės jausmą. Tų trijų dalykų užtenka.

Klaninių vadovų, kurie vadinami savais, nemėgstu ir nevertinu, jie nėra vadovai, tai statytiniai tam tikram laikotarpiui atlikti tam tikrą užduotį. Man tokio vadovo pavyzdys buvo vienas iš žuvų aukciono vadovų, sunaikinęs aukcioną. O geras žuvų aukciono vadovas buvo Vaidutis Marcinkėnas. Nė karto negirdėjau, kad keiktųsi, kad pakeltų intonaciją. Man jis buvo vadovo etalonas. Jis norėjo, kad aukcionas veiktų, todėl ir nebuvo paliktas eiti tokių pareigų.