Ar noriai švenčiame Valentino dieną?

Birutė SKAISGIRIENĖ, Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja

Vasario 14-ąją Meno bibliotekoje kažkodėl nieko nevyksta ta tema. O kol dirbau Jaunimo skyriaus vedėja, ruošdavomės iš anksto, ir tai būdavo anšlaginė diena. 

Jaunimas tikrai švęsdavo, tad stengdavomės padaryti viską, kad jam būtų smagu. Turbūt labiausiai įsiminęs dalykas buvo moksleivių statytas spektaklis, kuris vadinosi „Tango“. Buvo nepaprastai gražus.

Meno skyriuje kažkaip santūriai šitą dieną švenčiame. Bet mes juk turime visokių albumų su meilės scenomis net iš antikos laikų, erotikos tapyboje. Ko gero, tai reikia rodyti. Juk galima žaisti. Kodėl mes nežaidžiame, - nežinau.

Manau, kad ta diena yra labiau vaikų ir jaunimo šventė. Prisimenu, dukra net ir pradinėse klasėse per Valentino dieną pareidavo apsilipdžiusi širdelėmis iki blakstienų (juokiasi).

Ką čia seniokiškai bambėti, kad nevertini šitos šventės. Tradicija tai labai graži, jeigu kas nors ją prisimintų. Man svarbiausia, kad tądien supranti, jog žiema jau eina į pabaigą. 

O meilės niekada nėra per daug.. Jeigu tai žmonėms sukelia gerų emocijų, tegu džiaugiasi. Visi vaikšto be priežasties laimingi, šypsosi gatvėje, gražu. Jeigu šita šventė yra priežastis šypsotis, tai nuostabu.

Julius KIRŠIS, klaipėdietis

Labai nesureikšminame tos dienos, bet kažkaip simboliškai švenčiame. Kartais kur nors nueiname, kartais dovanėles dovanojame, įvairiai darome. Nepasakyčiau, kad man kas nors labai patiktų šioje šventėje arba kas labai nepatiktų - tiesiog jos nesureikšminu.

Darbo kolektyve širdučių kabinėjimo nepropaguojame. Tai, ko gero, mokyklos laikų ir ne vyriškų kolektyvų dalykai.

Pažiūrėjus į kalendorių, kiekvieną dieną yra kokia nors šventė. Žmonės pasirenka, ką jie nori švęsti. Valentino diena nėra valstybinė šventė, kai keliame vėliavą ir neiname į darbą, bet nemanau, kad jos reikėtų atsisakyti. Mums, lietuviams, reikia švenčių.

Žiedūna BIELINIENĖ, Klaipėdos miesto lengvosios atletikos veteranų sporto klubo „Ąžuolas“ pirmininkė

Valentino dieną švenčiau, kai anūkės buvo mažos. 

Jos man ką nors dovanodavo, dar turiu jų dovanotas tokias širdutes-magnetukus. 

Dabar vienai jų 19, kitai - 22 metai.

Man 77 metai, vyro seniai neturiu. O jaunystėje tokios šventės nebuvo.

Gražu, kad jaunimas švenčia Valentino dieną. 

Gerai, kad ji tokia yra. 

Dar prieš 10-15 metų ir darbovietėje ji buvo švenčiama, moterims buvo dovanojama gėlių.

Prof. dr. Rimantas BALSYS, Klaipėdos universiteto dekanas

Niekada nešvenčiau šitos šventės ir neketinu to daryti. Pirmoji priežastis - visų tų invazinių švenčių nelaikau šventėmis. Jos kaip invazinis grybas, kuris plinta ir ėda mūsų vietinius augalus, šiuo atveju vietinius papročius, tradicijas.

Antra, man nepatinka, kai kas nors prikišamai sako, kad štai tą dieną turiu išsakyti savo meilę. Man patinka mylėti ir rodyti tuos jausmus, kai širdis sako, o ne pagal kalendorių arba pagal kieno nors sugalvotas taisykles.

Man nereikia laukti vasario 14 dienos, kad padovanočiau mylimai moteriai gėlių. Tai darau nuolat, nes tai yra smagu. Moteriai gali dovanoti gėles kas antrą dieną ir tam nereikia jokios priežasties, kalendoriaus, o juo labiau Valentino.

Trečia priežastis, mes, lietuviai, turime meilės deivę Mildą, kurios šventė švenčiama gegužę, kai iš tikrųjų visa gamta šaukiasi meilės ir norisi lėkti laukais plevėsuojant plaukais. Šitos savo dienos mes kažkodėl nemylime, nenorime jos pripažinti, o tos svetimos su pigiomis širdutėmis šventės labai įsitvėrėme.

Tradicijos, papročiai nėra koks nors nejudinamas, sustabarėjęs visiems amžiams dalykas kaip koks inkliuzas gintare, kurio neįmanoma keisti. 

Čia lygiai tas pats, kaip mes nesulaikome visokių invazinių rūšių todėl, kad vėjas arba paukščiai patys išnešioja tuos dalykus.

Lygiai taip pat yra ir su įvairiomis tradicijomis, jos visą laiką kito, mainėsi, naujų, kurių anksčiau nebuvo, atsirado su krikščionybe. 

Sinkretizmas atsirado religijų kaitos procese. Dabar ateina tradicijos iš įvairių kraštų, dėl to, kad pasaulis pasidarė mažas. Žmonės važiuoja, pamato, nusikopijuoja ir pradeda mėgdžioti.

Manau, šitų dalykų nesustabdysi. Nevertinu to su džiugesiu, bet žinau, kad taip yra ir kad taip bus ateityje. Kai kam tai yra prie širdies, neturiu teisinių galių to uždrausti. Be to, draudžiamas vaisius dar ir saldesnis.

Karolis RUPKUS, muzikantas

Su žmona kukliai švenčiame, nes dažniausiai man, kaip muzikantui, ta diena būna darbinga, tai pasisveikiname, ir tiek, tradicijų neturime. 

Prisimeni mylimą žmogų, parodai jam dėmesį, tai visai gražu. Gyvenimas toks nenuspėjamas, greitas, tai bent jau tą meilės dieną yra gerai jį prisiminti.

Jaunystėje ta šventė man, ko gero, imponuodavo dar mažiau. Dabar, kai jau esi subrendęs, į santykius žiūri kitaip, tai meilės šventė turi gal šiokią tokią didesnę prasmę. 

Kai buvai jaunesnis, mokykloje širdelėmis apsiklijuodavai, laukdavai raštelių, dėmesio, mokyklose veikdavo meilės paštas, bet tos dienos prasmės labai nesuprasdavai. Suaugęs bent jau kažkokią prasmę atrandi toje šventėje ir bent kukliai kažkiek pamini.

Man patinka pati tos šventės prasmė, ji labai graži. Sakoma, kad kiekvieną dieną reikia švęsti meilės dieną, iš dalies sutinku. Bet, kita vertus, kartais išsiskiri vieną dieną, kuri tau primena šį taurų jausmą. Nepatinka, žinoma, komercija, nes iš esmės ne dovanomis, ne širdelėmis mes tą meilę žmogui rodome, o darbais.

Indrė RAZBADAUSKAITĖ-VENSKĖ, LIMO Klaipėdos skyriaus pirmininkė

Yra jaunimo, kuris labai švenčia, ir kuris santūriai. Mes tai pažymime tą dieną nueidami į kokį koncertą, daugiau skirdami laiko vienas kitam. Yra tokia frazė: vyrą reikia kasdien mylėti, ne tik Valentino dieną.

Mokykloje, atsimenu, rašydavome vieni kitiems, širdutes lipdydavome jausdami draugišką meilę ar simpatiją. Būdavo meilės laiškų dėžutė, laukdavai, ar parašys draugas ar draugė. 

Būdavo toks jauduliukas. Ir universiteto laikais ta diena būdavo labiau pažymima. Kad darbovietėje būtų paminima ši diena, neturiu patirties, bent jau mano burbule tai nėra sureikšminama ir mes nekabiname širdučių vieni kitiems.

Man patinka, kad tą dieną gali susimąstyti ir įvertinti brangiausius žmones, dar kartą akimirką sustoti ir padėkoti jiems, kad esame visi šalia. 

Mes, rinkodaros atstovai, turime tai viešinti, edukuoti, bet man atrodo, kad kartais visko būna per daug. Man nepatinka, kad viskas sukomercinama, tampa kliše, norisi, kad ta šventė būtų prasminga. 

Tačiau bet kokiu atveju to mes neišvengsime. Klausimas, kaip verslas visa tai pateikia. Kai kurie prekybininkai pateikia gražiai, edukuojančiai, ne vien tik agresyviu raginimu pirkti visą komplektą raudonų taurių ar širdžių (juokiasi).