Ar verta mokytis visą gyvenimą?

Dr. Genutė KALVAITIENĖ, medicinos centro „Lorna“ geštalto psichoterapeutė

Ta teorija vadinasi neuroplastiškumo arba smegenų plastiškumo teorija. Kūnas, raumenys, taip pat ir smegenys negaudamos pakankamai veiklos iš dalies praranda savo sugebėjimus. Norintiems ilgiau išlikti protiškai aktyviems, vertėtų pagalvoti, kaip išlaikyti smegenis įdarbintas kuo ilgesnį laiką.

Smegenys yra besikeičiančios iki pat senatvės. Kai kuriais atvejais jos gali būti net „perprogramuotos“. 

Bene svarbiausias neuroplastiškumo privalumas yra tas, kad žmogus gali mokytis visą gyvenimą, tobulinti save, keistis prisitaikydamas prie pakitusių aplinkybių. Stulbinančios smegenų transformacijos gali padėti įveikti įvairias psichines ir fizines žmogaus ligas.

Mokymasis ir naujų iššūkių priėmimas yra labai svarbūs norint sumažinti senatvės simptomus, riziką susirgti Alzheimerio liga ir kitais neurodegeneraciniais sutrikimais. 

Naujų dalykų mokymasis taip pat prisideda prie psichologinės sveikatos, nes suteikia pasitenkinimo jausmą, mažina stresą ir gali padėti išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą. Jeigu žmogus nenori mokytis, jam patariama išmokti rašyti kaire ranka, kad būtų įveiklinti abu pusrutuliai.

Smegenis gerai treniruoja įvairiausios naujos veiklos. Smegenims naudinga mokytis naujų kalbų, susirasti vis naujų hobių. 

Kalbant apie tai, kas treniruoja mūsų smegenis, išskirčiau dėlionių dėliojimą, galvosūkių ar sudoku sprendimą, mokymąsi groti kokiu nors muzikos instrumentu, naudingas žongliravimas, žodžių žaidimai, sportas, mezgimas, televizoriaus žiūrėjimas tyliau, nedominuojančios rankos naudojimas ir t. t. Pavyzdžiui, aš lavinu savo smegenis pamažu didindama audioknygų, kurias klausausi, tempą.

Turiu tris profesijas. Viską, ko gyvenime mokiausi, panaudojau. Dar norėčiau išmokti groti. Mano dukra grojo, lankė muzikos mokyklą, tai iš dalies kompensavo tą mano norą.

Eugenijus GENTVILAS, Seimo narys

Nežinau, kiek ten tų ligų galima išvengti, bet sutinku su ta teorija. Trečiojo amžiaus universitetai - puikus instrumentas žmogui senti įdomiai.

Aš nuolat pasimokau užsienio kalbų. Ruošiuosi tokiam didesniam interviu dėl Vokietijos karinės brigados, tai reikia atnaujinti vokiečių kalbos praktiką. 

Pagrindinis kalbėjimas bus anglų kalba, bet reikia kažką ir vokiškai pasakyti vokiečių karinės brigados kūrimosi proga. Tai dabar mokausi.

Tenka mokytis ir mašinos funkcijų. Pakeičiau seną mašiną į šiek tiek naujesnę, o joje naujesnės ir funkcijos, žiūrėk, senoliui ir prireikė išmokti jų. Ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes esu dar imlus, o ne užsikonservavęs.

Pamenu, papildomai mokiausi Lietuvos istorijos. Mūsų istorijos mokytoja pasiūlė po pamokų lankyti užsiėmimus ir jie man labai pravertė. Neseniai kaip Kovo 11-osios akto signataras turėjau susitikimą Šilalėje, pasirodo, kad man kalbėti apie Lietuvos istoriją nėra taip sudėtinga. Pavertė tai, ko kažkada pasimokiau.

Pinigų ir sveikatos turiu, man reikia laiko, kad galėčiau dar ko nors mokytis. Norėčiau pasimokyti statybos darbų. Vinį įkalti, lentą nupjauti moku, su benzininiu pjūklu dirbti moku, bet kokį nors parketą sudėti, sienas nudažyti nemoku. Reikėtų pasimokyti tokių dalykų, kurie praverstų vyrui, gyvenančiam ūkiškoje aplinkoje. 

Nuvažiuoju į Švediją, žiūriu, švedas žentas pats remontuojasi namus. Ir ne todėl, kad neturėtų pinigų pasisamdyti meistrui. Švedai mokyklose lanko tokius buitinius fakultatyvus, kuriuose pamokama ir statybos darbų.

Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, architektė

Girdėjau apie tokią teoriją. Tą ir darau, bet ne dėl to, kad išvengčiau ligų, o todėl, kad reikia dirbti, o norint dirbti reikia vis naujų žinių, nes pasaulis keičiasi.

Tai, kas susiję su mano darbu, mes nuolatos turime mokymus, privalome išklausyti įvairius kursus. Esame įpareigoti kas penkerius metus prasitęsti atestatą, kad galėtume dirbti. Tai jau yra kaip Dieve mūsų.

Kita vertus, reikia suprojektuoti mokyklą, tai turi viską susižinoti apie ją. Jeigu projektuoji ligoninę, būtina orientuotis, kokias funkcijas ji atlieka. Tai tiesiog nori nenori pats darbas liepia mokytis.

Kai reikia kur nors važiuoti, vis bandau pripuolamai tobulinti anglų kalbą, tai kokį kursą išklausau, bet taip ir neištobulinu.

Iš tikrųjų tai visą laiką kažko mokaisi - skaitai knygas, domiesi psichologija. Mes juk dirbame su žmonėmis, jiems projektuojame, turime įtikinti juos, kad darome teisingai. Jeigu gyveni neatsisėdęs, o kažką veikdamas, pats gyvenimas yra mokymasis - išeini į gatvę ir ką nors naujo pamatai. Pavyzdžiui, dabar mokomės gyventi karo sąlygomis.

Šiuo metu neturiu noro kažko dar išmokti. Jeigu turėčiau pinigų, gal labiau norėčiau nuvažiuoti kur nors. O kai kur nors keliauji, turi išstudijuoti maršrutus. Aš dažniausiai keliauju savarankiškai, o tam reikia daug ko išmokti.

Ugnius RADVILA, miesto Tarybos narys

Tokios teorijos nesu girdėjęs, bet tokiam požiūriui pritariu. 

Manau, kad visą gyvenimą savo darbais ir veiksmais einu mokymosi keliu. 

Visko, ko mokaisi, anksčiau ar vėliau prireikia ir pasitarnauja. Jeigu šiandien ir nereikia, tai nežinia, ar neprireiks vėliau.

Laikas ir pinigai nėra tas kriterijus, kuris nulemia, ar žmogus mokysis, ar ne. 

Šiais laikais yra įvairiausių galimybių mokytis nepriklausomai nuo turimų pinigų. 

Tai požiūrio, noro ir nusiteikimo klausimas. 

Aš dar norėčiau didinti užsienio kalbų mokėjimo bagažą. Jų mokėjimas leidžia geriau pažinti kitas kultūras, kitas šalis.

Edvardas LEGECKAS, zoologijos sodo savininkas, veterinaras

Tokios teorijos negirdėjau. Bet logiškai mąstant ir kaip sako liaudies patarlė - mokslas ant pečių nenešiojamas. Pats nelabai seniai baigiau veterinarijos akademiją. Mokymasis nėra blogai, tai tikrai galima daryti visą gyvenimą.

Izraelyje visiems žmonėms, kurie mokydavosi aukštojoje mokykloje, kompensuodavo pragyvenimą. Ortodoksai, būdavo, nenori dirbti, tai mokydavosi visą gyvenimą. 

Dabar išleistas įsakymas, kad kompensuoti galima tik tris aukštuosius mokslus, o daugiau - ne. Matote, toje šalyje net draudžia mokytis iki gyvenimo galo, nes visi puola mokytis.

Žmogui būtų smagu mokytis kokius nors mokslus iki pensinio amžiaus, nebūtinai aukštojoje mokykloje, tai gali būti ir šokiai, ir piešimas ar dar kas nors. 

Nemanau, kad tai yra blogai. Gyvenimas pats išmoko žmogų visokių gudrybių, pavyzdžiui, kaip jis turi elgtis šeimoje. Nėra pasakyta, kodėl vienos šeimos gyvena gerai, o kitos riejasi, pjaunasi. Mokslų yra visokių, bet nėra taisyklių.

Vidurinėje mokykloje sovietmečiu buvo visokių disciplinų. Pavyzdžiui, aš mokiausi astronomijos, kurios niekam nepanaudoju, bet nors žinau, kur yra Didieji Grįžulo Ratai (juokiasi).

Dabar mokytis gal ir nebenorėčiau, bet bendraminčių ieškočiau. Keliautojų, kurių gyvenimas yra keliavimas, nesuprantu, o juo labiau tų, kurie nori pasigirti, kad buvo ten ir ten. Kokia gali būti specialybė keliautojas? Aš esu namisėda ir geriau pailsiu būdamas namuose. 

Keliavimui reikalingi pinigai, kuriuos reikia uždirbti. Būdavo, draugai išsitempia kur nors, sakau, tai kad aš viską esu matęs per televizorių, ką čia žiūrėti. Kiekvienas žiūrime pagal save, bet mokytis reikia.