Baravykai augs tiesiog sode: paprastas būdas padės jų užsiauginti po medžiu

Kaip rašo Wieści Rolnicze, priežastis, kodėl grybai dažnai auga šalia medžių, yra mikorizė. Medis dėl šio ryšio geriau apsaugomas nuo patogenų, sausros ir sudėtingų dirvožemio sąlygų, efektyviau pasisavina vandenį bei mineralines medžiagas. Mainais grybas iš medžio gauna organinių junginių, susidarančių fotosintezės metu.

Baravykai tokį ryšį pirmiausia užmezga su eglėmis, pušimis, beržais, ąžuolais, bukais, kėniais ir maumedžiais. Todėl šios rūšies grybieną reikėtų naudoti tik šalia šių medžių.

Prieš įterpiant grybieną, paruošiamas substratas: sodo žemė sumaišoma su durpėmis arba spygliuočių medžių pjuvenomis santykiu 1:5. Pati grybiena dažniausiai parduodama gelio pavidalu – tiek kaip vienos rūšies preparatas, tiek kaip miško grybų mišinys.

Keturių duobučių sistema – iki dviejų metrų nuo kamieno

Norint įterpti grybieną, reikia iškasti 3–4 duobutes 0,5–2 metrų atstumu nuo medžio kamieno. Kiekvienos duobutės skersmuo turėtų būti 30–40 cm, o gylis – apie 15 cm.

Duobutė iš dalies pripildoma paruošto mišinio, įdedama grybienos, o viršuje užpilama likusiu substratu. Žemė gerai suspaudžiama ir gausiai palaistoma – vienai duobutei gali prireikti iki 10 litrų vandens. Tai padeda sukurti grybienai tinkamas sąlygas augti.

Grybienos įterpimo vietas rekomenduojama uždengti lapų, spyglių, šakelių ir samanų sluoksniu, atkuriant natūralios miško paklotės struktūrą. Tokia danga padeda išlaikyti drėgmę ir sukuria grybienai vystytis reikalingą mikroklimatą. Mulčiui skirtos medžiagos galima prisirinkti ir miške.

Skėtiniam grybui medžių nereikia

Visai kitaip dauginamas skėtinis grybas, kuris itin vertinamas kulinarijoje. Ši rūšis mikorizės nesudaro, nes minta yrančiomis organinėmis medžiagomis, todėl medžių jai nereikia.

Grybas gali gerai prigyti sodo vejoje arba tuščiose lysvėse, pavyzdžiui, nuėmus agurkų derlių. Gamtoje jis dažniausiai aptinkamas miško pakraščiuose, pievose ir laukuose.

Be paruoštos grybienos įsigijimo, galima išbandyti ir visiškai natūralų būdą – dauginti sporos iš subrendusio grybo.

Iš miško ar pievos parsinešamas didelis grybas su plačia kepurėle. Jį reikėtų nupjauti atsargiai ir nepurtyti, kad neišbyrėtų sporos.

Kepurėlė padedama pasirinktoje vejos vietoje lakšteliais į apačią, geriausia sausą, be lietaus dieną – taip sporos lengviau išbyrės ir pateks į dirvožemį. Po 2–3 dienų kepurėlę galima nuimti.

Viena tokia vieta gali duoti derlių dar 4–5 metus iš eilės.

Cheminėms trąšoms ir kastuvui – ne

Namų sąlygomis auginamos grybų „plantacijos“ sėkmė priklauso nuo nuolatinės drėgmės kontrolės. Vidutiniškai drėgnas substratas būtinas tiek mikorizei, tiek vaisiakūniams, todėl sausros metu, ypač prieš numatomą derėjimą, reikia reguliariai laistyti.

Tačiau per didelė drėgmė taip pat pavojinga – dirvoje gali susidaryti deguonies trūkumas, dėl kurio grybiena žūsta.

Augimą galima paskatinti lengvai pasisavinamais angliavandeniais: 10 g cukraus ištirpinama 10 litrų vandens ir šiuo tirpalu palaistoma grybiena užkrėsta vieta.

Įterpus grybieną, dirvą aplink medį reikėtų palikti ramybėje. Kasti žemės negalima, nes kasant pažeidžiama jautri mikorizės struktūra ir medžio šaknys.

Cheminių trąšų taip pat nereikia – baravykas visas reikalingas medžiagas gauna tiesiogiai iš medžio, su kuriuo palaiko simbiozę.

Kadangi ši grybų rūšis yra reikli aplinkos sąlygoms, pirmasis derlius gali būti gana kuklus.