Beveik 2000 metų jo nepavyko perskaityti: mokslininkai iššifravo sudegusį Herculaneumo papirusą

Prieš beveik 2000 metų Vezuvijaus išsiveržimas kartu su Herculaneumo miestu sunaikino ir jo bibliotekoje saugotus papirusų ritinius. Dėl milžiniškos kaitros jie suanglėjo ir tapo tokie trapūs, kad bandymas juos išvynioti galėjo sunaikinti ne tik patį papirusą, bet ir jame esantį tekstą. Todėl šimtai ritinių beveik du tūkstančius metų liko neperskaityti.

Tačiau 2026 metų birželio 25 dieną tarptautinio projekto „Vesuvius Challenge“ mokslininkai paskelbė apie reikšmingą proveržį. Naudodami rentgeno vaizdus, trimatę rekonstrukciją ir dirbtinį intelektą, jie pirmą kartą sugebėjo virtualiai išvynioti ir perskaityti visą išlikusią vieno Herculaneumo ritinio dalį.

Kalbama apie papirusą PHerc. 1667, iš kurio pavyko atkurti beveik 1,5 metro teksto, išdėstyto maždaug 20 skilčių.

Kas nutiko Herculaneumo bibliotekai?

Papirusai buvo aptikti XVIII amžiuje, šiandien žinomos Papyrių vilos (Villa dei Papiri) griuvėsiuose. 1752–1754 metais čia buvo iškasta šimtai ritinių.

Dauguma jų buvo suanglėję per 79 mūsų eros metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą ir tapo itin trapūs. Pirmieji bandymai ritinius fiziškai išvynioti kai kuriais atvejais baigėsi jų pažeidimu ar net sunaikinimu.

Todėl mokslininkai ieškojo būdo, kaip pažvelgti į ritinio vidų jo neliečiant.

Kaip galima perskaityti neišvyniotą papirusą?

Norėdami pamatyti ritinio vidų, tyrėjai pasitelkė didelės energijos rentgeno mikrotomografiją. Viena iš tyrimams naudotų įrenginių buvo BM18 spindulio linija Europos sinchrotroninės spinduliuotės centre (ESRF) Grenoblyje, Prancūzijoje.

Skenuojant gaunamas itin detalus trimatis ritinio vaizdas. Vėliau kompiuteriu atkuriami atskiri papiruso sluoksniai ir jie virtualiai „išvyniojami“ – tarsi ritinys būtų atveriamas lapas po lapo.

Tačiau tai dar ne viskas. Viena didžiausių problemų – rasti rašalo pėdsakus. Po suanglėjimo rašalas tapo labai panašus į patį papirusą, todėl jį atpažinti itin sudėtinga.

Čia į pagalbą pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Algoritmai padeda aptikti struktūras, kurios gali būti raidės ar jų fragmentai. Vėliau gautus rezultatus analizuoja ir patikrina papirusų tyrinėtojai.

Taigi ritinys iš esmės „išvyniojamas“ skaitmeninėje erdvėje, jo fiziškai neatveriant.

Ką pavyko perskaityti?

PHerc. 1667 yra vienas seniausių šios kolekcijos ritinių. Pagal rašyseną ir tekste esančias nuorodas jis datuojamas II amžiumi prieš mūsų erą arba galbūt III amžiaus prieš mūsų erą pabaiga.

Iššifruotas tekstas yra filosofinis traktatas. Jame nagrinėjamos tokios temos kaip žmogaus elgesys, pasirinkimai, dorybės, ydos ir laimė.

Tekste taip pat minimas Aristokreonas – stoikų filosofo Chrysipo giminaitis ir mokinys. Dėl to mokslininkai mano, kad kūrinys greičiausiai susijęs su stoikų filosofija. Tačiau jo autoriaus ir tikslaus pavadinimo kol kas nustatyti nepavyko.

Vienas iš tekste minimų terminų yra „phronesis“, reiškiantis praktinę išmintį – gebėjimą tinkamai spręsti ir veikti konkrečiose gyvenimo situacijose.

Kitas ritinys atskleidė dingusio kūrinio pavadinimą

PHerc. 1667 nėra vienintelis svarbus 2026 metų atradimas.

Tyrinėdami kitą papirusą – PHerc. 139, mokslininkai sugebėjo perskaityti ritinio pabaigoje esantį pavadinimą: „Filodemas, Apie dievus, VIII knyga“.

Šis atradimas itin reikšmingas antikinės filosofijos istorijai. Jis rodo, kad graikų epikūriečių filosofo ir poeto Filodemo iš Gadaro kūrinį „Apie dievus“ sudarė mažiausiai aštuonios knygos. Iki šiol buvo žinoma tik pirmoji.

Šimtai ritinių vis dar laukia savo eilės

Nors technologinis proveržis yra įspūdingas, mokslininkų laukia dar milžiniškas darbas.

Pasak projekto „Vesuvius Challenge“, Herculaneume vis dar yra daugiau kaip 600 neatvertų papiruso ritinių. Iki šiol projektas nuskenavo 45 ritinius ir jų fragmentus.

PHerc. 1667 tapo pirmuoju ritiniu, kurį pavyko virtualiai išvynioti ir perskaityti nuo vieno galo iki kito – tiek, kiek išliko jo turinio.

Vis dėlto tai nereiškia, kad dabar visus ritinius bus galima perskaityti iš karto. Kiekvienas jų yra skirtingai deformuotas, pažeistas ar suskilęs, todėl mokslininkams tenka spręsti individualias problemas. Vienas didžiausių iššūkių tebėra rašalo aptikimas.

Tačiau pats principas jau įrodytas: kai kurie tekstai, kurie ilgą laiką buvo laikomi negrįžtamai prarastais, gali būti atkurti nepažeidžiant pačių senovinių rankraščių.

Svarbi pastaba

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad 2026 metų birželio 25 dieną skelbiant šią informaciją mokslinis rankraštis, kuriame aprašomi rezultatai, dar nebuvo įvertintas nepriklausomų ekspertų (recenzuotas). Todėl atradimo rezultatai dar turi būti papildomai patvirtinti mokslo bendruomenėje.