Daugiabučio kieme – pirmieji nameliai katinams

Į „Že­mai­čio“ re­dak­ciją kreipė­si skai­ty­to­ja Lo­re­ta su pra­šy­mu at­ver­ti žmonėms akis, kad šie ne­praeitų pro be­na­mius gyvū­nus, lyg šių ne­ma­tytų.

Mo­te­ris rūpi­na­si dau­gia­bu­čio kie­me laks­tan­čiais ko­ne dvi­de­šimt be­na­mių ka­tinų, ku­rie čia bu­vo at­vež­ti ir iš­mes­ti it nie­kam ne­rei­ka­lin­gi daik­tai.

Vie­ni gy­ven­to­jai gai­li ir pa­mai­ti­na bėdžius, o ki­ti, Lo­re­tos žod­žiais, vos pa­matę no­ri jais at­si­kra­ty­ti ir bi­jo pla­ti­namų ligų. Ką to­kiu at­ve­ju da­ry­ti?

Nie­kam ne­rei­ka­lin­gi?

Mo­te­ris užau­go vie­na­me iš Plungės prie­mies­čio dau­gia­bu­čių. Tie­sa, da­bar gy­ve­na kiek tolė­liau, bet kas rytą ves­da­ma vai­kus į dar­želį praei­na pro sa­vo vai­kystės kiemą ir su­si­tin­ka su vi­su būriu be­glo­bių ka­tinė­lių.

„Ma­to­me, kaip po med­žius lai­pio­ja, krūmuo­se šna­ra ar prie laip­ti­nių vaikš­tinė­ja. Tarp jų daž­nai pa­si­tai­ko ir ser­gan­čių, žaiz­do­mis nu­sėtais kūne­liais, pūliuo­jan­čiom akim.

Pa­tys vai­kai ne kartą yra net la­vonė­lių radę. Tai, ži­no­te, vaiz­dai ne iš ma­lo­niųjų, juo­lab kad vos už ke­le­tos metrų – vaikų dar­že­lis. Bėda ta, kad nie­kas ne­no­ri jais pa­si­rūpin­ti“, – kalbė­jo Lo­re­ta.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog ne kartą su dau­gia­bu­čio pir­mi­nin­ke tarė­si, ką da­ry­ti, domė­jo­si, ko­kia si­tua­ci­ja gyvūnų prie­glau­do­je, bet iš ten ga­vo at­sa­kymą, kad lau­ki­niai ka­ti­nai ne­prii­ma­mi, mat jie ne­ga­li nar­vuo­se gy­ven­ti, pra­tę būti laisvė­je.

Ta­da mo­te­ris kvietė se­niūnę at­vyk­ti ir pa­žiūrė­ti, ko­kia si­tua­ci­ja, kad galėtų drau­ge ieš­ko­ti spren­di­mo. De­ja, pa­gal­bos ran­kos ties­ti nie­kas ne­skubė­jo.

Kaip minė­jo pa­ti Lo­re­ta, jos šir­dis yra itin jaut­ri, tad nu­skriaustų be­glo­bių ne­galė­jo pa­lik­ti li­ki­mo va­liai, vis su­ko galvą, kaip pa­dėti.

Ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­na ki­ta gyvū­nams nea­be­jin­ga mo­te­ris, var­du Ire­na, ku­ri jau dau­giau ne­gu de­šimt metų tuos ka­tinė­lius še­ria. Šios dvi mo­te­rys ne­tru­kus ra­do bendrą kalbą ir su­vie­ni­jo jėgas bend­ram tiks­lui.

„Tie ka­ti­nai bu­vo at­vež­ti ir pa­mes­ti mūsų kie­me. Gy­ve­nam kiek ato­kiau nuo mies­to, tad la­bai pa­to­gi vie­ta nie­kam ne­ma­tant at­si­kra­ty­ti gyvū­nu. Lai­kui bėgant jie ėmė dau­gin­tis ir šian­dien jau yra dvi de­šim­tys“, – kalbė­jo Ire­na.

Pa­gauk ir ste­ri­li­zuok

Siek­da­mos hu­ma­niš­kai ma­žin­ti be­na­mių ka­čių skai­čių ir stab­dy­ti jų dau­gi­nimą­si, bend­ra­mintės su­manė rink­ti au­kas ka­tinų kast­ra­ci­jai ir ste­ri­li­za­ci­jai. Iš gyvūnų prie­glau­dos pa­si­sko­li­nu­sios spe­cia­lias gau­dyk­les, pa­čios gaudė ir vežė juos į ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­kas.

„Ne­daug tų pi­nigė­lių su­ren­kam, bet vis po ke­lis eu­rus gau­nam. Vie­ni paau­ko­ja, ki­ti at­su­ka nu­garą ir dar pa­si­juo­kia iš mūsų darbų. Bet mes ne­krei­pia­me dėme­sio. My­lim gyvū­nus, rūpi­namės, kiek tik iš­ga­lim“, – pa­sa­ko­jo Lo­re­ta.

Šių mo­terų pa­stan­gos ne­li­ko be­vaisės, iš vi­so jau kast­ruo­ta ir ste­ri­li­zuo­ta net 14 ka­tinų. Ta­čiau šių pro­cedūrų ne­ga­li­ma at­lik­ti ser­gan­čioms, be­si­lau­kian­čioms bei mai­ti­nan­čioms katėms.

„Kiek vi­so­kių nuo­ty­kių mums yra buvę. Pa­gau­da­vom ser­gan­čius, o kol pa­sveik­da­vo, lai­ky­da­vom už­da­riu­sios sa­vo bal­ko­nuo­se.

Ar­ba po ste­ri­li­za­ci­jos ir kast­ra­ci­jos sau­go­da­vom, kol su­stiprės, ir tik ta­da pa­leis­da­vom. Da­bar dėl jų mums ra­mu – galės lais­vai po kiemą vaikš­čio­ti. O mes ži­no­si­me, kad naujų pa­li­kuo­nių ne­beat­si­ves“, – pa­si­džiaugė Ire­na.

Na­me­liai katėms

Vie­na Lo­re­tos pa­žin­tis su Plungės ra­jo­no ūki­nin­ke bu­vo lem­tin­ga. Šių mo­terų po­kal­bio me­tu gimė min­tis, kaip pa­dėti be­glo­biams iš­gy­ven­ti žie­mos spei­gus – ogi pa­sta­ty­ti dau­gia­bu­čių kie­muo­se katėms skir­tus spe­cia­lius me­di­nius ap­šil­tin­tus na­me­lius.

„Man bu­vo tekę ir ankš­čiau girdė­ti, kad di­die­ji Lie­tu­vos mies­tai būtent taip sprend­žia šią bėdą. La­bai nu­džiu­gau, kad vi­sa ūki­ninkų šei­ma nu­sprendė pa­dėti“, – pa­sa­ko­jo Lo­re­ta.

Ūki­ninkų šei­mos sūnus Leo­nas lan­ko Plungės „Saulės“ gim­na­ziją. Pa­si­telkęs į pa­galbą ke­lis drau­gus bei įkal­binęs pri­si­jung­ti tech­no­lo­gijų mo­ky­toją Vik­torą Rai­bužį, jis po pa­mokų meist­rau­ja ka­tinų na­me­lius. Du na­me­liai jau sėkmin­gai pa­sta­ty­ti na­mo kie­me ir juo­se šil­do­si murk­liai. Ne­to­li­mo­je atei­ty­je ža­da­ma pa­ga­min­ti ir dar ke­lis to­kius.

„Mūsų pa­prašė, o mes ir neat­si­sakė­me pa­dėti. Vi­sas dar­bui rei­ka­lin­gas med­žia­gas su­teikė pa­tys vai­ki­nu­ko tėvai. Dar­buo­ja­si ir jis pa­ts su ke­liais drau­gais po pa­mokų vyks­tan­čia­me būre­ly­je. La­bai gra­žus poel­gis, – „Že­mai­čiui“ sakė tech­no­lo­gijų mo­ky­to­jas V. Rai­bu­žis.

Pe­da­go­gas ne­gailė­jo gerų žod­žių sa­vo mo­ki­niui, iš­sis­ki­rian­čiam ne tik sa­vo kruopš­tu­mu, bet ir ga­bu­mais – gim­na­zis­tas šiais me­tais ta­po pa­ro­dos-kon­kur­so „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ lau­rea­tu.

In­for­ma­ci­jos trūku­mas

Vi­suo­menė­je ga­ji nuo­monė, kad žmonės, ku­rie še­ria be­na­mius gyvū­nus, ga­li būti baud­žia­mi. Dėl šios prie­žas­ties dau­gu­ma gy­ven­tojų, net ir norė­da­mi pa­si­rūpin­ti be­glo­biais, tie­siog praei­na pro šalį, pa­lik­da­mi juos li­ki­mo va­liai ar natū­ra­liai gam­tos at­ran­kai.

Bet pra­var­tu ži­no­ti, kad šer­ti gyvū­nus lau­ke ar dau­gia­bu­čių kie­muo­se nėra draud­žia­ma. Gyvūnų lai­ky­mo tai­syklės rei­ka­lau­ja to ne­da­ry­ti tik bend­ro nau­do­ji­mo pa­tal­po­se – laip­tinė­se, ko­ri­do­riuo­se, palėpė­se, san­dėliuo­se ir rūsiuo­se.

Vis tik la­biau­siai pa­dėsi­te, jei ne tik pa­si­rūpin­si­te mais­tu ir van­de­niu, bet ir pa­gal­vo­si­te, kaip ma­žin­ti ne­val­domą be­glo­bių po­pu­lia­ciją.

Pas­tebėjus kur ne­to­lie­se be­si­glaud­žian­čias be­na­mes ka­tes ar šu­nis gy­ven­to­jai ra­gi­na­mi kreip­tis į gyvūnų prie­glau­das ar ki­tas pa­na­šias or­ga­ni­za­ci­jas ir bend­ro­mis pa­stan­go­mis ieš­ko­ti išei­čių, kaip jiems pa­dėti.