Devyniasdešimtmečio lapiškio trauka šokiui ir dainai

Šokis ir daina, bendrystė dešimtmečius paįvairina jo kasdienybę, stiprina dvasią. „Gražus man duotas gyvenimas – norėtųsi jį pakartoti“, – kalbėjo šią savaitę jubiliejinį gimtadienį švenčiantis senjoras.

Kaimo istorijos liudytojas

Lapiuose gimęs ir užaugęs, brandžiausius gyvenimo dešimtmečius praleidęs uostamiestyje, prieš 30 metų sugrįžęs į gimtąjį kaimą A. Kundrotas džiaugiasi sulaukęs gilios senatvės. „Kartais liūdnos mintys užeina – gaila prabėgusių dienų, – prasitarė sukaktuvininkas.

– Sunkumų pasitaikė, bet esu patenkintas – daug gražių, įdomių dalykų nutiko, kelionių, susitikimų įvyko, todėl ir kitiems linkėčiau tokio gyvenimo.“

A. Kundrotas – Lapių kaimo istorijos liudytojas, ne tik atmintyje saugantis gimtinės praeities faktus, bet juos užrašęs, kad išliktų ateities kartoms. „Turiu pirmųjų gyventojų sąrašą, bandau sudaryti kaimo žemėlapį, – dėstė senjoras. – Juk šioje vietoje 20 amžiaus pradžioje kaimo nebuvo – plytėjo Lapių dvaro dirbamos žemės laukai.

Tačiau 1926 m. po žemės reformos buvo nacionalizuota ir po 8–9 hektarus išdalinta valstiečiams. Pirmiausia savanoriams, gynusiems Lietuvos laisvę“, – dėstė A. Kundrotas.

Jo tėvelis Antanas dalyvavo šventoje Vilniaus krašto išlaisvinimo kovoje ir turėjo teisę pasirinkti sklypą.

Netrukus čia pasistatė ūkinį pastatą, kuris tebėra sodyboje, o po 4 metų susirentė ir erdvią trobą. Čia prieš 90 metų lapkričio 16-ąją pasaulį išvydo Antanukas – antras vaikas Grasildos ir Antano Kundrotų šeimoje. Užaugo penkiese – su broliu ir trimis seserimis, bet dabar likę trise.

Antanas su žmona Danute, kurią vadina namų siela, gyvena senojoje tėvų sodyboje. Sesuo, buvusi pedagogė, įsikūrusi Bruzdeilynuose, o brolis su šeima – Amerikoje, Sietle.

Rinkosi karjeros kelią

Meno saviveikla A. Kundrotą traukia nuo vaikystės. Jis nepamiršo savo pirmojo viešo pasirodymo: mokydamasis Lapių pradinėje mokykloje scenoje perskaitė eilėraštį „Aš – kareivis Lietuvos“.

„Gavo prūsas, gavo ruskis, gaus pipirų ir Pilsudskis“, – rėžė antraklasis Antanas. Dar spektaklyje „Piršlybos“ teko vaidinti jaunikį.

Tačiau vėliau širdžiai mielą pomėgį teko atidėti. Lapiuose baigęs mokyklą Antanas pasiliko tėvų ūkyje, dirbo paštininku – pėstute iš Gargždų keliaudavo į Lapius, tempdamas spaudos leidinius, laiškus, kuriuos išnešiodavo gyventojams.

Bet 1951 m. Antaną pašaukė į sovietų kariuomenę. „Rekrūtus“ atliko kariniame jūrų laivyne Sevastopolyje. „Tarnauti reikėjo 5 metus, tačiau mane paliko dar pusmečiui. Jei galėčiau, šiuos metus iš savo biografijos išbraukčiau“, – neslėpė senjoras.

Tačiau ir blogybėse galima rasti teigiamų dalykų: kariuomenėje pramokęs elektromonterio amato, grįžęs šio darbo ėmėsi prekybos uoste, Klaipėdoje.

A. Kundrotas nepanoro visą gyvenimą likti darbininku – jis rinkosi žinių, tobulėjimo kelią. Klaipėdoje baigęs vakarinę vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą – dieną dirbo, vakare studijavo su specialybe susijusius mokslus. Kartu mokėsi ir Prezidento Gitano Nausėdos tėvelis – visą gyvenimą palaikė su juo ryšius.

A. Kundrotas savo buvusį moksladraugį Antaną Nausėdą palydėjo į paskutinę kelionę Darbėnuose.

Prekybos uostas – vienintelė A. Kundroto darbovietė: čia kilo karjeros laiptais – tapo cecho meistru, elektros ūkio viršininku, o gavusį aukštojo mokslo diplomą paskyrė personalo skyriaus viršininku. Šiose pareigose dirbo 20 metų, kol išėjo į pensiją.

Tada jis grįžo gyventi į gimtuosius Lapius, pas pasiligojusią mamą. A. Kundrotas dar 12 metų dirbo Lapių pagrindinėje mokykloje darbų mokytoju, prižiūrėjo elektros įrenginius. Ten paliko atminimą – savo sumeistrautą kryžių, koplytėlę.

Ir mankšta, ir malonumas

A. Kundrotas prisiminė, kad prekybos uostas pasistatė kultūros rūmus, kur įsikūrė vaikų šokių kolektyvas „Inkarėlis“. Čia rinkęsi, bendravę jų tėvai nusprendė, kad reikia ir vyresnių šokėjų kolektyvo – susibūrė liaudies šokių grupė „Sidabrinė gija“.

Čia pradėjo šokti ir A. Kundrotas. „Į pirmąją Dainų šventę nepatekome, bet vėliau visose dalyvavome, – atskleidė senjoras. – Tebėra šis kolektyvas – šiemet 40 metų sukaktį minėjo.“

A. Kundrotas pasakojo, kiek šalių apkeliavo su „Sidabrinė gija“: Moldovą, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją. „Koncertavome Paryžiuje, vėliau kurortiniame miestelyje prie Monblano kalno, dviejų kilometrų aukštyje. Nuostabu!– dalijosi prisiminimais sukaktuvininkas. – Grįžome per Šveicariją. Daug įdomių kelionių įsirėžė atmintin.“

Iš uostamiesčio persikraustęs į Lapius, A. Kundrotas kurį laiką važinėjo repetuoti į Klaipėdą, bet ilgainiui nusibodo šios kelionės, reikalavusios išlaidų, todėl nusprendė savo pomėgį šokti, dainuoti realizuoti arčiau namų. Jis apsidžiaugė, kai Gargždų kultūros centro folkloro ansamblio „Cyrulelis“ vadovas Vidmantas Radavičius abu su žmona pakvietė dainuoti.

Vėliau „Minijos“ ansamblyje susibūrus senjorų šokėjų grupei įsijungė ir Antanas su Danute. Meno saviveikla – svarbi jų gyvenimo dalis.

„Repeticijos – 4 kartus per savaitę, po to šventės, koncertai, – dėstė Kundrotai, daugelį metų ištikimi šokiui ir dainai. – Antai lapkričio pirmąjį savaitgalį „Minijos“ senjorai šokėjai dalyvavo šokių kolektyvo

„Sidabrinė gija“ sukakties minėjime Klaipėdoje, kitą dieną su „Cyruleliu“ važiavome į Plungę, respublikinę folkloro kolektyvų šventę.“

Pasak sukaktuvininko, meno saviveikla – ir darbas, ir malonumas. „Judesys, mankšta, bendrystė – fizinė ir dvasinė nauda. Atsirado trauka, nuo kurios negalime pabėgti, nors apie tai galvojame, – prisipažino pašnekovai.

– Labai trūko šios veiklos, kai nebuvo per karantiną. Sunku išsiskirti su kolektyvais, bet teks – jėgos mažėja.“

Savo 90-ąjį gimtadienį A. Kundrotas šventė Lapiuose su „Minijos“ ir „Cyrulelio“ kolektyvais – tokiais brangiais ir svarbiais jo gyvenime, kaip ir artimieji, giminės, kaimynai.

Virginija LAPIENĖ