„Manau, kad tik kurdami jautriai kokybišką, pozityvų, netgi sakralinį ryšį tarp miško ir žmogaus galime pasiekti efektyviausią miško terapijos poveikį žmogaus fizinei ir psichoemocinei sveikatai“, - sako miško terapijos specialistė.
Nors ši veikla jai dar pakankamai nauja, tačiau į jos gyvenimą įsiliejo labai organiškai.
Į šį gyvenimo etapą Diana atkeliavo kupina įvairiausios patirties ir žinių: susipynė menų bakalauras, šokio pedagogika, floristikos mokslai tarptautinėje S. Kaminsko floristų mokykloje, įkurtas ir 23 metus vystytas gėlių mažmeninės prekybos verslas, asmeninės lyderystės ir tobulėjimo kursai, taip pat įveikti nemaži asmenybiniai, filosofiniai iššūkiai kiokušin karatė praktikose.
Vaikščiojant su Diana po Girulių mišką ir klausantis, su kokia meile ji pasakoja apie dabartinę savo veiklą, akivaizdu - ji savo kelyje.
Diana, paklausiu trumpai - kas jus atvedė į mišką?
Aš niekada nebuvau nutolusi nuo gamtos. Ko gero, daugelis iš mūsų daugiau ar mažiau esame susiję su gamta. Matyt, ir mano gėlių verslas buvo įkvėptas to gamtos pajautimo. Dar pirmajame buklete rašiau, kad noriu atskleisti, kaip gimsta gėlių grožis kartu su šaka, smilga, akmeniu, samana, ryto lašu... Floristikoje gamtos elementai yra labai svarbūs.
Nežinau, ar kovido pandemija turėjo įtakos, ar mano asmeninės transformacijos, bet po 23 metų nusprendžiau su gėlių verslu atsisveikinti. Neslėpsiu, pasimetimo būta. Pamenu, sutikau astrologę, o ji, žinodama mano astrologinį ženklą, patikino, kad dvejus metus galiu būti rami, per tą laiką ateis mano kelias. Ir atėjo.
Tuomet Lietuvos sveikatos mokslų universitete PASP miško terapiją studijuojanti Audra Umbrasienė papasakojo man apie šią specialybę ir paragino mokytis to paties. 2023-iaisias įstojau ir labai greitai supratau, kad tai tikrai mano kelias. Kai nuo ankstyvo pavasario dėstytojai panardino mus į mišką, tikrai man atsidarė visos čiakros, stalčiai, langai ir langinės.
Įgijau žinių iš nuostabių, didelę patirtį turinčių dėstytojų apie miškų ekosistemas, kraštovaizdį, medžius, augalus, gyvūnus, paukščius, grybus, dirvožemį, apie žmogaus anatominę ir fiziologines sistemas, apie žmogaus psichologiją, ligas, vaikų sveikatos problemas, išmokau vesti miško terapijas iš profesionalių miško terapeutų.
Noriu pasidžiaugti, kad ir Klaipėdos universitete nuo rudens startuoja papildomos alternatyvios sveikatos priežiūros miško terapijos specialisto programa.
Atrodytų, kad kiekvienas pats mokame ateiti į mišką. Tikriausiai senesniam kaimo žmogui net šypsnį sukeltų pasakymas, kad jam reikia miško terapeuto pagalbos.
Jūs visiškai teisi. Juk lietuviai ne taip ir seniai išėjo iš miškų, iš vienkiemių ir susitelkė urbanizuotose teritorijose. Juk mūsų protėviai visą laiką gyveno gamtos ritmu ir puikiai ją jautė. Miškas buvo mūsų namai, jis mus gydė, maitino, saugojo, medžiuose gyveno mūsų dievai.
Tad vienkiemiuose, kaimuose gyvenantys žmonės, kurie dar nenutolę nuo gamtos, ir patys žino, kas yra miško terapija. Tik gal kitais žodžiais papasakoja apie ne akimis, o širdimi jaučiamą ryšį, apie miško magiją ir stebuklus.
O miesto žmonės?
Tikriausiai nebūtų galima teigti, kad visi miestiečiai visai nepažįsta miško. Kuris dažniau į mišką ateina pasivaikščioti su šuniuku ar mėgsta grybauti, jis tikrai nėra labai nutolęs. Bet dažnas net ir valandą praleidęs miške taip jo ir nepajaučia. Tiesiog pralekia žaibo greičiu, ir tiek. Žinoma, jau ir tai gerai, kad įkvėpė gryno oro, pajudėjo. Bet labai dažnai po miško terapijos žmogus pripažįsta, kad pamatė mišką tarsi visai kitomis akimis.
O kuo skiriasi tiesiog vaikščiojimas miške nuo miško terapijos?
Miško terapeutas veda per mišką sąmoningai lėtai patiriant mišką per visus penkis pojūčius. Dažnas vėliau prisipažįsta, kad jų kūnas iš pradžių net priešinasi tokiam iššūkiui - tiesiog lėtai būti čia ir dabar. Mes taip esame įpratę visur lėkti. O kai pakvieti susirasti sau tinkamą vietą ir 15 minučių pasėdėti ramiai tyloje, ne vienam klausiamai pakyla antakiai...
Žinoma, viskas vyksta palaipsniui. Iš pradžių mes susipažįstame su mišku, sustojame liesdami, uosdami, ragaudami, grožimės detalėmis (pažiūrėkit, kaip lapais bėga lietaus lašai), klausomės paukščių, vėjo, kvėpuojame, sustojame pasikalbėti su medžiu... Veiklų miške yra labai daug ir įvairių.
Kai sustoji, sulėtėja kūnas, nurimsta protas, ateina vidinė ramybė, atsipalaiduoji, dėmesys nukeliauja į aplinką, į detales, gimsta įdomios sąsajos, nusikeli į vaizduotę, atrandi daug dalykų, kurių nepastebėtum tiesiog eidamas mišku. Miškas - pats geriausias psichoterapeutas. Jis visada tave priima, nesvarbu, koks tu būtum.
Miško terapija, dar vadinama miško maudynėmis, pasaulyje jau gyvuoja beveik 50 metų, o Lietuvoje - tai dar gana nauja praktika, tad dar nėra tapusi nauja mada.
Šia veikla užsiimate jau metus. Ką pastebite, ar lengva žmones išvilioti į mišką?
Nelengva. Visoms amžiaus grupėms tinkama miško terapija, dar vadinama miško maudynėmis, pasaulyje jau gyvuoja beveik 50 metų, o Lietuvoje - tai dar gana nauja praktika, tad dar nėra tapusi nauja mada. Suprantama, juk tai nėra šou, kuris gali greitai patraukti visų dėmesį.
Be to, dažnas lietuvis, kaip jūs ir minėjote, galvoja, kad jis ir pats moka į mišką nueiti, tad ne vienam reikia paaiškinti, kad miško terapija yra visai kas kita.
Visgi turėčiau pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau norinčiųjų kitokio buvimo gamtoje. Miško terapiją jau užsako darželių, mokyklų, vaikų stovyklų vadovai, auklėtojos, meno ir kultūros, visuomenės sveikatos centrai. Kitaip gimtadienius jau nori švęsti gamtai neabejingi žmonės. Žengiame pirmus žingsnius miško terapiją įtraukdami į reabilitacijos programas.
Beje, jau ir darbo kolektyvai išbando sykiu miško terapijas. Atrodo, sėdime visi biure, siekiame bendrų tikslų, rašome planus, projektus, ataskaitas, bet visai kitaip vieni kitus pažįstame, kai miške vienu ritmu kartu kvėpuojame, kartu tylomis kuriame gamtos kūrinius ar dūzgiame kartu kaip vienas bičių spiečius. Atsiranda kiti, tarsi nematomi, sąsajų taškai.
Dabar ruošiuosi susitikimui su dvimečių grupe, jie veš vabalų viešbutį į mišką ir sykiu nori patirti miško maudynes. Man tai nemenkas iššūkis, bet manau, kad jiems bus vienas malonumas pajausti samanų švelnumą, konkorėžio šiurkštumą, pasiversti vabalais ar suvalgyti kiškio kopūstą. Miško terapija atlieka ne tik sveikatinimo, bet ir edukacinę funkciją.
Miško terapija remiasi savanoriškumo principu. Čia nėra jokios prievartos, jokių atsakomybių ar atskaitomybių. Patinka - būni, nepatinka - išeini... Bet dar nė vienas nėra išėjęs.
Kokių atsiliepimų išgirstate po miško terapijų?
Tik gerų. Gal blogų niekas nesako? (Juokiasi.) Bet argi miške gali būti blogai. Juolab kad miško terapija remiasi savanoriškumo principu. Čia nėra jokios prievartos, jokių atsakomybių ar atskaitomybių. Patinka - būni, nepatinka - išeini... Bet dar nė vienas nėra išėjęs.
Ne vienas pripažįsta, kad taip gerai jau seniai nesijautė. Sako, kad niekada neturėjo tokių gerų atostogų, kaip gerai jautėsi tas dvi valandas miške.
Tarsi nukeliavo į vaikystę, pažino visai kitokį mišką. Kai žmogus nurimsta, kai civilizaciniai trigeriai - informacijos perteklius, nuolatinis nerimas suspėti, chroniškas stresas, pervargimas lieka toli už miško ribų, tada ateina savęs pajautimas, įsijungia parasimpatinė nervų sistema, ateina atviras laimės jausmo pojūtis ir suvokimas, kad čia yra tavo namai ir juose tau labai gera.
Nelieka nerimo, nuotaikų kaitos, išsivalo siela ir visos mintys.
Miškas - pats geriausias psichoterapeutas. Jis visada tave priima, nesvarbu, koks tu būtum.
Mačiau, kad tarp daugelio siūlomų jūsų veiklų yra net galimybė užsisakyti miško terapijos abonentą. Čia panašiai kaip ir sporto klube - vieno karto nepakanka, reikia tai daryti reguliariai?
Juk net ir tuo pačiu skaniu tortu vieną kartą neužtenka pasimėgauti, ar ne. Juk ir pas psichoterapeutą einame ne vieną kartą. Dvi miško terapijos valandos žmogaus imuninę ir psichoemocinę sistemą subalansuoja, vadovaujantis skirtingais moksliniais šaltiniais, nuo savaitės iki trijų. Taigi tam, kad išlaikytum tą balansą, bent kartą per savaitę į mišką turėtume nueiti.
O mūsų miškai saugūs? Štai pastaruoju metu girdime, kad jau viena meška po Lietuvą blaškosi...
Vienas iš miško terapijos metodų reikalavimų - kad žmogui miške būtų saugu. Turime parinkti saugų taką. Vadinasi, aš negaliu jūsų vesti po užvirtusias griovas, stačius šlaitus, nepramintus takus. Žmogus turi sutelkti dėmesį per pojūčius į mišką, o ne ieškoti, kur saugiai padėti koją.
Žvėrių dieną tikrai nesutinkame, bet, žinoma, visi labiausiai bijo erkių. Tačiau juk visi žinome, kaip nuo jų apsisaugoti. Esame gamtos dalis ir tai turime suvokti.
Ar turite savo mylimiausią mišką?
Nors moksliniai tyrimai rodo, kad didesnį terapinį poveikį sveikatai pajaučiame tame miške, kuriame yra daugiau bioįvairovės, aš prisitaikau bet kuriame miške. Visgi patį didžiausią įspūdį man yra padariusi Juodkrantės sengirė. Tas senas miškas turi daug paslapties ir mistikos, ten tikrai gali patirti miško umami.
Diana, tikriausiai jūs esate labai laiminga?
Taip, nors esame dažniau linkę guostis nei pasidžiaugti, galiu garsiai pasakyti: ačiū mano miškui, kad esu laiminga. Ir ne tik miškui - visi mano gyvenime nueiti žingsniai vedė mane iki šios laimės būsenos. O miško terapija - tarsi ta uoga ant torto.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą