Dr. Viktor Denisenko: Būtina didinti visuomenės atsparumą propagandai ir dezinformacijai

Kokia yra propagandos reikšmė hibridiniuose karuose? Ar ji gali nulemti karo baigtį?

Hibridiniams karams, nors pats terminas yra diskutuotinas, būdingas pritaikymas skirtingų kariavimo principų – tiek konvencinių, tiek ir nekonvencinių.

Propaganda yra vienas ryškiausių ir dažniausiai pastebimiausių nekonvencinių instrumentų tokioje konfrontacijoje.

Potencialiai propaganda iš tikrųjų gali nulemti karo baigtį – pavyzdžiui, palaužiant vienos iš konflikto pusių valią gintis ar pasiekiant, kad visuomenė nustotų palaikyti valdžios struktūras, kvestionuotų jų priimamus sprendimus.

Kita vertus, propaganda nėra visagalė. Pervertinti jos poveikio irgi nereikėtų. Propagandos efektyvumą ar neefektyvumą gali lemti skirtingi aspektai bei aplinkybės.

Kokius galime išskirti pagrindinius propagandos taikinius Ukrainos kare tiek iš Rusijos, tiek iš Ukrainos pusės?

Akcentuočiau, kad Rusija kare prieš Ukrainą pirmiausia įgyvendina informacinio karo principus, o Ukraina iš esmės įgyvendina tai, ką greičiau galima pavadinti strategine komunikacija.

Rusija pirmiausia siekia pateisinti savo veiksmus – didžioji dalis tos propagandos skirta Rusijos visuomenei. Ukraina yra kaltinama nacizmu ir nacionalizmu.

Nuo Maidano laikų kalbama apie Ukrainos valdžios nelegitimumą, teigiama, kad 2014 m. Kijeve „įvyko nacionalistinis perversmas“. Šią šalį taip pat siekiama pateikti kaip Vakarų marionetę.

Gan dažnas teiginys, kad Ukrainoje Rusija iš tikrųjų kariauja prieš Vakarus – kas vėlgi leidžia savotiškai pateisinti Maskvos karines nesėkmes. Kuriami ir tam tikri specifiniai naratyvai, kurie atspindi Rusijos bandymus pateikti save kaip auką, kuri griebėsi būtinosios ginties.

Tarp tokių naratyvų teiginiai apie „biolaboratorijas Ukrainoje“, kur neva buvo gaminamas biologinis ginklas, kurį planuota panaudoti prieš Rusiją, ar Kijevo dabar neva kuriamą „nešvarią bombą“.

Ukraina savo strateginėje komunikacijoje akcentuoja, kad Rusijos agresija yra iššūkis saugumui ir stabilumui Europoje, o gal ir pasaulyje. Tokiu būdu siekiama užtikrinti nenutrūkstamą Vakarų valstybių paramą.

Kijevas taip pat akcentuoja Rusijos kariuomenės silpnumą, prastą jos discipliną ir kovinę dvasią. Tai leidžia palaikyti Ukrainos žmonių viltį, kelia pačių ukrainiečių kovinę dvasią, tokie naratyvai taip pat, galima sakyti, „skauda“ Rusijai, nes demaskuoja mitą apie jos armijos stiprumą.

Ar Lietuva šiuo metu yra tinkamai pasiruošusi atremti Rusijos informacinio karo atakas? Jeigu ne, ko mums trūksta, kad būtume tinkamai pasiruošę?

Informacinis karas yra procesas. Jam, ko gero, neįmanoma būti tinkamai pasiruošusiam 100 procentų, nes situacija „fronte“ gali keistis. Lietuva turi savotišką pranašumą, nes mes pripažįstame iššūkį ir jo rimtumą, skiriame pakankamai tam dėmesio.

Siekiant didesnio atsparumo Rusijos informacinio karo atakoms pirmiausia reikėtų stiprinti visuomenės atsparumą propagandai ir dezinformacijai.

Tam reikėtų pagaliau sukurti medijų raštingumo mokymo sistemą, kuri, sakyčiau, turėtų būti integruota į visas oficialias ir neoficialias švietimo sferas, t. y. tiek apimti mokyklinį ugdymą, tiek atsispindėti mokymuose visą gyvenimą principe.

Kokios yra pagrindinės hibridinio karo Ukrainoje pamokos Lietuvai?

Kalbant apie hibridinį karą, kuris vyko nuo 2014 metų iki 2022 m. vasario 24 dienos, nes po 24-os dienos mes turime jau atvirą karą, pagrindinės pamokos būtų tokios:

• reikia siekti visų piliečių grupių tarpusavio integracijos ir sąveikos, bendro pilietiškumo (nes 2014 metais Kryme Rusija pasinaudojo nesutarimais visuomenėje ir prasta pusiasalio integracija su „žemynine Ukraina“);
• būtina didinti visuomenės atsparumą propagandai ir dezinformacijai, panaudojant tam švietimo priemones;
• šiuolaikiniai konfliktai yra kompleksiniai, juose, kaip rašė Mark Galeotti, viskas tampa ginklu, tad ir saugumo sfera irgi yra kompleksinė – ji dabar apima informaciją, ekonomiką, energetiką, tinklus ir kibernetinę infrastruktūra bei daugybę kitų dalykų.

Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus.