Eligijaus Masiulio knygos „Baltas apykakles prasegus“ ištrauka: pasibeldė pareigūnai (tęsinys)

Vyras balkone

Mūsų butas Vilniaus Naujamiestyje mansardinis – įrengtas iš palėpės su iškeltu stogu. Iš abiejų pusių siauri prancūziški balkonėliai. 

Normaliai ten žmogus tik stovėdamas gali būti. Atsisėsti ar pastatyti kokį baldą nėra vietos. 

Vienintelis dalykas, kas ten džiugino – tai dideliuose vazonuose augančios kalnų pušys ir vešlių smilgų kuokštai. Visą šį grožį juosė žemokas, labai minimalistinis turėklas, kuris tarnavo kaip balkonėlio kraštas.

Užvakar gerokai po pietų neplanuotai grįžau namo. Didžiajame kambaryje ieškojau kažkokio dokumento. Besiknisdamas po stalčius staiga pakėliau akis į didelius buto langus. Net žagtelėjau ir jau norėjau garsiai šaukti. 

Mūsų balkonėlio krašte stoviniavo nematytas vyriškis ir per langą smalsiai dairėsi į mūsų buto vidų. Staiga mūsų žvilgsniai akimirksniu susidūrė. Visa tai truko sekundės dalį. 

Aš pradėjau eiti link lango, arčiau balkonėlio. Jis tuo metu perlipo mūsų balkonėlio tvorelę ir atsidūrė kaimynės buto balkone – analogiškame mūsiškiui. Atidariau balkonėlio lango-durų mechanizmą, iškišau galvą į lauką. Jo jau nebebuvo. Matyt, įėjo į kaimynės butą.

„Po velnių, kas tu čia toks? – pamaniau. – Į remonto darbininką nepanašus. Tikrai ne kaimynas. Gal vagis? Bet irgi nepanašus. Ką tu čia darai? 

Visgi gal čia koks langų ar stoglangių specialistas, kurį pasikvietė kaimynė, o šis apžiūrinėja stogo būklę. 

Užmetė akį ir į mūsų stoglangius ir greitai grįžo į kaimyninį balkonėlį“, – padariau išvadą aš ir grįžau prie savo reikalų. Kaip tik tuo metu suskambo mano mobilus telefonas ir dėmesį nukreipė kitur. 

Jeigu sutiksiu kieme prie automobilio kaimynę, būtinai paklausiu, kas ten pas ją buvo.

Būtent su tokiomis mintimis ankstyvą ketvirtadienio rytą vonioje valiausi dantis ir labai ryškiai prisiminiau kelių dienų įvykį. 

Tik jau vėliau, įvykus kratoms mūsų namuose, supratau, kad tai buvo specialiųjų tarnybų darbuotojas, kuris netikėtai buvo užkluptas vidury dienos ir skubiai pasišalino per kaimynės butą. Iki galo taip ir nepaaiškėjo, su kokiu konkrečiu tikslu jis tuo metu po langais vaidenosi. 

Ar tiesiog stebėjo mūsų buto išplanavimą, ar ketino palikti kokią slaptą vaizdo ar garso įrašymo aparatūrą bute. O gal priešingai, norėjo slapčia išmontuoti tą, kuri buvo palikta anksčiau.

Jau vėliau, kada mano bylos duomenys tapo prieinami, susidariau įspūdį, kad iki kratos, o ir po kratos buvo naudojamos pačios įvairiausios sekimo priemonės. 

Ir į tuščią butą, ir į automobilį, ir į partijos būstinę, matyt, ne kartą slapčia buvo patekta. 

Bėda ta, kad operatyviniai pareigūnai greičiausiai nusprendė byloje nefiksuoti jiems nenaudingų, nesėkmingų ar nerezultatyvių operacijų. Aišku, kad teismuose pareigūnai bet kokius panašaus pobūdžio įtarimus atkakliai neigė. […]

Neskaitė savo pačių dokumento

– Štai, teismo sprendimo kopija atlikti kratą jūsų namuose ir automobilyje.

Mes vis dar stovėjome tarpdury. Paėmiau į šiek tiek virpančias rankas raštą. Bandžiau susikaupti ir susitvardyti, nors atrodė, kad akyse viskas aptemo. 

Bandžiau save mobilizuoti ir neprarasti koncentracijos. Protas tam lyg ir buvo ištreniruotas, nes savo veikloje dažnai tekdavo reaguoti į įvairiausias krizes. Nors ši buvo kitokia. Tai buvo net ne krizė, o katastrofa.

Tragedija man ir mano artimiausiems žmonėms. Tuo metu jos pasekmių ir masto aš objektyviai dar negebėjau suvokti. Viskas buvo dar šviežia ir karšta.

Tarytum tą įsimintiną vėlyvo pavasario ketvirtadienio rytą būčiau pravėręs duris ir įžengęs iš gyvenimo į nebūtį. Iš realybės į sapną. Iš proto pasaulio į pasąmonės labirintus.

 Tą rytą, peržengęs namų slenkstį, už nugaros palikau buvusį gyvenimą ir įžengiau į kažką kitą. 

Tik vienas žingsnis. Tik vienas slenkstis. Tik vienos durys. Ir pasaulis pasikeitė negrįžtamai.

Jau nieko panašaus nebebus po minutės ar valandos, kas dar buvo vakar, šiandien iš ryto, kas buvo prieš minutę. Metamorfozė. 

Mano gyvenimo metamorfozė. Savotiškas persikūnijimas. Patekimas į kitą pasaulį. Kur kiti dėsniai. Kitos patirtys. Prieš akis nežinomybė, visiškas rūkas. Lyg kristum į bedugnę. Gyvas kristum. Ir nežinai, kada tas kritimas baigsis.

Baisu. Labai baisu. Ir kartu ima panika. Gelbėja tik viena mintis, kad kol kas dar gyvas ir artimiausi žmonės šalia. 

O gal aš negyvas? Gal neatsibudau šį rytą? Gal aš nebegyvenu? Gal čia mano kažkokie nuopolio ratai, kuriais nelabieji siunčia pasivaikščioti?

– Bet palaukit, čia nurodytas kitas adresas, – lyg iš kažkokios minčių centrifugos vėl į realybę sugrįžau aš. – Ne mano adresas, – ryžtingai perdaviau teismo nutartį atgal pareigūnui į rankas.

Tada jau apsiniaukė jo veidas. Nervingai ėmė skaityti savo paties ką tik atsineštą raštą. Kartu su juo atėję bendradarbiai ėmė piktai žvilgčioti į savo operacijos vadovą. Jų veiduose jautėsi didelė įtampa ir nervingumas.

– Čia turbūt techninė klaida įsivėlė Anykščių teismo nutartyje, – tyliai sumurmėjo vyriausias pareigūnas.

– Bet juk jūs negalite daryti kratos, jeigu nurodytas ne tas adresas? – bandžiau stiprinti savo pozicijas.

– Galim. Techninė klaida. Ją ištaisysim.

Teismo kratos orderis grįžo man į rankas. Staiga pamačiau, kad ir asmens kodas ne mano įrašytas.

– Žiūrėkite, čia ir asmens kodas ne mano nurodytas. Kaip jūs su tokiu dokumentu ateinate kratą daryti? – vis griežčiau pradėjau kalbėti. Ir vėl grąžinau dokumentą į pareigūno rankas. Iš tiesų, dokumentus buvau įpratęs skaityti greitai. 

Tai buvo mano darbo kasdienybė. Susiformavę įgūdžiai leisdavo labai greitai tekste pamatyti esančias klaidas ir suvokti dokumento turinį.

Akivaizdžiai sutrikęs kratos vadovas nebuvo pasiruošęs tokiai įvykių eigai. 

Pradėjo jaustis pasimetimas ir neužtikrintumas. Jau ir kartu atėję pareigūnai, stovėdami ant laiptų, ėmė laidyti tylias replikas: „Sakiau, popierius pasižiūrėk, ar viskas tvarkoje.“ 

Matyt, pareigūnai labai skubėjo vykdyti operaciją ir per išsiblaškymą teismui pateikė ne mano adresą ir asmens kodą.

Jurij Skuder, vis dar tebestovėdamas laiptinės aikštelėje, nebežinojo, kaip toliau elgtis. Išsitraukė telefoną ir ėmė kažkam skambinti. 

Matyt, aukštesniems viršininkams, gal prokurorams. Pakalbėjęs telefonu, operacijos vadovas tapo drąsesnis.

– Mes atliksime pas jus namie kratą ne pagal teismo nutartį, o specialaus įsakymo pagrindu. Turiu surašyti potvarkį dėl kratos, – Jurij Skuder ėmė koridoriuje traukti rašiklį ir kažkokius tuščius blankus.

– Bet vis tiek, gi Konstitucijoje parašyta, kad be Seimo leidimo negaliu būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyta mano veikla.

O aš dabar dėl jūsų kratos negaliu dalyvauti nei Seimo seniūnų sueigoje, nei parlamento posėdyje. 

Reiškia, kad yra varžoma mano kaip Seimo nario veikla. Ir dar, ruošiatės daryti kratą mano namuose net ne pagal teismo sprendimą, o pagal vieno pareigūno surašytą dokumentą. Ar tikrai čia viskas gerai? – mandagiai, bet principingai ėmiau ginti savo teises.

– Mes nevaržome jūsų laisvės. O kratą darysime įstatymų nustatyta tvarka, – sausai atsakė tas pats STT pareigūnas. Visi kiti tylėjo, matyt, jiems nepriklausė su manimi bendrauti.

– Na nežinau. Manau, kad jūs pažeidžiate LR teisės aktus. Beje, kuo aš esu kaltinamas ar įtariamas? – susizgribau paklausti pareigūnų.

– Niekuo. Jūs nesate niekuo įtariamas. Jus saugo Seimo nario imunitetas ir mes jums jokių įtarimų nepateikiame. Tiesiog darysime kratą jūsų namuose ir automobilyje. Ieškosime grynųjų pinigų, dokumentų, alkoholinių gėrimų.

– Gerai. Jūs nesakote, kuo aš esu įtariamas, ir norite daryti kratą mano namuose. Ar aš galiu pasikviesti advokatą? – toptelėjo man mintis, kad reikia teisinės pagalbos.

– Jums nėra būtinas advokatas. Jūs galite turėti tiesiog atstovą, kaip specialus liudytojas.

– Ką reiškia tiesiog atstovas? Iš gatvės, bet koks nepažįstamas žmogus? Kas tuo atstovu gali būti?

– Bet kuris veiksnus LR pilietis, galite, pavyzdžiui, kaimyną pasikviesti.

– Kaimyną? Jūs juokaujate? Prie ko čia kaimynai? Aš kviesiu advokatą. […]

(Bus daugiau)

Ankstesnė dalis - ČIA

Pradžia - Paslaptingas segtuvas

Tęsinys - Politikų pinigai Šveicarijoje

Tęsinys - Prezidentė ir dujų terminalas