Eligijus Masiulis: sunkiausia diena – sekmadienis

Į bendrabučio tipo kalėjimo pastatą jis grįžta iš esmės tik pernakvoti. Didžiausia motyvacija – savaitgaliai su šeima Klaipėdoje, tačiau liūdniausia diena, sako jis, yra sekmadienis, kai po viešnagės namuose tenka grįžti į Kauną.

Apie kasdienybę, emocinę būseną ir planus su E. Masiuliu kalbamės telefonu.

– Kaip šiandien atrodo jūsų kasdienybė?

– Atlieku bausmę Kauno kalėjime, atviro tipo įstaigoje. Mano dienotvarkė gana griežta, improvizacijos mažai. Gyvenu bendrabučio tipo dviejų aukštų pastate, kambaryje dviese – tai trivietis kambarys, tačiau šiuo metu viena vieta laisva, todėl esame dviese.

Sąlygos primena bendrabutį: dušas – dviem kambariams, aukšte yra bendra virtuvė, kur gaminamės pusryčius ir vakarienę. Tai tikrai nėra uždaro tipo kalėjimas – labiau primena bendruomeninį gyvenimą.

– Jums leidžiama dirbti už įstaigos ribų?

– Man suteikta teisė dirbti už įstaigos ribų ir vykdyti individualią veiklą. Kiekvieną rytą, nustatytu laiku, išeinu į darbą. Turiu paskirtą laiką, per kurį privalau nuvykti į savo darbo vietą.

Dažniausiai einu pėsčiomis – nuo įstaigos iki biuro yra apie 6,5 kilometro. Tai užtrunka maždaug valandą ar šiek tiek daugiau. Tai tapo savotišku kasdieniu ritualu ir sveiku įpročiu.

Biure nuomojuosi kabinetą ir teikiu viešųjų ryšių, komunikacijos, tekstų rengimo paslaugas. Daugiausia dirbu su asmenine komunikacija, strategijomis, turinio kūrimu. Tai šiandien yra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Viešųjų ryšių srityje pradėjau dirbti dar 2016 metais, kai pasitraukiau iš Seimo. Turiu ratą žmonių, su kuriais dirbu asmeniškai – kuriu turinį socialiniams tinklams, rengiu tekstus.

– Už viską – maistą, keliones – šiuo metu atsakote pats?

– Atviro režimo įstaigoje pats esi atsakingas už savo išlaikymą – už maistą, keliones, buitį. Vakare, nustatytu laiku, privalau grįžti į įstaigą. Iš biuro grįžtu viešuoju transportu arba dalį kelio vėl einu pėsčiomis. Vakare – vakarienė ir poilsis.

– Savaitgaliai kitokie?

– Taip. Man suteikta galimybė 48 valandoms išvykti pas artimuosius. Savaitgalių labai laukiu, tuomet grįžtu į Klaipėdą, namo. Tai didžiulė motyvacija ir palengvinimas.

Tačiau sunkiausia diena – sekmadienis. Laikas namuose labai greitai praeina, o tada vėl reikia grįžti į Kauną. Emociškai tai nelengva.

Sūnus ir dukra taip pat atvyksta iš Vilniaus susitikti su manimi Kaune. Pagal atskirą prašymą suteikiama galimybė keturioms valandoms išeiti į miestą – galime nueiti į muziejų, pasivaikščioti. Tos kelios valandos kartu labai daug reiškia.

– Kaip vertinate galimybę būti paleistam lygtinai?

– Pagal įstatymą, kai sueina tam tikra bausmės dalis, atsiranda galimybė svarstyti lygtinį paleidimą. Žiniasklaidoje eskaluojama, kad Masiulis labai veržiasi į laisvę. Tai nėra visiškai taip – yra nustatyta tvarka. Aš daviau sutikimą, kad sutinku būti paleistas su intensyvia priežiūra. Lygtinio paleidimo komisija, įvertinusi mano charakteristiką ir elgesį, rekomendavo paleisti.

Tačiau galutinį sprendimą turėjo patvirtinti teismas. Ir tiek Kauno apylinkės, tiek Kauno apygardos teismai nusprendė komisijos rekomendacijos nepatvirtinti.

Emociškai, žinoma, tai paveikė. Ypač todėl, kad komisijos sprendimas buvo teigiamas ir tam tikra prasme netikėtas – praktikoje dažnai iš pirmo karto nerekomenduojama paleisti. Tačiau stengiuosi nekurti per didelių lūkesčių. Po pusmečio, vasaros viduryje, vėl bus galimybė teikti prašymą iš naujo.

– Gyvenate po vienu stogu su įvairiais žmonėmis, jie keičiasi. Kaip dėl to jaučiatės?

– Natūralu, kad tai nėra tavo pasirinkta aplinka. Žmonės – atsitiktiniai. Tai kelia diskomforto, ypač kai tau 50 metų ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenai savarankiškai, pagal savo susikurtas taisykles.

Kita vertus, didelė dalis čia esančių – buvę pareigūnai, valstybės tarnautojai, politikai. Dauguma – išsilavinę, randame daug temų bendravimui. Nežinau kaip yra Pravieniškėse, Alytuje ar Marijampolėje, bet Kauno kalėjime nėra jokių subkultūrų ar stereotipinių „kalėjimo kastų“.

© Asmeninio albumo nuotr.

– Ar domitės tuo, kas šiuo metu vyksta politikoje?

– Domiuosi, bet kaip eilinis pilietis. Socialiniai ryšiai, žinoma, pastaraisiais metais labai susitraukė, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau. Tačiau tai turi ir pozityvią pusę – lieka tik tikriausi žmonės: šeima, artimiausi draugai, tie, kurie lieka ne dėl naudos ar konjunktūros.

Tokiose situacijose labai aiškiai pamatai, kas yra kas. Ir tai, paradoksalu, yra vertybė.

– Beje, jau artimiausiu metu pasirodys jūsų knyga „Baltas apykakles prasegus“. Ar bus skandalingų istorijų?

– Taip. Knygą rašiau pusantrų metų. Šiuo metu ji jau spausdinama Klaipėdoje, Sauliaus Jokužio leidykloje. Tai buvusių realių politinių įvykių interpretacija per mano prizmę, su intriguojančiu, net erotiškai skambančiu pavadinimu.

Aišku, jau praėjo nemažai laiko, kai kurios istorijos šiandien ir man pačiam atrodo kitaip, tačiau tikrai yra ne vienas skandalingas epizodas. Jau kitą savaitę su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais pasidalinsiu knygos istorija ir ištraukomis.

– Ačiū už pokalbį. Tikra intriga. Lauksime.