Henrikas Vaitiekūnas: „Felinofilams ir felinofobams"

Turbūt žinote, kad katalikiškoje Biblijos versijoje, priešingai, nei labiau cituojamoje protestantiškoje, yra septyniomis knygomis daugiau. Tai štai, vienoje iš katalikiškųjų knygų, gerai paieškoję, rasite ir tokį sakinį: „Šikšnosparniai, kregždės ir visokie paukščiai nutupia ant jų kūno ir galvos, po juos laipioja KATĖS...“ Tad – nustokite skleisti ir platinti erezijas! (Čia – nepiktai).

Dabar paaiškinsiu, kodėl čia bus tik apie kates. (O ne apie akvariumines žuvytes ar Jūsų mylimus šuniukus ar žirgus, kurie taip pat, kaip ir katės moka GYDYTI). Ogi todėl, kad taip elgtis liepia statistika. Rašau drąsiai, nes žinau, kad patikrinti jums nepavyks.

Tačiau, jei labai nori, skaičiukus visada rasi – tik paplušėti teks. Štai tie skaičiukai: kates namuose laiko 54 proc. Lietuvos gyventojų. Šunis – 38 proc. Stambiuosius raguočius tebeturi (vienintelis skaičius, dėl kurio tikslumo abejoju) – 6 proc.

Žuvytes akvariume, paukščius ir triušius su šeškais narveliuose maitina dar po 3 proc. lietuvaičių. Na, o egzotiniams gyvūnams – gyvatėms ir driežams – pasišventę yra dar 0,7 tautiečių.

(Bendras skaičius 100 procentų viršija todėl, kad daug yra turinčių ne vieną katę, ne vieną šunį. Bet yra namie net tigriuką ar krokodiliuką laikančių. Tik tie nelegalai adresus slepia).

Sąvokai ir terminui „felinoterapija“ dar ir pusšimčio metų nėra. Atsirado terminas Brazilijoje. O tos šalies psichiatrė Nisė da Silveina yra laikoma pirmąja, supratusia, kad gyvūno ir paciento emociniai ryšiai stipriai padeda, gydant psichikos ligas.

Beje, su psichikos negalią turinčiais neskubėkite susitapatinti – tokia buvo tik pradžia. O toliau, kaip visada, geriausiai mūsų pasaulį iliustruojantys pavyzdžiai. Pasaulyje žinomas (nes tūkstantį kartų aprašytas) yra terapinis katinas Oskaras iš JAV.

Gyveno jis senelių namuose ir išgarsėjo tuo, kad nakvoti ėjo į senelio, kuriam atėjo laikas keliauti į dausas, lovą: per dešimtmetį nė karto neapsiriko. O jei niekas į Anapus nesiruošdavo, jis susirangydavo guolyje.

Kinijoje išgarsėjo Fulino miesto katė: ji vidurnaktį kniaukimu ir paranormaliu maurojimu prikėlė didelę šeimą ir kažkokiu būdu privertė ją išeiti iš namo. Po dešimties minučių namą nušlavė cunamio banga.

Tą cunamį, žemės drebėjimą ir kitus gamtos reiškinius bandyta aiškinti tuo, jog katės jaučia vibracijas, kurių mūsų organizmai dar nepagauna.

Tačiau iki šiolei neišaiškintas yra Antrojo pasaulinio karo fenomenas, kuomet Didžiosios Britanijos katės pranešdavo apie artėjančius bombonešius. Oro pavojus dar nepaskelbtas, o jos kariams jau rodo ženklus, kad reikia slėptis. (Keletas tokių kačių po karo buvo apdovanotos medaliais „Mes tarnavome Tėvynei“)

Štai kita informacija: iš konkrečių pavyzdžių „išrutuliota“.

Ilgaplaukės katės ramina nervų sistemą; trumpaplaukės ir beplaukės puikiai išmano virškinamojo trakto, ginekologines ir urologines ligas; persų katės padeda pacientams, kurie skundžiasi sąnarių skausmais ir osteochondroze, Siamo saugo nuo gripo ir peršalimo (naikina aplinkoje patogenus): o beveislės prisilietimais gydo visas negalias ir iškart po „seanso“ atsitraukia į savo guolį.

Studijų yra verta ir potemė apie gydomąjį kačių murkimą. Ir čia fantazuoti nereikia: jos murkia 20-50 hercų diapazone. Bet britai šitą informaciją dar papildo: jie baltus (!?) kačiukus pardavinėja... kai kuriose vaistinėse. Ir teigia, kad baltos katės murkimas yra analogiškas gydomosios fizioterapijos prietaisų vibracijoms.

O čia gi kas? Katinas, vardu Cukrus (Sugar), pasimetė, kai su šeimininku kėlėsi iš Kalifornijos į Oklahomą. (2,4 tūkst. kilometrų). Po 14 (!) mėnesių Oklahomoje jis pro stoglangę įlindo į šeimininko butą ir stryktelėjo jam ant kelių. Nors šiame 800 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste niekada nebuvo buvęs! Iš kur sužinojo adresą ir namo numerį? Kokių dar įrodymų reikia?

2010-aisiais vokiečių ir austrų tyrinėtojai studijavo žmonių, laikančių kates, lankymąsi pas gydytojus. Abiejose valstybėse skaičiai analogiški: kačių savininkai pas gydytojus lankėsi 15-18 proc. rečiau nei tie, kurie namuose gyvūnų neturi.

Visokių eksperimentų pridaryta: net tirta, kas vyresniame amžiuje geriau sprendžia kryžiažodžius. Ir čia felinofilų rezultatai 20-30 proc. geresni nei felinofobų.

Prisižiūrėję dokumentikos apie šunis-narkotikų gaudytojus nuvertiname kačių uoslę. Mat užuodžiant dar tik ateinančias ligas amsinčius pusbrolius jos stipriai pranoksta. Ir, vos pajutusios kūno kvapo pasikeitimus, ima trintis dar tik į poryt skaudėti pradėsiančią vietą.

Beje, jei katei ar katinui norite suteikti šeimos gydytojo laipsnį (tikruosius terapeutus prašau neįsižeisti), gydomąsias jų galias galite patikrinti ir pagal laikrodį: bronchų ir plaučių ligas paveskite „pūkuotam daktarui“ tikrinti tarp 3 ir 5 valandos ryto, skrandį ir žarnyną jie geriausia diagnozuoja tarp 5 ir 7 ryto, o širdį palanku tirti tarp 11 ir 13 valandos.

Ir kuo senesnis katinas, tuo (čia nebejauniems vyrams turėtų patikti) jo uodega kietesnė. Ir tuo geriau jis ligas diagnozuoja. Daugelyje knygų ir žinynų pasitaikanti klaida: teigiama, kad ilgiausiai gyvenęs katinas yra Pusis iš Londono (paliko šį pasaulį, kai jam buvo 36-eri). Bet naujausioje Gineso rekordų knygoje jau įrašytas kitas vardas – Creme Puff. Šitas „amerikonas“ pasaulį paliko, sulaukęs 38 metų ir 3 dienų.

Gal kiek susiraukę šį rašinį skaitys kinologijos meistrai: jie – vis vien labiau už šunis balsuoja. Todėl dabar – pagiriamasis skaičius: šunų veislių pasaulyje – per 400. O kačių veislių 10 kartų mažiau – vos 40. Bet, būkime objektyvūs: pasaulyje – apie 200 milijonų šunų. O kačių – beveik 600 milijonų. Vis dėlto skaičiai nieko nereiškia. Nes turite vieną ir mylite vieną.

Ir momentas, kurį patarčiau įsidėmėti. Dažnai, būdami įpykę ar susierzinę, nieko tuo metu nenorintys matyti ar glostyti – aplink kojas besitrinančią katę taip pat nuvejame: girdi, ne laikas meilėms. Ir taip padarome klaidą. Nes dėl to mūsų pykčio ir susierzinimo „žvėrelis“ atėjo, kad pasiimtų ir nuo mūsų ant savęs perkeltų negatyvą – tą pyktį ir susierzinimą. Turime tai suprasti.

Galų gale, jūsų katinas geriau už bet kokią nuojautą parodys, kas gi pas jus į svečius atėjo. Geranorišką atėjūną pasitiks iškelta uodega ir virpančiu jos galiuku. O nuo su prastomis naujienomis ar nedorais kėslais atėjusio – slėpsis. Ar net šnypš.